Mane įkvepia drąsūs žmonės, nebijantys gyventi kitaip, kalbėti ir kalbėtis. Viena iš tokių žmonių – REdraw pseudonimu pasivadinusi iliustratorė Riva Elmantė, išsiskirianti provokuojančiomis karikatūromis, iliustruojančiomis politinę Lietuvos kasdienybę. Politinį absurdą pašiepiančių karikatūrų autorė įsitikinusi, kad sprendimo teisė turi priklausyti visiems piliečiams, o ne keliems privilegijuotiesiems ir su jais susijusioms interesų grupėms.

REdraw. manipuliacija.lt nuotrauka
REdraw. manipuliacija.lt nuotrauka

Kaip ir kada tavo gyvenime atsirado menai?

Jau vaikystėje daug piešiau, dažniausiai princeses. Labai patikdavo prisižiūrėjus „Cartoon Network“ piešti moteris su užkritusia sruoga ant vienos akies. Tėtis iki dabar juokiasi iš manęs vis primindamas, kaip mėgdavau piešti vienaakes...

Esu dėkinga tėvams, kad pastebėję pomėgį piešti išleido mane į dailės mokyklą Druskininkuose. Tai vienintelė su menu susijusi mokymosi įstaiga, kurią esu baigusi.

REdraw karikatūros
REdraw karikatūros

Kas tau svarbiausia kūryboje?

Iliustracijomis noriu paskatinti žmones susimąstyti, nebijoti kelti klausimus, nepasiduoti primetamoms normoms. Man pačiai patinka kūriniai, skelbiantys tam tikrą žinią ar perteikiantys emociją. Ir visai nesvarbu, ar tai muzika, ar skulptūra, ar suknelė... Jei ką nors pamačiusi ar išgirdusi ištari „vau“ – tikslas pasiektas.

O kas svarbiausia gyvenime?

Gyvenime svarbių dalykų labai daug. Pirmiausia šeima, tada emocinė aplinka, kurioje gyvename, ir laisvė. Šie dalykai tarpusavyje itin susiję. Šeima laiminga ir sveika, kai aplinka gera, o be laisvės viskas praranda prasmę. Man labai svarbi vidinė ramybė, o žmogus niekada nebus laimingas, jei jo laisvė suvaržyta ir artimiesiems negerai. Žodžiu, viskas susiję.

24993104_778955835645277_7151307765094060437_n.jpg

Kas pastūmėjo kurti būtent karikatūras?

Manau, kiekvienam kūrėjui reikalinga ne viena mūza. Tiesiog negali būti tik vienas įkvėpimo šaltinis. Mane turbūt labiausiai įkvepia troškimas ką nors keisti. Norisi, kad Lietuvoje būtų gera gyventi. Suprantu, viena to nepadarysiu, todėl noriu šiuo troškimu užkrėsti aplinkinius, kad žmonės nustotų kartoti, jog yra viskuo nusivylę. Lietuvoje per daug gerų dalykų, kad į viską numotum ranka ir nusipirktum bilietą į vieną pusę.
Nepasižymiu kantrybe ir, manau, būtent ši savybė išprovokavo pradėti iliustruoti politines aktualijas. Vieną dieną dėl eilinės politinės kvailystės tiesiog trūko „styga“ ir pasipylė... Beje, neatstovauju jokiai politinei partijai ar kieno nors interesams. Man niekas už tai nemoka ir nesu kategoriškai nusistačiusi prieš dabar valdžioje esančius žmones. Tačiau dėl neišmanymo jie neigia daugelį man svarbių dalykų ir tai tikrai veda iš kantrybės. Ypač jauną žmogų – galit paklausti bet kurio.

O ką kūrei prieš pradėdama piešti karikatūras?

Turėjau planą išleisti vaikišką knygutę. Ir šis planas dar niekur nedingo. Gal vieną dieną... Nemėgstu apsiriboti viena tema, tai būtų nuobodu tiek man, tiek REdraw gerbėjams.

22449900_752177021656492_7511199935705095902_n.jpg

Kaip manai, kodėl Lietuvoje tiek mažai politiškai ir pilietiškai aktyvių menininkų, naudojančių meną kaip protesto įrankį, būdą, ginklą?

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame, jei kažkam iš aukščiau nepatinki ar esi nepatogus, gali turėti nemalonumų. Visai neseniai supratau, kad nepažįstų karikatūristų, kurie pieštų politikus. Kai per muzikinius M.A.M.A. apdovanojimus „G&G Sindikato“ vizualizacijoje parodytas politiką primenantis klounas sukėlė tokią audrą, ir tai net buvo pavadinta patyčiomis, supratau, kaip lengva manipuliuoti žmonėmis pasinaudojant tokia skaudžia problema. Nė vienas nenori būti tas, kuris tyčiojasi. Bet kai dalis žmonių tam tikrą protesto formą prieš valdžios priimamus sprendimus laiko patyčiomis, natūralu, kad karikatūristų beveik nėra. Bijo likti nesuprasti, pasmerkti, bedarbiai.

Kas padėjo atsikratyti baimės? O gal jos niekada nejautei?

Turiu daug baimių, jos ypač paaštrėjo, kai susilaukiau sūnaus. Kai turi vaikų, atrodo, pradedi bijoti visko: nuo karo iki meteoritų.

O dėl karikatūrų... Kartais apie tai susimąstau. Esu iš artimųjų sulaukusi pasiūlymo geriau grįžti prie vaikiškų iliustracijų. Iš tiesų neįsivaizduoju, ko turėčiau bijoti. Kad kas nors įsižeis ar nesupras humoro? Kad pradės su manimi kovoti kaip su patyčių skatintoja? Taip gali nutikti. Bet juk tai visiškas absurdas! Žmonės tokių dalykų neturėtų bijoti. Tai nenormalu. Jeigu negali juokauti ar išreikšti savo nuomonę, vadinasi, mūsų valstybėje kažkas negerai.

23167521_761931690681025_5537953177366413651_n.jpg

Ką tau reiškia laisvė?

Laisvė yra viskas, kas aš esu. Kiekvienas iš mūsų su savo norais, mintimis, svajonėmis, požiūriu ir įsitikinimais esame laisvė. Asmenybė yra laisvė arba asmenybės nėra išvis, vien beprasmis egzistavimas. O Lietuvoje, palyginus su tuo, kas darosi aplinkui, situacija nėra bloga. Tik ar kiekvienam iš mūsų tos laivės užtenka? Vienam užtenka galimybės nusipirkti bananų, nes sovietmečiu negalėjo, ir nuvažiuoti į Lenkiją pigesnio alaus, kitiems laisvė yra galimybė susilaukti vaiko, kurio negali turėti. Arba susituokti su tos pačios lyties žmogumi savo tėvynėje. Laisvė yra gydytis vaistais, kurie Lietuvoje nelegalūs, nes neregistruoti (įdomu, ar iš principo, ar iš neišmanymo). Lietuva – auganti valstybė, kuriai reikia tobulėti, šviestis ir suprasti. Kol liks daug tokių, kuriems užtenka tik bananų, tol bus stipriai suvaržyti tie, kurie nori iš laisvės daugiau nei deficitiniai produktai ar atviros sienos.