Jaunos, iš Maroko kilusios prancūzų autorės Leïlos Slimani romanas „Lopšinė“ 2016 m. įvertintas Goncourt’ų premija. Lietuviškai išleisti du jos romanai – „Lopšinė“ ir „Žmogėdros sode“.

 

Leïla Slimani. Ugnės Žilytės piešinys
Leïla Slimani.  Ugnės Žilytės piešinys

„Vaikelis nebegyvas. Pakako kelių sekundžių“, – taip prasideda „Lopšinė“. Pirmiausia sulaukėme žmogžudės-tobulos žmonos Gillian Flynn romane „Dingusi“ (2012), tada žmogžudžio-tobulo vyro Paulos Hawkins psichologiniame trileryje „Mergina traukinyje“ (2015), o dabar – žmogžudės-tobulos auklės – taip vadinasi šį mėnesį JAV ir Anglijoje pasirodęs Goncourt’ų premija įvertinto bestselerio vertimas. „Lopšinė“ – tai ménage à trois* buitiniame noir. Santykiai tarp sutuoktinių ir jų vaikų auklės ne mažiau intymūs ir intensyvūs negu bet kurie romantiniai ryšiai. Tai buvo lyg meilė iš pirmo žvilgsnio, – sako mama Miriam apie jų pirmą susitikimą. Bet galiausiai auklė, lyg „įskaudinta meilužė“, vonioje subado du vaikus ir persipjauna gerklę. Nebijokite, neatskleidžiu jokių siužeto vingių – visa tai aprašoma pirmuosiuose sukrečiančiuose puslapiuose.

„Mėginau išreikšti visas giliausias savo baimes ir košmarus: prarasti vaikus, gyventi su žmogumi, kurio, pasirodo, visiškai nepažįsti, – sako L. Slimani, auginanti šešerių metų sūnų ir šešių mėnesių dukrą (ir samdanti auklę). – Buvo labai baisu rašyti, bet paskui palengvėjo, nes visą savo nerimą galėjau perduoti skaitytojams!“

Romanas, santūriai pašiepiantis lyties, klasės, rasės stereotipus, pretenduoja tapti leidybos sensacija: Prancūzijoje parduota jau 600 tūkst. egzempliorių, planuojamos prancūziška ir amerikietiška ekranizacijos.

Mažutė ir prikaustančiai išraiškinga Maroke gimusi 36-erių rašytoja jau tapo atsinaujinusios Prancūzijos veidu: „Superžvaigždė Leïla Slimani“ skelbia prancūziško „Elle“ viršelis (Goncourt’ų laureatė viršelyje tikrai atsidūrė pirmąkart), o milžiniški rašytojos portretai iškabinti Paryžiaus autobusų stotelėse. Prezidentas Emmanuelis Macronas pateisino savo, kaip aistringo skaitytojo, reputaciją ir paskyrė L. Slimani Frankofonijos reikalų ambasadore (spėjama, kad ji atsisakė kultūros ministrės pareigų). „Visi jau buvo išvarginti senų pamokslaujančių diedų, – sako ji apie naująjį šalies politinį režimą. – Didelė atgaiva matyti naująją kartą: daug moterų, daug jaunų žmonių.“

Leila Slimani. Žmogėdros sode. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
Leila Slimani. Žmogėdros sode. – Vilnius: Lietuvos rašytojų  sąjungos leidykla, 2017.

Vaikžudystė, moters priklausomybė nuo sekso (debiutiniame „Žmogėdros sode“, išleistame 2014 m. ir įkvėptame Dominique’o Strausso-Kahno skandalo) ir pirmu asmeniu papasakotos marokiečių moterų „seksualinės širdgėlos“, – L. Slimani knygų nedaug, bet jos visos drąsios. „Visi manęs klausia, kodėl renkuosi tokias destruktyvias ir šokiruojančias temas, bet kai imuosi knygos, neplanuoju šokiruoti. Noriu rašyti apie išskirtinį charakterį, tokį, kuris mane intriguoja, kurio nepajėgiu suprasti.“

„Lopšinė“ prasideda nuo nužudymų, bet pirminis sumanymas buvo paprastesnis – rašyti apie dviprasmišką auklės figūrą. „Kas iš tikrųjų pažįsta savo auk­lę? – klausia L. Slimani, priversdama sunerimti visus dirbančius tėvus. – Visi auklėms sakom: „Tu – mūsų šeimos narys“, bet puikiai žinom, kad taip nėra.“ Rašytoja užaugo Rabate, su šeima gyveno auklė, kurią ji vadino Mouima, mažąja motina. „Bet aš žinojau, kad ji pasamdyta. Jei būtų ką ne taip padariusi, tėvai būtų ją atleidę.“

Atrodė, kad proza apie auklės kasdienybę labai nuobodi: „Pasivaikščiojimas parke, valgio ruoša, saus­kelnių keitimas. Parašiau 100 puslapių, bet kas iš to?“ Kas iš to, paaiškėjo sužinojus, kad 2012 m. Niujorke auklė nužudė du prižiūrėti patikėtus vaikus. „Oho! Supratau, kad būtent nuo to reikia pradėti, – sako L. Slimani, parodydama daugiau nei ledo šukelę. – Dabar skaitytojas tikrai susidomės šia visiškai normalia šeima.“

L. Slimani graikiška tragedija – žinome, kad pabaiga bus bloga, – sukuria galingą dvigubą perspektyvą: siaubingas išankstinis skaitytojo žinojimas kertasi su fatališku tėvų nežinojimu, kai jie visą savo pasaulį patiki naujajai „stebuklingajai“ auklei. Sunku to neinterpretuoti kaip simbolinės bausmės tėvams už nenorą atsisakyti ankstesnio gyvenimo įpročių. Ar to ir buvo siekta? „Visai ne“, – tikina autorė, bet sako vis dėlto norėjusi, kad skaitytojas keltų tokį klausimą. Jos personažė vadinama tik vardu – Luiza, pagal britų auklę Louise Woodward, kuri 1997 m. buvo nuteista už netyčinį nužudymą. Toje byloje ją gynęs advokatas teigė, kad jei motina, gydytoja, būtų „norėjusi, kad jos vaikai būtų saugūs, būtų pati likusi namuose“. Skatindama kaltinti tėvus „Lopšinė“ tyrinėja mūsų įsisenėjusias baimes ir prietarus apie dirbančias motinas.

„Mes esame pirmoji moterų karta, kurioms augant buvo sakoma, kad gali turėti viską: karjerą, vaikų, gali nesituokti arba susituokti ir išsiskirti. O, nuostabu! Bet niekas mums nedavė instrukcijų, kaip visa tai padaryti. Tai tiesiog per sunku.“

Painūs motinystės prieštaravimai: įtampa ir nuobodulys, fiziškai pajunti, kada tavo vaikai išalksta, ir kartu jauti, kad jie suės tave gyvą. L. Slimani siekė užfiksuoti „motinos paniką ir klaustrofobiją“, tad jos knygos slegianti įtampa skaitytoją tiesiog dusina.

„Mažoms mergaitėms visi kartoja, kad, tapus mamomis, jas tiesiog užplūs meilės banga, jos niekada nebesijaus vienišos ir viską norės atiduoti savo vaikams, – sako rašytoja. Realybė, žinoma, kitokia. – Panikos, depresijos epizodai, akimirkos, kai tetrokšti pertraukos, dingti iš namų ir tapti kuo nors kitu, tuo, kuo buvai anksčiau. Bet visa tai yra tabu.“

Liūdna auklės praeitis romane šiek tiek nušviečiama, tačiau ji vis tiek išlieka paslaptinga. Reikšminga ir tai, kad Luiza yra baltoji, o Miriam, kaip ir autorė, iš Maroko. Tiesa, tai neakcentuojama, tik kartais išlenda buitinis rasizmas ir snobiškumas. „Man buvo svarbu pabrėžti, kad kartais bosas gali būti imigrantas, o vargšas – baltasis, – sako rašytoja. – Tai iškreipė šį socialinį santykį.“ Būdama vienintelė baltoji Luiza yra svetima jau ir taip susvetimėjusioje imigrančių auklių bendruomenėje. „Parke ji visados viena, nes nemoka tos pačios kalbos, ji nėra atvykėlė iš Afrikos ar Ukrainos, manau, kad gal dėl to ji taip ir pasielgia. Nes nepriklauso niekur ir niekam. Ji yra pačiame visuomenės dugne, moteris ir dar neturtinga. Ji yra niekas.“

Niūrus parko aprašymas atpažįstamas kiekvienam, kadaise drebėjusiam prie sūpynių. Būtent tokioje vietoje L. Slimani ir sugalvojo romano idėją. „Rašytojas nedirba vien darbo kambaryje, vakarais aš klaidžioju po savo rajoną ir žaidimų aikšteles. Žiemą būna ypač liūdna matyti visas tas afrikietes su storais paltais ant tradicinių apdarų – ir joms, ir vaikams šalta tose purvinose žaidimų aikštelėse.“

L. Slimani atvyko į Paryžių studijuoti ir pamilo miestą. „Bet ne tą romantiškąjį. Mane traukia vienat­vė, skurdas, nesaugi miesto pusė. Čia esama tamsos, ypač Pigalle, kur aš gyvenu. Tai sekso, erotikos, imigrantų rajonas. Norėjau jį aprašyti.“

Leila Slimani. Lopšinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015
Leila Slimani. Lopšinė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų  sąjungos leidykla, 2015

Nors data niekur neminima (prižiūrint vaikus išorinis pasaulis tik retkarčiais šmėsteli tolumoje), veiksmas vyksta 2015 m. Paryžiuje: svečiuose žmonės kalbasi apie „darbą, terorizmą ir nekilnojamojo turto kainas“, o Miriam uždraudžia vaikams žiūrėti televizorių po išpuolių „Bataclan“ koncertų salėje ir kitur mieste. „Tai buvo labai sudėtingi metai, – spėjimui neprieštarauja autorė. – Daug smurto. Tokiu metu būti imigrante musulmone – liūdna ir itin komp­likuota patirtis, jausdavausi pažeminta girdėdama, kaip žmonės kalba apie islamą. Klausiau savęs, kaip galėčiau šią atmosferą panaudoti kurdama Luizos personažą, jos vienatvę ir beprotybę.“

L. Slimani dirbo reportere savaitiniame žurnale „Jeune Afrique“ – tai buvo naudinga praktika prieš tampant rašytoja, nes reikėjo „stebėti žmones, fiksuoti detales“. Gimus sūnui nusprendė, kad pagaliau atėjo laikas įgyvendinti motinos pranašystę ir tapti rašytoja. Šeima ją užregistravo į kūrybinio rašymo kursus, o ji sau nustatė dvejų metų terminą.

Pirmasis romanas apie Arabų pavasario priešaušrį Maroke buvo atmestas „visų Paryžiaus leidėjų“. „Jie buvo teisūs, – teigia ji dabar, – tai buvo visiška nesėk­mė“, bet išlaisvino nuo tapatybės politikos naštos. Rašydama „Žmogėdras sode“ L. Slimani kiek įmanoma nutolo nuo „kupranugarių ir dykumų“. „Skaitytojai ir kritikai šiek tiek nustebo, kad jauna marokietė rašo apie seksą ir apie prancūzę Paryžiuje“, – prisimena ji.

L. Slimani buvo kritikuojama (žurnalo, kuriame anksčiau dirbo) už tokias provokatyvias temas, bet išspausdinusi esė „Seksas ir melas: Maroko jaunimas“ (2017) sulaukė „tonų“ dėkingumo laiškų iš marokiečių moterų. Knyga pasirodė prieš pat #MeToo judėjimo pradžią: „Labai svarbu, kad moterys kalbėtų, kad nebesigėdytų, nes tyla visada naudinga skriaudėjams, smurtautojams, galingiesiems.“

Perskaityti „Lopšinę“ – lyg pabusti iš košmaro taip, kaip Luiza pabunda iš gilaus miego: „liūdna, sutrikusi, apsiašarojusi“. Rašymo patirtis irgi buvo sekinanti. Bet sėkmė – „tai išsipildęs sapnas. Kai buvau maža, paklausta, kuo noriu būti užaugusi, sakydavau, kad noriu gauti algą už tai, kad mąstau. Svajoti, mąstyti, rašyti man atrodo nuostabu“.

L. Slimani jau rašo naują knygą, bet nesako, ar... ji bus šokiruojanti? „Tikiuosi!“

Rašymas buvo išlaisvinanti patirtis. „Tai laisvė, laisvė nuo visko: kai rašau, nesu moteris, nesu musulmonė, nesu marokietė. Galiu iš naujo išrasti save ir pasaulį.“

* Pranc. meilės trikampis, – vert. past.

 

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

„The Guardian“, 2018-01-26