Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Esu buvęs knygų mugėje. Ir ne vieną kartą 2010–2014 m. Patiko. Būtinai dar kada nors eisiu. Iš esmės tokiems kaip aš mugės nereikalingos. Perku iš knygynų. Suprantu, kad brangiau, bet nenoriu, kad Senamiesčio knygynai bankrutuotų ir liktų tik mugė.

Mugėje kainos tokios, kad nusiperki ir nežinia ko. Paskui stūkso lentynose apniktos dūlėjimo, neskaitytos ar paskaitytos iki nebegalėjimo ribos, kol susipranti padovanoti kaimo bibliotekai.

Pastaraisiais metais didesnę dalį knygų nusiperku per „sena.lt“ arba iš bukinistų. Ten pigiau ir galima rasti tai, ko nesusiprotėjai nusipirkti savu laiku – poezijos ir filosofijos knygų, išleistų prieš 10–20 metų. Arba iš praėjusio amžiaus.

Nesu sentimentalus daiktams, bet suvokiu, kad kiekvienas vertingesnis bukinistinis grobis slepia kokią nors dramą. Įprastas atvejis: palikuonys išparduoda paveldėtą turtingą filosofinių, kultūrologinių, lituanistinių ir pan. leidinių biblioteką. Ne, nemanau, kad visuomenė darosi pavojingai buka atsikratydama knygų pertekliaus. Humanitarams metas išsivaduoti iš iliuzijų. Gyvename technokratų ir vadybininkų epochoje – ir viskas pas mus kol kas ne taip jau blogai, nors esame prie sienos, už kurios vikšriniai traktoriai alkanos minios akivaizdoje traiško nelegalius obuolius ir šaldytas žąsis, o dvasinių vertybių gynėjai, pasitaiko, susirenka deginti eretiškų Soroso fondo remtų knygų. Mums juokinga, nes netikime, kad ir pas mus taip galėtų atsitikti. Turbūt neverta kelti panikos, nes esama tikimybės, kad mūsų civilizacija nesugrius. Jei viršų paims barbarai, nieko baisaus, jų palikuonys patys imsis Platono ir H. Radausko, nes būti barbaru ilgainiui pabosta, o knygos yra geriau už narkotikus.

Mano seneliai nebūtų patikėję, kad maisto Lietuvoje kada nors bus tiek, kad dalį jo teks išmetinėti. Mano tėvai nesapnavo, kad, viena vertus, knygos bus tokios brangios, o, kita vertus, seniau leistų, skaitytų bus galima prisipirkti glėbį už centus. Va, išeini išmesti įpuvusių obuolių, spalvą pakeitusių sūrių ir apsipūkavusių pievagrybių į konteinerį, o parsineši dėžę knygų. Kuo šįkart Užupio postintelektualai nustebins? Prancūzų–lietuvių kalbų žodynas, naujas. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika – lygiai tokią buvau nuskolinęs bendrabutyje ir mintyse palaidojęs.

Prieš porą metų Jaunųjų filologų konkurso finale, kur turiu garbės vertinti eiliuojančių mokinių poetines galias, vieno Šiaurės Lietuvos miestelio gimnazijos atsarginio išėjimo prieangyje su R. Šileika aptikome keletą kubinių metrų vadovėlių, paruoštų priduoti makulatūros rinkėjams. Tarp daugybės nematytų neregėtų įdomybių aptikau porą puikiai išsilaikiusių Viktorijos Daujotytės kartu su Elena Bukeliene parašytų Lietuvių literatūros vadovėlių XII klasei – su Mikalojaus Vilučio „Agresija“ viršelyje. Aš iš tokio mokiausi 1995–1996 mokslo metais. Vieno vadovėlio metrikoje parašyta, kad tiražas – 1 000 egz., kito – lygiai tokio paties – leidinio metrika skelbia tiražą esant 25 000 egz. Man viskas neapsakomai įdomu. O ypač – kiek jų dar neutilizuotų po Saule yra išlikę?

Autobuse įninku į Žemaitės įkalinimo bylą. Man jos biografija ir žygdarbiai keliskart įdomiau už marčias su visais petrais kurmeliais. Bet ne tai svarbiausia. Manęs niekaip neapleidžia klausimas – kodėl geras knygas siunčia tiesiai į makulatūrą? Kodėl jų neatidavus mokiniams? Gal ne visi išmestų? Gal namuose tėvai, patėviai atrastų XX a. pabaigos nesovietinę istorijos, lietuvių literatūros versiją?

Turbūt nuklydau į pievas. Bet ir Vilniuje esu gelbėjęs knygas iš makulatūros krūvos. Stebėjausi aptikęs T. Venc­lovos „Pašnekesį žiemą“ – nečiupinėtą. S. T. Kondroto „Žalčio žvilgsnį“. B. Sruogos tris skirtingus „Dievų miško“ leidimus. Buvau prigriebęs metrą E. Mieželaičio šedevrų, bet apėmė neviltis, ir grąžinau atgal. Kaip ir dar pusšimtį nežinia ko iš serijos „juos pamiršo pelnytai“.

Yra ko negaliu pamiršti 20 metų. 12 klasėje gavome ant plono blokadinio popieriaus išleistus, bet prabangaus turinio Rozos Glinterščik du tomus (po 600 p.) XX amžiaus rusų literatūros vadovėlių-chrestomatijų. Viskas nuo Sidabro amžiaus iki Sašos Sokolovo „Škola dlia durakov“. Jau tada suvokiau, jog medžiagos ten tiek, kad pakaktų metus universitete studijuoti. Tai buvo vadovėliai keliomis galvomis peraugę abiturientų galias. Įdomu, koks tų knygų likimas – negi visus 30 000–40 000 egz. supleškino ir sumalė?

Iš mugių ir patvorių velkant namon rietuves vertingų knygų dera atminti, kad ateities kartos didumą to gero išmes. Paskui prisipirks tų pačių perleistų naujai ir visiškai kitokių knygų, kurios bus lygiai apie tą patį.