Iš autostrados Lenkijoje išsukom ne dėl būtinybės, benzino būtų užtekę. Išsukti iš greitkelių visada verta. Smagus keliukas per kalvas, čia pat miestelis, sukam į jį, o danguje kažkas suboluoja. Baltas baltas, didelis didelis. Kas? „Karalius, greičiausiai, kažkuris lenkų karalius.“ Gal Vaza, galvoju, na, vienas iš jų, lenkai Jogailai paminklo juk nestatys, o kitų nežinau. Bet toks nežemiškas, toks baisingai didelis? Beveik kaip brazilų? Degalinė ir prekybcentris čia pat, karaliaus fone švyti raudonos „Tesco“ raidės. Šilta rugpjūčio šeštadienio pavakarė. Lauke geriam prėską degalinės kavą ir stebim pilnais vežimais iš parduotuvės išriedančius suplukusius vietinius ir veiksmą prie karaliaus: stovi bent keletas turistinių autobusų, jų klientai pasklidę aplink statulą, apspitę prekystalius.

Aišku, vėliau internete radau: Svebodzino miestelio pakrašty ant supiltos 16 m aukščio kalvelės 2010 m. vietinio prelato iniciatyva buvo pastatyta 33 metrų Kristaus Karaliaus statula, taip, aukščiausia pasaulyje. Taip, absurdas ir beskonybė, taip, neišvengiamos asociacijos su Kryžių kalnu (pastarojo naudai) ir su Naisiais. O po pusmečio baltasis karalius šmėsteli Berlinalėje: lenkų režisierė Małgorzata Szumowska, to liūdno absurdo išprovokuota, sukūrė filmą „Veidas“ („Twarz“), kuris laimėjo Sidabrinį lokį. Dabar filmas rodomas „Kino pavasaryje“.

Vilma Mosteikienė

Małgorzata Szumowska. Zuzos Krajewskos nuotrauka iš Berlinalės archyvo
Małgorzata Szumowska.  Zuzos Krajewskos nuotrauka iš Berlinalės archyvo

Ta balandžio diena Varšuvoje buvo lietinga ir vėjuota. Plačiose komunistinėse alėjose greta tradicinių daugiaaukščių praeiviai šokinėjo per balas. Čia žmogus visada jaučiasi pasimetęs ir sėkmingai atsikratęs savojo ego. Režisierė Małgorzata Szumows­ka pakvietė mane į savo butą pietiniame miesto rajone, kur vietoj slegiančios galios architektūros išvydau švelnius naujojo daiktiškumo bangos statinius. Karo metais čia stebuklingai niekas nebuvo susprogdinta ar subombarduota, nors patį miestą vokiečiai kruopščiai sunaikino. Erdviame trečiojo dešimtmečio bute geriant arbatą režisierė pasakojo apie savo kilmę, apie nuolatinius „Solidarumo“ intelektualų ir menininkų apsilankymus tėvų namuose, jų barbenimą naktį į duris, apie tėvą, anuomet pripažintą dokumentininką, ir mamą, bestselerių autorę, pasiryžusius sugriauti sistemą, ir apie tai, kad šis ketinimas pavyko.

45 metų M. Szumowska, ko gero, yra ne tik žinomiausia jaunesnės kartos Lenkijos režisierė, ji – viena iš nedaugelio sulaukusi tarptautinės sėkmės – tebegyvena Lenkijoje. Norėjau su ja susitikti, nes nedaug pastarųjų metų filmų paveikė taip, kaip jos „Body“. Siurrealistiniais ir stulbinamai tiksliais vaizdais užfiksuota valgymo sutrikimų turinčios mergaitės ir jos tėvo kasdienybė. Režisierė tikslingai renkasi kaip tik tokius galimai melodramatiškus siužetus. Filme „...vardu“ pasakojama apie homoseksualaus kunigo gyvenimą homofobiškoje Lenkijos provincijoje. Manaisi jau iš anksto žinantis būsimus liūdnus konfliktus, bet filmas tavęs niekaip nepaleidžia, tuomet pažiūri jį dar kartą ir dar. O šį vasarį M. Szumowskos „Veidas“ laimėjo antrąjį pagal svarbą Didįjį žiuri prizą.

Tai dar vienas režisierės filmas, kai atpasakojus siužetą dar nieko nepasakoma apie kūrinio savitumą. Filme susiejami du tikri atsitikimai, kuriuos būtų galima vertinti tiesiog kaip kuriozinius, jei ne faktas, kad menkavertiškumo komplekso kamuojamoje Lenkijoje jie aukštinami kaip didvyriški, milžiniškos svarbos įvykiai: pasaulyje didžiausios Jėzaus statulos statyba Sviebodzino miestelyje ir pirmoji Europoje lenkų gydytojų atlikta veido transplantacija. Jaunas, gana primityvokas ilgaplaukis metalistas Jacekas dirba prie monstriškojo Kristaus statybų. Šiurkštų slavišką suvargimą įkūnija jo gausi šeima. Suvargimą, kurį pažįsta kiekvienas, kilęs iš Rytų, ir kurį dėl plačios sielos gelmių taip mėgsta vokiečiai: prie virtuvės stalo iki nulūžimo geriama degtinė, paskui pagiringi apsilankymai bažnyčioje, isteriškai džiugi ksenofobija, anksti sukrioštantys vyrai, nepakeliamas motinų pamaldumas, šlagerių ir metalo kičas, kalnai mėsos ant vakarienės stalo, jaunų, menkai teprisidengusių moterų mylavimai, skambant saldžiam rokui. Ir taip toliau. Po gero trečdalio filme įvyksta viską keičianti nelaimė: Jacekas nukrinta nuo pastolių ir taip sunkiai susižaloja, kad chirurgai priversti jam sukurti naują, nelabai vykusį veidą.

Kas lieka iš meilės, kai mylimasis sudarkytu veidu grįžta į kaimą? Iš krikščioniškos moralės ar globėjiškos motinos, kuri nebeatpažįsta sūnaus? Žinoma, filmą pirmiausia galima interpretuoti kaip lenkų provincijos melagysčių, oportunizmo ir davatkiškumo parabolę (ir tai būtų tiesa). Bet kaip visada M. Szumowska neapsiriboja pigia visuomenės kritika, nesimėgauja aukos pagarbinimu ir teisuolės pozicijomis. Nuo to apsaugo jos polinkis į groteską, brutaliai burleskines scenas. Taip režisierė parodo veidus tų, – o galbūt kaip tik tų, – kurie šaltakraujiškai nusisuka nuo sugrįžėlio. Nukentėjęs nuo likimo smūgio niekuo nebuvo geresnis už kitus kaimo gyventojus, tiktai nukritęs jis tapo homo sacer, šventasis ir atstumtasis viename kūne. Filmo kadrų pakraščiai yra šiek tiek šviesesni, tuo apeliuojama į netikrumą, pasaką. Ir šis metodas visiškai pasiteisina, nes pabaigoje nebeaišku, kas šitame kaime yra prisikėlusysis: į dangų iškilęs betoninis Kristus ar gydytojų sulopytas Jacekas. Jiedu abu skiautiniai, abu apgailėtini išganytojai. Žiūrovas tampa Tomu Netikinčiuoju ir lieka sužavėtas.

Kadras iš filmo „Veidas“
Kadras iš filmo „Veidas“

Kai susitikome, filmas buvo beveik baigtas ir Małgorzata, gyvybinga ir emocingai bendraujanti pašnekovė, piktinosi politine nuotaika Lenkijoje, kuri iš tikro turėtų piktinti visus bent kiek liberalesnių pažiūrų žmones. „Veido“ pradžioje yra viena scena, iškalbingai atskleidžianti esminį šalies konfliktą: Jacekas sėdi prie stalo, ir įsiplieskia tipiškai lenkiškas (nes iš esmės neurotiškas) ginčas tarp jaunųjų, kurie – kaip ir daugelis šitoje šalyje – nori emigruoti į Angliją, ir vyresniųjų, tautologiškai aiškinančių, kad lenkai turi likti Lenkijoje, nes jie yra lenkai. Skilimas į kosmopolitus ir ištikimuosius Tėvynei, į šiek tiek pramokusius angliškai ir tuos, kurie mokykloje mokėsi rusų, į ateistus ir tikinčiuosius, sveikuolius ir žarnokų sriubos gerbėjus yra persmelkęs visus visuomenės sluoksnius. „Čia tikrai yra žmonių, – kvatodamasi pasakoja Małgorza­ta, – kurie griebiasi už galvos išgirdę, kad kažkas nevalgo mėsos. Važinėjančius dviračiu ir vegetarus tokie laiko didžiule grėsme jų gyvenimo būdui.“ Skilimas prieš kurį laiką atsirado ir naujuosiuose Varšuvos rajonuose, kur gyvena viduriniojo sluoksnio atstovai. „Buvo įkurtos didžiulės gated communities: ten vaikai žaidžia uždaruose kiemuose, kavinės ir picerijos skirtos tik tų rajonų gyventojams. Taip siekiama atsiriboti nuo visuomenės skurdžiųjų – jie juk gali ką nors pavogti. Yra vaikų, kurie niekada nevažiavo autobusu ar metro – toks visiškai dirbtinis gyvenimas.“

Jei reikėtų rasti vieną temą, siejančią visus režisierės filmus, tai tikriausiai ir būtų nykstanti bendrystė, išblėstantys įpročiai ir ritualai žmonių, kurie nuo globalizacijos ginasi pasitraukdami į savąją aplinką, susikurdami saugią erdvę. Jie pasirengę šlykščiai užsipulti ar dramatizuoti savąjį pažeidžiamumą. M. Szumowskos rodoma Lenkija yra gana ryškus visuomenės irimo pavyzdys. Taip filmas savotiškai užprogramuoja ir daugelio lenkų patriotų mirtiną įsižeidimą, ir politizavimo galimybę.

Kalbantis atrodo, kad be politikos apskritai jau neapsieisime, bet štai pradedame šnekėtis apie tai, kas dar prieš keletą metų būtų buvę menininkų pokalbio ašis: būtent apie meną, apie šlovingą Lenkijos kino tradiciją (Krzysztofas Kieślowskis, Romanas Polańskis, Pawełas Pawlikowskis ir kiti), apie Wojciechą Jerzį Hasą, jos reiklų ir valdingą mokytoją Lodzės aukštojoje kino mokykloje. M. Szumowska pasakoja, kad jis padarė didesnę įtaką nei Andrzejus Wajda ir būtent jam esanti dėkinga už pavykusią karjerą: W. J. Hasas įskiepijo formos griežtumą bei tikslumą ir pastūmėjo ją sukurti debiutinį filmą.

Lauke, grįžtant vėl tuo pačiu keliu, pylė kaip iš kibiro. Praeiviai nuo lietaus gelbėjosi po tarybinių daugiaaukščių stoginėmis ir keikėsi. Ir patys juokėsi iš tų savo keiksmų.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, Nr. 10, 2018-03-10