Sąvokų „vertė“ ir „kaina“ tapatinti nedera. Kainos priklausomybę nuo aplinkybių akcentuoja ekonomistai ir kūrybos neįkainojamumą išryškinti siekiantys menininkai. Tačiau mėginimai prilyginti kainą „tikrąjai“ vertei (arba atvirkščiai) tiek tarp vienų, tiek tarp kitų taip pat dažni.

Kai ką panašaus galima įžvelgti diskusijose apie elektronines knygas, į kurias vis dar žiūrima kaip į netikras: negirdėti lapų šiugždesio, nesklinda spaustuvės kvapas... Tokios frazės neretai lydi internete pasirodančius grožinės literatūros kūrinius, už „nepopierinius“ rinkinius ypač priekaištaujama poetams. Bet ar popieriaus, kartono, laminato, klijų, siūlų, dažų ir kitų tradicinės leidybos atributų naudojimas išties padidina knygos vertę? Gal šiais laikais, kai paskelbti feisbuko žinutei ar trumpam tekstui tinklaraštyje užtenka kelių minučių gero ryšio zonoje, popierinis spaudinys tėra tik vienas (kai kam gal ir vienintelis) būdų išsiskirti minioje? Ar tam, kad pasidalytum su skaitytojais storesniu kūrinių pluoštu, būtina varstyti leidyklų duris, atakuoti redaktorius laiškais ir, eilinį sykį tikintis laimės konkursuose, laukti finansavimo? Ieškodami atsakymų, pavartysime du naujus poezijos rinkinius.

 

Neringa Abrutytė. „Atostogos“. – Elektroninė leidykla „Naujas vardas“, 2017.

b_200_282_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2018_2018-02-23_nr._3652_atostogos.jpg

Apie anksti į mokyklinėse chrestomatijose minimų autorių sąrašą patekusią Neringą Abrutytę pastaruoju metu girdėta nedaug. Pernai pasirodžiusios „Atostogos“ nutraukia net 14 metų poe­tinę tylą: po 2003 m. išleisto trečiojo rinkinio „Neringos M.“, Lietuvoje retai sulaukdavome ne tik naujų publikacijų, bet ir pačios poetės. Visišku tylėjimu kūrėjos lyg ir negalime kaltinti: per šį laikotarpį N. Abrutytės kūryba versta į kelias kalbas (dažniausiai almanachuose, nors čekų ir graikų skaitytojai sulaukė ir atskirų knygų), retsykiais matydavome jos pačios vertimų ar pasisakymų spaudoje. Tačiau tiek gerbėjai, tiek atvirai jos nemėgstanti publika labiausiai laukė naujo poezijos rinkinio, o intrigą aštrino ir daugiau kaip dešimtmetį girdimos užuominos apie knygos rengimą1.

Kas lėmė tokią ilgą pauzę? Gal egocentriškumo kūryboje nestokojanti autorė, jaunystėje prisiragavusi saldžiojo šlovės narkotiko, pabūgo, kad naujame kontekste (pripažinkime, nuo 2003 m. lietuvių poezijoje – ypač kalbant apie raiškos formų drąsą ir įžūliai dirbtinį atvirumą tekste – įvyko nemenkų poslinkių) bus nustumta į šoną? O gal sulaukė psichologinės paauglystės pabaigos ir pradėjo bodėtis ankstesnių užgaidų įnoringumu? Vienareikšmių atsakymų nėra. Aišku viena: naujoji N. Abrutytės knyga atėjo į kitokį pasaulį nei pirmieji trys rinkiniai. Iš-kaiminimas2 baigėsi (sprendžiant pagal šalies gyventojų tankumą ‒ ne tik literatūroje), siekiant sudominti skaitytojus, nebepakanka nusistovėjusias normas ignoruojančios bravūros. Vartotojų visuomenei – kurios ypatumais domėjosi ir „Atostogų“ autorė3 – išsikerojus iki tokio lygmens, kai netradicinio kino festivalių ar slemo vakarėlių lankymą dažnas laiko būtinu „pasikultūrinimo“ elementu, sunku ką nors nustebinti vien plika kalba ar nepridengtu juslių demonstravimu.

Nors nesu šaižios poezijos mėgėjas ir negaliu pasigirti akylai sekęs N. Abrutytės kūrybą, mėginsiu išryškinti esminius knygos privalumus ir trūkumus klasikiniu būdu – lygindamas ją su ankstesniais rinkiniais. Pradėsiu nuo to, jog daug kas liko taip pat: 2017-ųjų N. Abrutytė nelabai skiriasi nuo N. Abrutytės 2003-iaisais. Įrodymas – eilėraštis „kokteilio pavadinimas“ („alkoholio nebus tai gal išgersiu savo mžlus / 5 val. ryto reikia šlapintis veidu į rytus / (geriu be druskos ir cit­rinos) / beskonis šviesus ir šlykštus / išspaustos organizmo sultys (sultinys) / saldžiaspaudė inkstų / (gyvybės instinktais svaigintis) / pavadinsiu gėrimą „amžinas mirtinys“). Trumpiniai, žodžių žaismas ir dviprasmiški naujadarai beveik identiški vartotiems 1995–2003 m. Bet ar šį tą daugiau (mintį, jausmą, pulsą?) šiame lyg ir neprastame (ypač matant, ką kartais spausdina kiti) tekste šiandien įžvelgtume? O juk būtent „kažin ką neaiškaus“ kadaise akcentavo V. Sventickas „Neringos M.“ anotacijoje. Gal to „kažko“ jau per mažai, kad nebeveža, nešokiruoja, net nestebina?

Užsistovėjimo pojūtį stiprina ir dalies tekstų sukūrimo laikas: motyvai liudija, jog rinkinyje yra reliktų iš pirmojo šio amžiaus dešimtmečio, kai mintyse dar buvo knyga apie dukrą Adą4 (dabar dėmesio centre retriverė Luka). Nors iš dalies tai net didina intrigą: „Atostogų“ išleidimo istorija tampa mistinė, skaitytojas verčiamas svarstyti, ar knyga rašyta ilgai, o gal seniai sukurta, bet nespausdinta – žinovų teigimu, poetė ir anksčiau, dar leidžiant rinkinį „Neringos M.“, buvo linkusi kelerius metus palaikyti tekstus stalčiuje5.

Nors N. Abrutytės atveju tai skamba keistai, „Atostogas“ lydi blyškumo įspūdis. Blankiai nuteikia ne tik minėtas „kažko dar“ trūkumas daugelyje eilėraščių, bet ir dažnas „aprašomųjų vaizdelių“ stilius. Rodos, neretai elgtasi laikantis schemos „sėsiu ir ką nors parašysiu“. Schema logiška: kūryba, kaip ir visi darbai, nuoseklus (kartais varginantis) procesas. Bėda, kad nepavykus išspausti nieko dora, imamasi perpasakoti reginius, iškilusius prieš akis geriant kavą ar vedžiojant šunį. Todėl tekstas netenka žaidybinio elemento, provokacijos – ką besakytum, „minčių lietaus“ strategija ir poezija vargiai laikytini identiškais dalykais. Kaltinimų dėl „ką matau – tą rašau“ stiliaus N. Abrutytė sulaukia ne pirmą kartą6. Taigi klausimas lieka tas pats: ar nebuvo pamiršta, jog nuolatinė kaita būdinga ne tik klimatui ar ekonomikai, bet ir visuomenei, ir poezijai?

Nesunku pastebėti ir skirtumų. Anksčiau kampuotumu garsėjusi N. Abrutytės eilėraščių ritmika gerokai apsišlifavo ‒ skaitant ramiu tonu, tekstų beveik neįmanoma atskirti nuo prozos. Tiesos paieškos, pirmuose rinkiniuose sietos su priešinimusi artimai aplinkai, pradėjo krypti politinių peripetijų link. Bet ir tokiais atvejais poetė sėkmingai išlaiko provokatyvumą: „ir nesvarbu, kas vyksta (kokias žinias transliuoja TV) – / – ginklai / būtini kad patikėtume / – bus pasikėsinta (arba netgi buvo) mumis / mumis (būtina įvykdyti užsakytąjį karą) / buvo (bus) šaudoma į taikius gyventojus (jie nenorėjo bet žuvo ir žus) / buvo šaudoma pasislėpusiais priešais / žvanginkim priešų ginklais žvenkime visam pasauliui / praeities žirgais kol mūsų tiesa užtiesta / ant skurdaus pietų stalo“ (eil. „žvanginkim (mums reikalingos) būties ginklais...“). Ypač nustebino šio ir į jį panašių tekstų dešifravimo galimybės: po „vytininkų“ kryžiaus žygio į Lukiškes, potekstės paskutinėse eilutėse atrodo kone pažodinės, nors rašyta, regis, gerokai prieš masinio žvengimo praeities žirgais pradžią.

Apibendrinant sudėliosiu svarbesnius akcentus. Kuo galime džiaugtis? Manau, gerai, kad nutarta nelaukti finansavimo ir leisti „Atostogas“ internete (laikas atkakliai retina sekėjų gretas); gerai, kad kūryboje liko nemažai aitrumo; gerai, kad N. Abrutytė vis dar tebėra paplaukusi (gal net smarkiau, nei buvo). Kas liūdina? Kad kartais nelabai turima ką pasakyti, o labiausiai tai, kad autorė, kadaise pati prisidėjusi prie poezijos ribų praplėtimo, įklimpo kasdienybėje ir pasijuto „viena iš daugelio – daugybės neblogų poetų“7. Atviras to pripažinimas, deja, nepalengvina situacijos: buvimas bendroje masėje N. Abrutytei netinka (dar vienas įrodymas, kad anksti tapusiems „klasikais“, vėliau sunkiau negu kitiems).
Linkėčiau grįžti į paribius: tik nebijant kirsti užribio linijų galima pamatyti, kas vyksta anapus.

 

Tomas Petrulis. „Triukšmo gyvatė“. – Elektroninė leidykla „Naujas vardas“, 2017.

b_200_284_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2018_2018-02-23_nr._3652_petrulis.jpg

Pirmosios Tomo Petrulio knygos tekstus geriausiai reprezentuoja prieš kelerius metus jo ištarti žodžiai: „...kuo poezija mažiau kažką kažkam reiškia, tuo ji turi daugiau galimybių būti gera poezija.“8 Nureikšminimas, slapstymasis už žaismo (frazėmis, pauzėmis, netikėtumais), mėginimas išvengti „tik­rajai“ poezijai būdingų standartų – ryškiausi „Triukšmo gyvatės“ bruožai. Pagirtina optimali leidinio apimtis (71 tekstas) – nenuvargina, nesukelia noro atidėti skaitymą nors, lyginant su pastarųjų metų rinkiniais, eilėraščių ne taip ir mažai – gal todėl knyga kartais vadinama rinktine.

Marius Burokas rinkinio įžangoje akcentuoja T. Petrulio poezijai būdingus netikėtumus, kuriuos jungia „siūlės, neatitikimai, sudūrimai ir susidūrimai“. Autorius tai irgi aiškiai jaučia – viename iš eilėraščių teigiama, jog „pauzės tarp žodžių ir garsų / yra meilės vietos“. Ryškiai matomų skirčių ir jungčių gausu ne tik tarp eilučių, bet ir tarp 5 knygos skyrių. Pavyzdžiui, skyriaus „fokusas“ eilėraščiai kažin kuo primena Žilvino Andriušio propaguojamą „oniriką“ („ateina mėnulis ir sako / tyla mano drauge / krūtinėj įstrigęs fontanas / ir kruvinas ženklas kurį / tau patiekia fazių lėkštutėj“). Man, senam krienui, mokykloje ugdytam pagal XX a. 6–8 dešimtmečio pavyzdžius, tokie tekstai vis dar sukelia klausimų apie jų priskyrimo poezijai galimybes, – juk aprašęs šiąnakt sapnuotus viduramžiais gyvenusių tautiečių kaulus, gulinčius dėžėje su užrašu „Premium bananas“, kažin ar galėčiau teigti, jog parašiau eilėraštį... Bet suktelėjęs pele (patogus vartymas – viena geriausių elektroninių knygų savybių) porą eilėraščių atgal, gretimame skyriuje netikėtai pasijunti apsuptas paikos iliuzijos: „atsiplėš nuo direktoriaus kūno / vėlų metą direktoriui miegant / jo mergaitė – neoninė siela / ir nuskris parskraidinti iš tinklo / savo rožinės va.“

Vykusiai skamba tekstai, konstruojami iš trumpų, galutinai nesulipusių frag­mentų: „patys gražiausi gėlynai / riedantys traukiniai / mašinisto pražydus kepurė / prie stoties botanikos sodo / prilipęs dangus / daugiabučiai kitapus bėgių / ką tik apdulkinti / visi vabzdžiai jau sutūpę / ant pilsudskio širdies.“ Nors, vaikantis grakštumo, vietomis kiek persaldinama (eil. „labas labas tavo lempa graži...“, „vyras geriantis kavą laikosi švelniai...“) arba pernelyg įsisukama į grynojo meno verpetus („tai buvo / kambario vėjas / kambarinis toksai / kursai pats prieš save / apsimeta vėju / ir taip pat mergina / šiek tiek / kuri laisto gėles / kad galėtų flirtuoti / su juo – mergina / apsimetusiu vėju / kuris irgi / apsimeta vėju – / su blizgiaisiais jo / lūpų dažais / ir su veidrodžio / bokštu skaidriu“), tačiau bendras įspūdis galiausiai – tikrai geras. Prie to prisideda autentiškas kalbos metaforiškumas („debesiui žiojant virš miesto / burną auksuotą“, „lietus tai numirę vaikai / su vandens šautuvėliais“), ritminga eilutės sąskambių organizacija („debesuoto dangaus dangoje“, „erdvės skerstuvėse“), netikėti nuotaikos pokyčiai, kai niūrius vaizdus lydi vėjavaikiško džiugesio dvelksmas („iš narsaus kalakuto portreto / kai sėmiaus drąsos / jis kabojo tokiam altorėly / kurį supo išvirtus mėsa / o jos pirštai suvytę / tai tiesės tai lenkės prieš ją // tra-lia-lia / pam-param / tra-lia-lia“).

Kartais kakofoniją primenančią žodžių ir garsų betvarkę poetas valdo tikrai meistriškai. Nors atrodo, kad susitvarkyti su ja pavyksta ne visada, būtent to ir siekiama. Jau pirmame, „prologu“ įvardytame rinkinio eilėraštyje T. Petrulis anotuoja savitą triukšmo, švelnumo ir tylos santykių schemą („triukšmo gyvatė / gali būti švelni / jeigu būsi švelnus / ir nustosi slapstytis / nuo jos triukšmo akių / nes jos tyli“), kurios mėginama laikytis. Tam labai padeda neįprastų požymių suteikimas aplinkos savybėms (ypač dažnai pasitelkiamos spalvos): „geltonas garsas“, „žaizdos kvapo raudono“, „vėjas pūtė spalvas“.

Formuluodamas galutinę išvadą pasitelksiu N. Abrutytės sau apibūdinti skirtus žodžius: po „Triukšmo gyvatės“ pasirodymo jos autorių taip pat drąsiai galime laikyti vienu iš tikrai neblogų poetų. Jei N. Abrutytės atveju ši frazė labiau priminė priekaištą, kalbant apie T. Petrulį – tai pagyrimas. Manau, poe­tą galime sveikinti ne tik su vykusia pirmąja knyga, bet ir su tuo, kad maždaug per dešimtmetį sugebėjo įjungti tikrai aukštą poezijos pavarą ‒ šiandienė jo kūryba gerokai stipresnė už daugelio lietuvių autorių, taip pat ir pačios N. Abrutytės naujausius tekstus, o ir skaityti T. Petrulio eilėraščius gerokai gaiviau. Kad gavome progą tai pastebėti, turime būti dėkingi „nepopierinės“ poezijos leidėjams. Gal čia ir slypi tikroji elektroninių knygų vertė?

 

1 www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154

2 N. Abrutytei priskiriama sąvoka, nuolat minima Jūratės Sprindytės darbuose, nagrinėjančiuose lietuvių literatūrą XX–XXI a. sandūroje.

3 J. Baudrillard. „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“. Vertė N. Abrutytė. – K.: „Kitos knygos“, 2010.

4 www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154

5 www.tekstai.lt/index.php/tekstai-apie-tekstus/95-a/2367-rima-pociute-igyti-tai-ko-galetu-buti-pavydima-neringa-abrutyte-neringos-m

6 www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/2365-jolanta-tumasaite-judita-polovinkina-neringos-abrutytes-neringos-m-recenzija-dvi-versijos

7 www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-03-22-neringa-abrutyte-atvirumas-poezijoje-pasiteisina-jei-jis-nuskamba-ironiskai/6154

8 www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-21-apie-poezijos-galia-ir-reiksme/115452