Ar gali atsitikti taip, kad užėję į savo kambarį rasite dramblį? Kokia nors galimybių teorija įrodys, kad tai įmanoma, tačiau kiekvienas sveiko proto žmogus abejoja, ar kada nors atsidurs panašioje situacijoje. Tokia realizmo ir beribės vaizduotės sintezė, nepastebimai kasdienę tikrovę paverčianti nespalvotu nuotraukos negatyvu, puikiai apibūdina magiškojo realizmo žanrą. Tačiau kaip tik ši fantasmagoriška nuotrauka leidžia objektyviai įvertinti tikrąjį pasaulį.

 

Jorge Luis Borges. „Visuotinė nešlovės istorija“

Jorge Luis Borges. „Visuotinė nešlovės istorija“. Iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.
Jorge Luis Borges. „Visuotinė nešlovės istorija“.  Iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis. – V.:  Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Blogis yra pamatinė gyvenimo sąlyga. Jo neišvengsi. Jis viską persmelkia. Stebėdama nacių nusikaltėlio ir holokausto „autoriaus“ Adolfo Eichmanno teismo bylą filosofė Hannah Arendt prasitarė, kad blogis banalus. Blogis tiesiog egzistuoja, jis pilkas, nekuriantis ir nuvalkiotas. Jeigu apie blogį mąstome kitaip, nepastebimai šiai kategorijai priskiriame nebūdingų savybių, o tai blogio estetizacija. Būtent tuo ir užsiima literatūros genijus Jorge Luisas Borgesas knygoje „Visuotinė nešlovės istorija“.

Trumpą kūrinį, kurį galima perskaityti per kelias valandas, sudaro literatūrinės mankštos rezultatas – netradicinės formos apsakymai, perteikiantys skirtingų personažų nešlovės istorijas. Kai šį foliantą atsiverčiau viešojoje erdvėje, viena mano draugė nusistebėjo, kad skaitau kažin kokią keistą knygą. Tačiau autoriaus mėgėjai žino, kad J. L. Borgeso kūrybą geriausiai apibūdina kitokie būdvardžiai. Ji neįprasta, užburianti ir magiška. Bet ar tokie epitetai tinka ir „Visuotinės nešlovės istorijos“ apsakymams?

Autorius pasakoja girdėtas istorijas, kurias, kaip jam įprasta, „atrado“ mūsų pačių tikrovėje ir kultūroje. Čia ir banditai, primenantys Martino Scorsese’s filmo „Niujorko gaujos“ personažus, ir iš Japonijos legendų nužengęs roninas, ir paprastas kaubojus mačo, šaltakraujiškai keršijantis jį įžeidusiam priešui (šis veikėjas mane ypač sužavėjo, nes kiekvienas berniukas slapta svajoja tapti tokiu vyru). Taigi apsakymuose J. L. Borgesas vaizduoja archetipinius veikėjus, skaitytojui natūraliai keliančius susižavėjimą arba šleikštulį. Tai, kad veikėjai ir jų likimai nesunkiai išlieka atminties kloduose, stiprioji knygos pusė.

Tačiau būtina ir chuliganiškai šūktelėti, kad karalius šįkart nuogas. Apsakymai parašyti ne tokiu įspūdingu stiliumi kaip kiti autoriaus kūriniai. Vis dar išlieka daugybė nuorodų ir pagrindinės istorijos išsišakojimų, bet tai jau nebenustebina. Jeigu šią knygą būtų parašęs kitas rašytojas, nebūtų priežasties skųstis, tačiau žinome, ką sugeba J. L. Borgeso plunksna. Galima teigti, kad rašytojas padarė meškos paslaugą sau pačiam, nes skaitytoją pripratino prie tobulo stiliaus ir formų apsakymų. Įdomu, jog knygos įžangoje autorius pajuokauja, kad geras skaitytojas retesnis gyvūnas už gerą rašytoją...

Tai nebloga knyga, tačiau apsakymai nekuria naujų architektūrinių objektų skaitytojų sąmonėje. Nėra borgesiškų labirintų, mistinių uolų ar begalybės klasterių. Įdomi filosofinė užmačia, bet ne pats kūrinys. Kitaip tariant, įdomu kalbėti apie kūrinio formą, bet ne apie jo materiją (turinį). Blogio romantizavimas visada buvo jaudinantis ir populiarus, tačiau šiuose apsakymuose tai labiau primena plepalus, o ne aukštąją literatūrą.

Kartu su „Visuotine nešlovės istorija“ Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla perleido ir kitą autoriaus apsakymų rinkinį „Smėlio knyga“. Manau, geriau dar kartą perskaityti būtent pastarąjį, nes tik taip ir įmanoma skaityti J. L. Borgesą – daug kartų, kol istorijos nebus išmoktos mintinai. Ir tik tada, kai bus žinomi visi geriausi šio autoriaus pasakojimai, verta skaityti „Visuotinę nešlovės istoriją“.

 

Laszló Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“

Laszlo Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“. Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis. – V.: „Kitos knygos“, 2016.
Laszlo Krasznahorkai. „Priešinimosi melancholija“.  Iš vengrų kalbos vertė Vitas Agurkis. – V.:  „Kitos knygos“, 2016.

Norėčiau rasti gerą ir trumpą viso Marcelio Prousto septintomio ciklo „Prarastojo laiko beieškant“ apžvalgą, nes tada žinočiau, kaip aprašyti Laszló Krasznahorkai kūrinį „Priešinimosi melancholija“. Savaime suprantama, abi užduotys praktiškai neįgyvendinamos. O, bet, tačiau...

Neapibrėžtame pasaulyje, kurio gatvėse jau priviso mersedesų, bet nuo žaislinių kareivėlių kepurių dar nedingo penkiakampės raudonos žvaigždės, esančio miesto centre atsiranda banginio iškamša. Autorius maksimaliai komplikuoja erdvėlaikio identifikacijos galimybę, romane apstu detalių, kurios visiškai supainioja skaitytoją. Galima įtarti, kad veiksmas vyksta netolimoje Vengrijos praeityje (romanas buvo parašytas 1989 m.), tačiau geriausiai kūrinyje vykstantį gyvenimą apibūdina vienas veikėjas: „Dievui jau visai nerūpi, kas dedasi šitame ištvirkusiame pasaulyje! O dar orai šitokie bjaurūs, jūs tik pamanykit“ (p. 24). Kas tai? Postsovietinė nestabili tikrovė ar siurrealisto paveikslas?

Dar sunkiau atsakyti į klausimą, kokia šio romano esminė idėja. Kūrinyje be pastraipų, kur sakiniai paklūsta sąmonės srauto taisyklėms, galima įžvelgti daug ką: socialinės tikrovės kritiką, asmeninių santykių parodiją ar pagiriamąjį žodį žmogiškųjų pastangų impotencijai. Be abejo, jau pats pavadinimas leidžia įtarti, kad bus nagrinėjamas pasyvumo klausimas. Išties autorius kuria à la kafkišką pasaulį, kuriame veikėjai nenori ar nesugeba priešintis, nes net didžiausios pastangos, kaip dažnai nutinka kasdieniame gyvenime, neatneša laukiamo rezultato. Todėl nenustebintų, jeigu pasakojimo paribiuose pasirodytų ir pats Jozefas K... Drąsiai teigtina tik tai, kad kūrinys išmuša skaitytoją iš vėžių, apie jį sunku mąstyti įprastomis literatūrinėmis kategorijomis.

Lengviau suprasti, kaip šią knygą reikia skaityti. Romanui būdinga nuobodulio estetika, dažnai naudojama arthausiniame kine, – viskas vyksta taip lėtai, kad pasidaro įdomu, kas bus toliau. Taip autorius tarsi šaiposi iš savo skaitytojo: jei perskaitysite 200 puslapių susikaupimo reikalaujančio teksto, tai tikrai įveiksite ir visą kūrinį. Ne veltui žinomas vengrų režisierius Bela Tarras sukūrė knygos ekranizaciją iš ilguoju kadru (ang. long take) nufilmuotų scenų. Tiek knyga, tiek pagal ją sukurtas filmas – tikras estetinis iššūkis.

Tam, kad perskaitytumėte šią knygą, gali prireikti ir pusės metų, nors ją reikėtų „patirti“ vienu prisėdimu, kaip ir gerą trijų valandų arthausinį filmą. Nors „Priešinimosi melancholija“ plėtojasi neaiškiame siurrealistiniame pasaulyje, baigus skaityti apima jausmas, kad ši knyga – apie mūsų visų gyvenimą. Tai romanas, kurį sunku skaityti, bet apie kurį labai malonu galvoti.

 

Danilo Kiš. „Boriso Davidovičiaus kapas“

Danilo Kiš. „Boriso Davidovičiaus kapas“. Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. – V.: „Kitos knygos“, 2017.
Danilo Kiš. „Boriso Davidovičiaus kapas“.  Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. – V.:  „Kitos knygos“, 2017.

„Kalašnikov! Kalašnikov!“ – linksmai dainuoja Gorano Bregovičiaus orkestras, o aš negaliu nesijuokti. Ginklas „Ak-47“ vaizduojamas kelių prieštaringai vertinamų karinių judėjimų emblemose, o kai kurie istorikai teigia, kad būtent juo nužudyta daugiausiai žmonių. Kad ir kaip būtų keista, šie faktai tik prideda komiškumo G. Bregovičiaus dainai. Tokiu pat siurrealistiniu serbišku ritmu parašytas ir Danilo Kišo romanas „Boriso Davidovičiaus kapas“.

Leonidas Donskis knygoje „Takusis Blogis“ pastebėjo, kad „siurrealizmas, grotesko ir absurdo jausmas giliai įaugęs į Rytų ir Vidurio Europos literatūrą“, tačiau jai taip pat būdingas „nerimas dėl fizinio sunaikinimo“ (p. 101). Būtent toks dviprasmiškas, Vidurio Europos literatūrai būdingas pasaulėvaizdis tvyro ir knygoje „Boriso Davidovičiaus kapas“. Skaitant pirmąją novelę apima neaiškus, bet malonus jausmas, kad tai labai rimtas tekstas, sugebantis skaitytoją ne tik prajuokinti, bet ir perteikti svarbią mintį. Nors visose novelėse žiauriai pasakojama apie žmogiškosios gyvybės naikinimą, o autorius niekur akivaizdžiai nejuokauja, tačiau, kaip ir minėta G. Bregovičiaus daina, D. Kišo novelės taip pat kelia keistą siurrealistinį susižavėjimą.

Anotacijoje teigiama, kad knygą sudaro septynios novelės, į romaną sujungtos montažo principu. Montažinis rašymo metodas puikiai pasitarnauja autoriaus siekiui kritikuoti sovietinę santvarką. Nūdienos medijų tyrinėtojas Levas Manovičius ironiškai pastebi montažinį pačios Sovietų Sąjungos pobūdį. Mąstytojas primena paradoksalią istoriją, kai, Jekaterinai II nusprendus pakeliauti po Rusiją, jos patarėjas Potiomkinas slapta liepė pastatyti dirbtinius kaimus, sudarančius civilizuotos Rusijos įspūdį. Taigi nuo Potiomkino kaimų rusai, o vėliau ir sovietai naudojo dirbtinius vaizdinius savajai tikrovei kurti. Montažą taikė ir sovietinis kino genijus Sergejus Eizenšteinas. Jis tikėjo, kad Kulešovo efektas, kai skirtingų kadrų sąveika kuria prasmingą ryšį, pavyzdžiui, po aktoriaus veido parodytas sriubos vaizdas sukelia alkio įspūdį, žiūrovą skatina priimti būtiną revoliucinę išvadą, glūdinčią legendinėje S. Eizenšteino montažo formulėje 1+1>2.

Būtent toks montažas būdingas visai dirbtinei sovietinei kasdienybei, kurią antiideologiniu romanu D. Kišas kritikuoja. Novelėse aprašomi skirtingi istoriniai laikotarpiai ir įvykiai (Ispanijos pilietinis karas, sovietai Šv. Sofijos sobore ar viduramžių žydų trėmimai) nurodo į (ne)tiesą, slypinčią už sovietinio simuliakro, o skaitytojas turi pasinaudoti Kulešovo efektu ir sudėlioti noveles į bendrą naratyvą. Taip sovietinės kasdienybės konstravimo metodai meist­riškai panaudojami prieš pačią sovietinę santvarką.

Tai tragikomiškas kūrinys, jį sudėtinga vertinti be sveikos ironijos ar sarkazmo dozės. Visoms talentingai parašytoms novelėms būdingas „griežtas“ stilius, kurį autorius pasiskolino iš J. L. Borgeso, istorijose gausu kultūrinių nuorodų ir literatūrinių labirintų. Įdomu, kad D. Kišas buvo apkaltintas plagiatu, o knygos vertėja teigia, jog šį kūrinį parašyti įkvėpė būtent J. L. Borgeso „Visuotinė nešlovės istorija“. Todėl visai natūraliai kyla klausimas, ar plagiatas gali būti geresnis už originalą? D. Kišas pateikia absurdišką atsakymą – taip, gali. Toks neįtikėtinai keistas yra šis kūrinys.