Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

„Triksterio“ sąvoką į kultūrologiją ir literatūros mokslą įvedė Fiodoro Dostojevskio romanų tyrinėtojas, mediavistas Michailas Bachtinas. Jo veikaluose triksteris reiškia šaipūną, kuris stovi nuošaliai nuo viduramžių karnavalo ir juokiasi iš kaukėtų dalyvių bei masinės sumaišties. Simptomiška, kad triksteris apibrėžtas Rusijoje, nes būtent čia jis, kaip asmuo, besišaipantis iš kolektyvinės beprotybės, ir XX, ir XXI amžiuje yra vienas svarbiausių viešojo gyvenimo veikėjų.

Prieš kelias savaites minėtoje valstybėje suimtas ir įkalintas opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas. Tikėtina, kad nelaisvėje jis praleis ir Rusijos prezidento rinkimų dieną... Senosiose Vakarų valstybėse triksterio figūra, atėjus Apšvietai, jau nėra tokia svarbi. Rusijoje triksteris ir istoriniais laikais, ir šiandien yra tas, kuriam, kaip niekam kitam, rūpi prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Kaimyninės valstybės karnavalas – tai beveik nesuskaičiuojami kasdieniai pažeidimai, į kuriuos didžioji Rusijos visuomenės dalis, kaip buvo įpratusi ir sovietiniais laikais, nekreipia jokio dėmesio. Teismo procesai šioje valstybėje – tai viduramžiško liūdno ir niekingo karnavalo metonimija.

Sovietiniais laikais triksteriai šiapus geležinės uždangos buvo dvejopi – disidentai ir bohemistai. Su pirmaisiais valdžia kovojo, o laisvūnus, kurie elgėsi nevaržomai, beveik ignoravo, leisdama prasigerti ir degraduoti. XX a. 8 dešimtmetyje daug žmonių neatlaikė sistemos spaudimo ir jų gyvenimai baigėsi liūdnai. Kita vertus, net bohemiškieji triksteriai, skatinę prisiminti prancūziškąją tradiciją arba tarpukario Kauno socialinį audinį, likusią visuomenės dalį veikė kaip laisvės fragmentai.

Būtinoji triksterio veikimo sąlyga – tai mentalinis atstumas nuo to, iš ko šaipomasi arba kas kritikuojama. Būtent todėl A. Navalnas ir kiti opozicijos veikėjai Rusijoje daugiausia veikia socialiniuose tinkluose, dėl jų tampa laisvės ir galimos kitokios, alternatyvios socialinės, politinės ir kultūrinės tikrovės šaukliais. Problema tik ta, kad socialiniai tinklai ir žmonių pasisakymai juose net minties laisvės sąlygomis sunkiai tampa nevirtualiais faktais ir įvykiais. Rusijoje opozicija socialiniuose tinkluose dominuojančiam režimui beveik nesukelia didesnių grėsmių, nes taip ir netampa realiais veiksmais. Viskas, ką gali A. Navalnas ir jo bendraminčiai, – tai pakviesti gyventojus į eilinę protesto akciją, kuri tikriausiai bus išvaikyta ir dalis jos dalyvių atsidurs už grotų. Socialiniai tinklai iš pirmo žvilgsnio atrodo visagaliai, o iš tiesų neretai yra bejėgiai daryti didesnę, politinį režimą klibinančią įtaką. Ko gero, triksteriai, stokodami drąsos, ir ateityje bus priversti trauktis į virtualiąją tikrovę, kol jų nebeliks. Gyvenimas Rusijoje gali ir toliau tekėti persisunkęs tik dar nuobodesne ir slegiančia monotonija.

Dabartinėje Lietuvoje triksterių irgi beveik nebeliko – vis retesni idėjiniai išsišokimai viešosiose vietose, vis mažiau triksterišką kritiko poziciją užimančių žmonių. Esame pernelyg įsitraukę ir patikėję tariamu to, ką darome, rimtumu. Mūsų valstybei po truputį virstant policine, didesnių triksteriškų iniciatyvų taip pat beveik nematyti.

Rusijos, Lietuvos ir Vakarų valstybių triksterių, kurie dar netapo policininkais, klerkais ar verslininkais, laukia aiški perspektyva, beveik nepriklausanti nuo politinio gyvenimo: kritikuoti netrukus reikės ne konkrečius valdžios ar masių veiksmus, o tų veiksmų formalumą, simuliacinį pobūdį, kuris slepia tai, kad mūsų asmeninės biografijos ir santykiai su kitais žmonėmis tėra tuščias klišės kartojimas, niekaip nesusijęs su naujo turinio kūrimu. Didžiosios Britanijos ir JAV universitetai šį pavojų jau pajuto – radosi daugybė studijų programų, kurių pavadinimai skamba taip: „Turinio kūrimas“, „Turinio vadyba“ ir pan.

Žmogaus laisvės ir teisės šiame kontekste atrodo kaip dar vienas simuliakras – esame atpratę nuo daiktiškos ir žmogiškos akistatos su įvykiais, kurie pažeistų pirštų judesių ant išmaniojo telefono ekrano ramybę ir jos sukeliamą snūduriavimą. Juk iš tiesų Rusijoje, Lietuvoje ir į Vakarus nuo mūsų esančiose valstybėse triksterizmo poreikis vis menksta, o netrukus gali išnykti visiškai. Paskutinius mohikanus suvalgys pinigai, geismas turėti valdžią ir vis artimesni santykiai su institucijomis, kurios neutralizuoja nepriklausomą mąstymą.