Kas domisi kultūros pasaulio naujienomis, galėjo susidaryti nuomonę, „kad meno laisvei gresia pavojus“, kaip neseniai „Zeit“ laikraštyje rašė Hanno Rauterbergas (žurnalistas, meno ir architektūros kritikas, – vert. past.). Tokios naujienos dažniausiai mus pasiekia iš Niujorko. Pavasarį menininkė Hannah Black protestavo prieš Danos Schutz paveikslo „Open Casket“ demonstravimą. Jame vaizduojamas sukapotas juodaodžio jaunuolio Emmetto Tillo kūnas. Žiauri jo mirtis 1955 m. turėjo įtakos žmogaus teises ginančio judėjimo susiformavimui. H. Black priekaištavo baltaodei dailininkei, kad ši pasisavino afroamerikietiškos kultūros turinį ir pasinaudojo juodaodžių kančia.

Vasarą buvo protestuojama prieš parodą Niujorko Guggenheimo muziejuje. Kai kurie čia eksponuojami darbai išsiskyrė į gyvūnus nukreiptu žiaurumu. Suno Yuanso ir Peng Yus vaizdo juostoje „Šunys, negalintys vienas kito paliesti“ („Dogs That Cannot Touch Each Other“) aštuoni dantis šiepiantys pitbuliai bėgimo takeliuose iš priešingų pusių veržiasi vienas kito link. Galiausiai gruodžio pradžioje Niujorko verslininkė Mia Merrill pareikalavo Metropoliteno muziejaus iš savo nuolatinės ekspozicijos pašalinti lenkų kilmės prancūzų tapytojo Balthuso paveikslą „Svajojanti Tereza“ (1938) ar bent jau pasirūpinti nauju užrašu. Jos peticiją, kurioje teigiama, kad Balthuso paveiksle moteris tampa objektu, o vaikų seksualizavimas romantizuojamas, pasirašė daugiau kaip 11 tūkst. žmonių.

Balthus. „Svajojanti Tereza“, 1938
Balthus. „Svajojanti Tereza“, 1938

Priespaudos palikimas mene

Tuomet pasigirdo daugybė balsų, smerkiančių tokį protestą ir giriančių spaudimui nepasiduodančius muziejus. Raginimus cenzūruoti, nesvarbu, iš kurios pusės jie pasigirstų, reikėtų vertinti atsargiai. Bet svarbu įžvelgti skirtumus. Minėtais atvejais raginimai apriboti meną nėra neapykantos, netolerancijos ar davatkiškumo išraiška. Protestuotojai siekia diskusijos apie seksizmo, rasizmo ir kitų nelygybės formų palikimą mene. Vargu ar kas galėtų paneigti, kad tokio palikimo nesama. Iki šiol mažai nuveikta jį vertinant ar šalinant giliai glūdinčios nelygybės apraiškas.

Balthuso paveikslas – galios apraiška?

Pažvelkime į Balthuso paveikslą atidžiau: Thérèse Blanchard, mėgstama 1908 m. gimusio prancūzų dailininko Balthasaro Klossowskio pozuotoja, tapant paveikslą buvo dvylikos ar trylikos metų. Šiame ir kituose Balthuso paveiksluose bei nuotraukose mergaitė vaizduojama nekalta ir kartu seksualiai patraukli: jos sijonas pasikėlęs, ji atsilošusi, užsimerkusi ir, atrodo, nepastebi balto kelnaičių ruoželio. Balthusas iki pat mirties 2001 m. neigė šio ir kitų paveikslų užuominas į erotiškumą. Tik begėdžiai gali tai įžvelgti, sakė jis.

Svarstant, kokiomis sąlygomis jis turėtų būti demonstruojamas, dailininko komentarai nėra svarbūs, lemiamas veiksnys nėra ir stebinčiųjų reakcija. Nors M. Merrill peticijoje kalba apie patirtą šoką išvydus šį paveikslą, vis dėlto jai svarbiausia – ne žiūrovą apėmęs nejaukumo jausmas, o nutapytosios mergaitės išnaudojimas. Čia glūdi esminis skirtumas tarp jos reikalavimų cenzūruoti ir protestų prieš kitus abejotinus meno kūrinius, kaip antai Andreso Serrano nuotrauka „Piss Christ“ (1987), kur vaizduojamas plastikinis nukryžiuotasis šlapimo pripildytame stikliniame inde, arba Roberto Mapplethorpe’o „X Portfolio“ (1978) su homoseksualiųjų subkultūros scenomis. Daug žmonių jautėsi pažeminti ir šių meno kūrinių, bet juos kuriant niekas nenukentėjo. „Mes kalbame apie menininką, pasikvietusį mergaitę ateiti į dirbtuves ir nusirengti“, – viename interviu sakė M. Merrill. Audringą reakciją dėl jos peticijos tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad išsakyti argumentai taikytini daugeliui vakarietiškojo kanono meno kūrinių. Pedofilinis Balthuso žvilgsnis yra ekstremalus gerai pažįstamo galios panaudojimo pavyzdys: galią turintis asmuo (šiuo atveju žinomas pasiturintis menininkas, vyras) pasinaudoja savo pranašumu išnaudodamas žmones, negalinčius daryti poveikio jų vaizdavimui ir tam, kas nutinka su jų kūnu. (...)

Meno laisvė kaip pavienių kūrėjų teisė

Kodėl meno kritikai labiau jaudinasi dėl galimo baltųjų menininkų vyrų meno laisvės apribojimo nei dėl akivaizdaus marginalinių meno kūrėjų ignoravimo? Jei tie kritikai (koks sutapimas – dažniausiai vyrai ir baltieji) teigia ginantys meno laisvę, tai jie iš tiesų gina status quo, pagal kurią ta laisvė yra paskirstyta.

Šie kritikai manosi gyvenantys geresniame pasaulyje, kuriame galime abstrakčiai ir objektyviai diskutuoti apie meno kūrinius, nes represyvios jų sukūrimo aplinkybės ar vaizduojamųjų priespauda tėra istoriniai artefaktai. Deja, taip nėra ir kartais nepastebime, kad mūsų patirtys nėra universalios, kad tai, kas vienam atrodo kaip provokacija, kitam yra pažeminimas. Kol išnaudojimas, kuriuo paremtas Balthuso paveikslas, ir toliau bus moterų kasdienybė, tol šis paveikslas, nepaisant visų jo privalumų, tą tikrovę tik patvirtins.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit online“, 2018-01-02