Gabijos Grušaitės antrasis romanas, vasarą išleistas leidyklos „Lapas“, tapo literatūros įvykiu. Pasirodė gana nemažai recenzijų periodikoje, apžvalgų internetiniuose portaluose. Kultūrinėje spaudoje jį nagrinėjo Tomas Vaiseta, Marijus Gailius, Jurgita Žana Raškevičiūtė, LRT klasikos radijo laidoje „Ryto allegro“ apžvelgė Marius Burokas. Nuomonės, žinoma, nevienareikšmės: kliuvo (arba buvo išgirta) šnekamoji kalba, kurioje natūraliai įsiterpusius anglicizmus vyresnės kartos redaktoriai noriai išbrauko kaip sintaksės klaidas, žargoną, keiksmažodžius. Kliuvo ir už romane aprašytą dalies kartos gyvenimą. Romano protagonistas ir jo draugai kalba kaip tie, kurie, išmaišę pasaulį skersai išilgai, vis dar yra čia, žemėje, pasimetę tarp kultūrų, religijų, gyvensenos: trys angliški žodžiai, du lietuviški ir rusiškas keiksmažodis. Perskaičius G. Grušaitės romaną, taps lengviau suprasti kartą, kuriai visas pasaulis namai, darbas yra tik darbas, o Lietuvą nešasi ten, kur nuvyksta, ir tik tiek, kiek reikia, norisi, tik jei patogu.

Gabija Grušaitė. „Stasys Šaltoka“. – V.: „Lapas“, 2017.
Gabija Grušaitė. „Stasys Šaltoka“. – V.: „Lapas“, 2017.

Galėtume romaną priskirti postkolonializmo ar emigrantų literatūrai, tačiau protagonistas, nors ir emigrantas, niekaip to neleidžia. Būtent jam labiausiai ir tinka sąvoka „pasaulio lietuvis“. Jis tiesiog gyvena pasaulyje. Neišmestas, bet pasirinkęs. Neišvytas, bet išvykęs. Pasirinkimas – svarbus motyvas. Galėjimas rinktis dažnai suteikia perspektyvų ir nutraukia grandines. Kita vertus, nutrūksta ir ryšiai. Arba jie net nesukuriami: protagonistui užtenka instagramos ar kito pasaulinio tinklo, kad tie, kuriuos jis sutiko, visada būtų šalia. Ryšiai, technologijos ir suartina, ir išskiria. Galėdamas palaikyti ryšius su žmonėmis, kuriuos sutiko įvairiais gyvenimo tarpsniais, dažnai negeba patirti esamos akimirkos, gyventi šia diena. Virtuali realybė, gyvenimas bei savireprezentacija stipriai suauga ir formuoja naują tapatybę, gyvenimo būdą. Svarbu atrodyti, ne tik būti. Todėl neretai šaltoka skaitant apie Stasį Šaltoką. Gal todėl ir pasirinktas toks vardas? Nežinau, o spėlioti nesinori. Bet jei buvo būtent taip – taiklu, nieko nepridursi: nuo humanistinės visuomenės tolstama link simuliakrų visuomenės atspindžio. Skirtumus tarp atrodyti ir būti puikiai aktualizavo dar Seneka, todėl nesikartosiu – tikriausiai tai fundamentalu.

Skaitant G. Grušaitės romaną, juntamas stip­rus filosofinis pagrindas, jautrus dėmesingumas socialinei aplinkai, pasaulio kasdienybei, žmogaus būčiai. Romanas lyg šiandienės visuomenės kritika: protagonistai leidžia skleistis šiandien būdingoms asmens autentiškumo stokoms. Skirtingi protagonistai – skirtingas sąlytis su problema. Galima iš arti stebėti postmodernios epochos padarinius, nulemtus klestinčios vartotojų kultūros – tai būvis, kai niveliuojama bet kokia autentiška individo elgsena ar gyvensena, sureikšminamas įvaizdis, kurio pagrindu kuriama iliuzija. Kita vertus, būtent tokia asmenybę gesinanti tikrovė dažnai verčia galvoti, kaip čia sublizgėti prieš kitus: siekiama naujovių, norima atrodyti išskirtinai, tačiau atsisakoma jausti – dažnai slystama paviršiais, imituojama išprotauta elgsena, kuri, tikėtina, atneš taip trokštamą išskirtinumą ir pripažinimą tarp kitų #butiunikaliam #ascesvarbeusesvistiek. Protagonistas – gana tipiškas, tačiau būtent tuo ir įdomus šiuolaikinis trisdešimtmetis. Naratyvinę liniją sekti lengva, kadangi joje skleidžiasi atpažįstami pasauliai, iki geluonies aktualizuoti gyvenimai.

Nors protagonistas ir įdomus, vis dėlto knygos struktūra šiek tiek nuobodoka. Pasirinktas tipiškas ir saugus, visada pasiteisinantis „Valgyk. Melskis. Mylėk“ tipo karkasas, ant kurio dėliojama medžiaga. Protagonistas keliauja per šalis, braška jo paties susikurti ar kultūros paveikti asmenybės rėmai. Sakoma, kad svetur galima pažinti save. Šiuo atveju pasirinktos musulmoniškos šalys. Kalbama apie islamofobiją, skirtingų religijų požiūrius į gyvybės vertę, humanizmą, moterų teises, įtakas ir galias. Krikščioniškos kultūros žmogui (nekalbu vien apie itin religingus) daugelis įvykių sunkiai suprantami. Gal čia ir yra islamofobijos šaknys? Būtent čia ir prasideda pasakojamos istorijos įdomumas – kultūriniai skirtumai, nulemti religijos, gyvensenos, klimatinių sąlygų: „Kenis vis dar niurna, jog niekaip nesugeba suprasti filmo siužeto. Išauklėtas Vakarų ir Holivudo filmų tradicijos, jis negali įsisąmoninti ir suvokti, kad egzistuoja dar šimtai alternatyvių būdų pasakoti istorijas. Užaugęs Didžiojoje Britanijoje ir daugybę metų pragyvenęs Niujorke, Kenis visą pasaulį mato kaip anglosaksiškojo pasaulio tęsinį ir mano, kad visi septyni milijardai trokšta anksčiau ar vėliau gyventi jei ne Amerikoje, tai bent jau kaip Amerikoje. Tvarkingas, aiškus gyvenimas su žaliomis vejomis, solidžiais keturių miegamųjų namais ir dviem automobiliais šeimai. Atostogos du kartus per metus. Tai gyvenimas, nuo kurio Kenis bėga, bet kartu neįsivaizduoja alternatyvos. Jis įsitikinęs, kad atvyko į Malaiziją it mesijas apšviesti nekrikštų“ (p. 122). Būtų galima cituoti ištisus puslapius. Bet geriau skaityti patį romaną.

Minėtas teminis sluoksnis tiek pat įdomus, kaip ir visuomeninė kritika (simuliakrai, įvaizdžiai, imitacijos) ar kartos (#zkarta, #trisdešimt #laisvėsvaikai). Moderni neurozė – nuo atrodymo link buvimo per #instagramą. Vartotojiškos svajonės išsipildymas, kai esi ne auka, bet nuolat renkiesi – gali turėti, vartoti kiek nori, iki apsinuodijimo, kol atiduosi galus.

G. Grušaitės romanas – tai vienerių metų „perviršio kartos“ jaunimo gyvenimo kronika. Pasakojime išlaikomos visos siužetinės linijos, sodrūs teminiai sluoksniai, yra socialinės kritikos, visuomenės paveikslų, šiek tiek dvasingumo kelių paieškų, detektyvinės, nuotykių literatūros užuomazgų. Bet visų pirma tai romanas apie bręstančios asmenybės egzistencinę savijautą: „Kažkada seniai seniai savo ankstesniuose pasauliuose rimtai žiūrėjome į gyvenimą (Kenetas Braunas vis dar), bandėme išnarplioti sudėtingus žmogiškų ryšių, darbo, vertės ir savęs pačių kamuolius, kėlėmės ryte ir lyg kareiviai ėjome, ėjome, ėjome. Kažkur. Ir nesvarbu, kaip labai stengėmės sudėti dalykus į lentynas, išrūšiuoti prasmę į recycling bins, kaskart vis atsidurdavome ten pat, kur pradėjome. O tada vieną dieną pasiduodi ir leidi gyvenimui plaukti, paleidi visus siūlus ir stebi, kaip tyliai mezgasi pasaulis“ (p. 189). Beveik jaunojo Verterio kančios, tiesa? Protas nepajėgus kovoti su jausmais, tolyn nuo civilizacijos – arčiau sielos ir t. t. Sako, pats Napoléonas Bonaparte’as J. W. von Goethe’s minėtą kūrinį skaitė septynis kartus. Tiktų citata: „Juk viskas pasauly tik akių dūmimas, ir kvailys yra tas, kas kitų verčiamas, o ne iš aistros ar būtino poreikio dirba, siekdamas pinigų, garbės ar dar ko nors.“*

Kiekvienas laikas turi savo brandos cenzą ir įvykius. Pastaruoju metu lyg grybai po gero lietaus pasipylė romanai apie trisdešimtuosius metus. Trisdešimt tapo tuo lemtingu skaičiumi, kuomet liaujamasi atrodyti, siekiama būti. Bent taip bando aiškinti rašytojai. To siekia ir G. Grušaitė romane „Stasys Šaltoka. Vieneri metai.“ Kupinas veiksmo kūrinys nuslysta protagonisto išgyvenimų paviršiais, patyrimas įgyjamas per įvykius, psichologizuojama ne itin daug. Būtent šiuos romano aspektus literatūros kritikai laiko knygos silpnybe – charakterio neišgryninimu. Taip, Šaltoka – tikrai ne „Brisiaus galas“ ir ne Šatrijos Raganos „Viktutė“. Stasys yra #taipkaipšiandien, jei būtum iš Vilniaus šiek tiek Niujorke, paskui Tailande, Malaizijoje, Honkonge prasideda potvynis ir dingsta Kenis, #pabaiga.

* J. W. von Goethe. „Jaunojo Verterio kančios“. Iš vokiečių kalbos vertė Eugenija Vengrienė. – V.: „Žaltvykslė“, 2007, p. 125.