19-ojoje Vilniaus knygų mugėje vyks dirbtuvių ciklas „Ką padarė žirklės“ („Knygų šalies“ programa). Pavadinimas pasiskolintas iš tapytojos ir grafikės Ievos Naginskaitės (1921–2012) judančių paveikslėlių knygos, kuri iki šiol buvo mažai žinoma: dabar Lietuvoje ją sunku rasti, nors 1961 m. buvo išleista 25 tūkst. tiražu, jį visą suskaitė tuomečiai vaikai, šiandien likę vos keli egzemplioriai. Kūrybinėje studijoje pirmą kartą bus eksponuojami I. Naginskaitės iliustracijų originalai, o vasario 25 d., 13 val. Rašytojų kampe pristatyta perleista minėtoji knygelė vaikams „Ką padarė žirklės“. Apie šią knygą, jos sukūrimo kontekstus dailėtyrininkė Jolita Liškevičienė kalbasi su I. Naginskaitės dukterėčia Justa Petroniene.

 

Ieva Naginskaitė. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Ieva Naginskaitė. Nuotrauka iš šeimos archyvo

„Ką padarė žirklės“ galima rasti internete. Čia ji atsirado dėl pastaruoju metu populiarėjančių knygų vaikams tyrimų ir dėl retas knygas vertinančių bei kolekcionuojančių asmenų, kurie dalijasi unikaliais vaizdais. Vos 16 puslapių knygelė išskirtinė ir dėl neįprastos formos bei paveikslėlių dėliojimo galimybės, ir dėl 7 dešimtmečiui būdingos savitos estetikos, dizaino. Knyga vis dar atrodo naujai, tarsi būtų sukurta šiandien pačiu madingiausiu stiliumi...

„Ką padarė žirklės“ išties išsiskiria iš kitų Ievos darbų, knygelė jai buvo itin svarbi, nes ir sumanymas, ir įgyvendinimas nuo pradžios iki galo priklausė pačiai autorei. Ji buvo itin kūrybinga asmenybė: konstrukciniai gabumai reiškėsi visur, prie ko tik prisiliesdavo – ir scenografijos darbuose, ir iliustracijose, ir kasdienybėje. Man atrodo, ši knygelė, suteikdama galimybę vartant komponuoti vis kitus paveikslėlius, praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje kūrė tarsi 3D efektą.

Dailininkė nupiešė 9 gyvūnų ir 9 profesijų vyrų atvaizdus, iš viso 18 iliustracijų, kurias vartant galima sudėlioti 81 knygos atvertimą arba net 162 skirtingus personažus. Tais laikais tokia idėja turėjo atrodyti tikras stebuklas. Tačiau I. Naginskaitė knygas vaikams kūrė neilgai – nuo 1955 m. iki 1961-ųjų iliustravo 12 knygelių. „Ką padarė žirklės“ ‒ paskutinis jos darbas vaikams. Kodėl ji daugiau į šią sritį negrįžo?

Man regis, 12 knygelių per šešerius metus – ne taip jau mažai. I. Naginskaitės archyve yra ir 13-ajai knygelei – „Augo diemedis“ – parengtos iliustracijos, kurias Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Meno taryba sukritikavo ir atmetė. Tai vyko 1961-aisiais – tais pačiais metais, kai iš leidyklos buvo atleista Aldona Liobytė, su kuria I. Naginskaitė iki tol sėkmingai bendradarbiavo. Tačiau nėra išlikusių tiesioginių liudijimų, kodėl dailininkė nustojo kurti iliustracijas vaikams. Į knygų pasaulį ji sugrįžo tik 1998 m. – jos linoraižiniai papuošė sesers Alės Naginskaitės-Vajegienės eilėraščių knygelę „Viskas arba nieko“.

 01.jpg

Dailininkų žodyne pateiktoje trumpoje I. Naginskaitės biografijoje pagrindine kūrybos sritimi nurodoma tapyba. Minima, kad kūrė ir dekoracijas mėgėjų teatrui Rokiškyje. Gal galite daugiau apie tai papasakoti?

Visų pirma, ji yra tapytoja, daugiausiai tapė peizažus. 1956 m. įsigijo „Moskvičių“ (buvo viena pirmųjų vairuojančių moterų Vilniuje), į kurį susikraudavo drobes, molbertą, dažus ir keliaudavo po Lietuvą. Pagrindiniai paveikslų motyvai: istorinių vietų, Lietuvos gamtos, kaimo, miestelių, jūros vaizdai, keletas gimtojo Vilniaus paveikslų. Ji išbandė ir grafikos sritį, yra dalyvavusi piešinių parodose. Nuo 1968 m. visą dešimtmetį skyrė vaikystės ir jaunystės miestui Rokiškiui: kūrė dekoracijas, kostiumus, plakatus pirmojo Lietuvoje Rokiškio liaudies teat­rui, kultūros mokyklos režisūros specialybės mokinių spektakliams.

Rokiškis – I. Naginskaitės tėvų gyvenamoji vieta, abu jie buvo mokytojai. Kokia jų įtaka dukros pasaulėžiūrai?

Ievos tėvai susituokė 1920 m. Po metų gimusios dukros krikštatėviu tapo Jonas Basanavičius, kuris, pasak Ievos tėvų, „visiems buvęs kaip tėvas“. 1922 m. už lietuvišką veiklą tėvas Stasys Naginskas lenkų valdžios paskelbtas persona non grata ir per 24 val. su šeima turėjo palikti Vilnių. Išvyko į Ievos mamos gimtinę Rokiškį, kur galėjo prisiglausti pas artimuosius. Netrukus abu Naginskai pradėjo mokytojauti Rokiškio gimnazijoje, susilaukė antrosios dukros Alės. Ievos tėtis susirgo tuberkulioze, visi rūpesčiai teko mamai Adelei. Namų atmosfera buvusi demokratiška, svarbi vieta teko knygoms. S. Naginskas bendradarbiavo ruošiant Lietuvių kalbos žodyną, susirašinėjo su Kazimieru Būga, Petru Klimu, Vydūnu, išvertė Šekspyro „Hamletą“, rašė „Naujajam židiniui“... A. Naginskienė sukūrė pjesių moksleiviškai scenai... Ieva ypač mėgdavusi dailės ir gamtos pamokas, ne veltui vėliau iliustravo Tado Ivanausko, Juozo Soko knygeles vaikams apie gamtą. Pasirinkti dailės studijas Ievą paskatino dailės mokytojas Simanavičius.

Knygos „Ką padarė žirklės“ (1961, 2018) atvartai
Knygos „Ką padarė žirklės“ (1961, 2018) atvartai

Teko vartyti VDA archyve saugomą jos bylą; susidaro įspūdis, kad studijų metai buvo itin sunkūs ‒ įstrigo jos prašymai išleisti važiuoti namo į Rokiškį parsivežti maisto ar vasarinių drabužių. Panašu, kad Ieva buvo atkakli, pasižymėjo pavyzdingumu, už kurį net buvo apdovanota 2 m šilko! Nors diplominio darbo vadovas buvo prof. Antanas Gudaitis, deja, turėjo pasirinkti primestą, sovietinio režimo idealus ir realistinio vaizdavimo kanoną atitinkančią temą.

I. Naginskaitė pradėjo studijuoti tapybą karo metais. Koks turėjo būti pasiryžimas, kad tokiu metu išvažiuotum į tolimą Vilnių studijuoti menų! Matyt, Naginskų šeimoje Vilnius buvo miestas it išsiilgtoji Jeruzalė. Beje, ji – viena pirmųjų merginų, studijavusių tapybą. Teko nemažai aukotis: karo metais žiemą gyventi nešildomame bendrabutyje, kartais ir badauti – dienai už korteles išduodavę porą riekių duonos, o iš namų atkeliavusiame siuntinyje rasdavusi malkų ryšulėlį vietoj maisto. 1943 m. vokiečių valdžia Dailės akademiją uždarė. Studijuoti grįžo 1944 m. – jau į tarybinį Dailės institutą. Teko susitaikyti su naujomis žaidimo taisyklėmis – kito pasirinkimo nebuvo. Baigdama studijas 1949 m. tapė Vokės durpyną. Tapydama šalia jo ir įsikūrė – šieno kupetoje su visais dažais ir drobėmis, nes nuolat važinėti iš Vilniaus galimybių nebuvo. Nesu menų specialistė, tačiau Ievos darbuose matau senajai tapybos technikai artimus potėpius. Vėliau labiausiai mėgo tapyti peizažus. Be to, tai padėjo išvengti pernelyg ideologizuotų motyvų. Nors teko tapyti ir Elekt­rėnų statybas, laukų elektrifikaciją ir kolūkio bitynus (šis paveikslas buvo atrinktas į parodą Maskvoje 1957 m.), yra nutapiusi portretų, paveikslų istorine tematika ‒ 1863 m. sukilimą. Baigusi studijas dirbo Dailės institute, tačiau į komunistų partiją nestojo, todėl ir karjera aukštyn nekilo. Ieškojo sau įdomių veiklų, manau, taip ir pradėjo iliustruoti knygas vaikams.

z.jpg

Galima sakyti, kad dėl savo formos, vaizdų estetikos ir dėl laikotarpio stilistikos „Ką padarė žirklės“ įsirašo į Lietuvos knygų vaikams aukso fondą. Ar šiandien sulaukusi pakartotinio leidimo ir tiek dėmesio knygelė džiugintų pačią autorę?

Ieva buvo kukli, niekad nesigirdavo kūrybos pasiekimais, tačiau visad jaučiau, kad ši knygelė jai ypač artima, atspindinti jos žaismingumą, konstrukcinius sugebėjimus, estetinį matymą.

Manau, ji tyliai didžiuotųsi, kad ir šiuolaikiniame pasaulyje išliko moderni ir įdomi.

Ar neatrodo paradoksalu, kad ši knyga pakartotinai išleista 2018 m., būtent tada, kai švenčiame Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį?

Ir paradoksalu, ir dėsninga. Manau, mano tetą Ievą ypač džiugintų šis sutapimas. Ačiū Sigutei Chlebinskaitei ir „Knygų šalies“ komandai už idėją bei tokį greitą jos įgyvendinimą.

z4.jpg