Prieš tarptautinę vaikiškos knygos dieną (balandžio 2 d.) teikiamos svarbiausios vaikų rašytojams skirtos premijos. Prestižiškiausią Astridos Lindgren premiją šiais metais gavo amerikiečių rašytoja Jacqueline Woodson (g. 1963) už prozą, kurioje lengva tarsi oras kalba pasakojamos ypatingą gelmę turinčios istorijos apie jaunus savo vietos pasaulyje ieškančius žmones. Daugiausia dėmesio sulaukęs J. Woodson romanas – autobiografija „Juodaodė mergaitė svajoja“ („Brown Girl Dreaming“, 2014). Vaikų literatūros Nobeliu vadinama Hanso Christiano Anderseno premija už literatūrą atiteko japonei Eiko Kadono, kurios įstabioje prozoje meilė gyvenimui išpažįstama net pačiose sudėtingiausiose situacijose, ir rusui Igoriui Oleinikovui – už iliustracijas.

Šia proga verta kalbėtis su literatūrologu Kęstučiu Urba, nuosekliai sekančiu, atidžiai skaitančiu, tiriamuoju žvilgsniu vertinančiu pasaulį, kuriamą ir knygose rodomą jauniesiems skaitytojams. Pokalbio leitmotyvu pasirinkome 19-osios tarptautinės Vilniaus knygų mugės temą – „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“.

Kęstutis Urba. Romos Kišūnaitės nuotrauka
Kęstutis Urba.  Romos Kišūnaitės nuotrauka

Kokį pasaulį perskaito šiandien vaikas, atsivertęs lietuvių autorių knygas?

Tolimasis, platusis pasaulis – jeigu apie tai manęs klausiate – lietuvių literatūroje vaikams niekada nebuvo gausiai ir dažnai vaizduojamas. Išskyrus keletą pažintinių knygų. Iš grožinės literatūros staiga prisiminiau savitą Vilės Vėl apysaką „Parašyk man iš Afrikos“ („Gimtasis žodis“, 2003), kurioje vaizduota diplomatų šeima ir vaiko, blaškomo tarp tėvynės ir užsienio šalies, dvasinė situacija. Štai ten pasaulis atsivėrė šiek tiek plačiau. Šiuolaikinėje, ypač paauglių, literatūroje herojai gyvena labai atviroje tikrovėje, pasaulyje be sienų, taigi nacionalinė erdvė kartais neatlieka didelio vaidmens. Turiu galvoje Rebekos Unos distopiją „Atjunk“ („Alma littera“, 2015; Knygų mugėje pristatyta ir antroji dalis), kurioje vaizduojami technologijų supainioti, tiesioginio žmogiško bendravimo įgūdžius praradę jauni veikėjai. Puikioje Ilonos Ežerinytės apysakoje „Sutikti eidą“ („Alma littera“, 2016) tolimasis pasaulis yra kažkur tarp planetų ir iš jo atsklinda gana stiprios, aiškios moralinės vertybės.

Kokią Lietuvą galima atrasti šiuolaikinių autorių kūryboje vaikams?

Lietuvos pasaulis, žinoma, daug įvairiapusiškesnis. Vaikai gali skaityti apie mito laikų Lietuvą – išėjo puiki Justino Žilinsko magiškojo realizmo, arba fantasy, knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“ („Aukso žuvys“, 2017). Mitologinės būtybės įsiterpia į šiuolaikinės Lietuvos tikrovę Vytauto V. Landsbergio apysakoje „Iš gyvenimo laumių“ („Dominicus Lituanus“, 2017). Džiaugiuosi gražiai perleista folkloriškąja Stepo Zobarsko pasaka „Brolių ieškotoja“ („Alka“, 1997) – šiuolaikiniams vaikams pažinti tautosakos motyvus ir stilistiką labai svarbu. Stulbinamai įtaigiai pateikti skaudūs Lietuvos istorijos fragmentai Jurgos Vilės ir Linos Itagaki knygoje „Sibiro haiku“ („Aukso žuvys“, 2017), kurioje pasitelktas komikso žanras. Monika Vaicenavičienė stilingais piešiniais ir taupiu tekstu mažesniems skaitytojams pristato Joną Basanavičių („Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“, „Tikra knyga“, 2018). Ne tokius tolimus praeities laikus, soviet­metį, knygose apie Tomą seklį (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016) bando atgaivinti R. Una. Lietuvių kalbos komiškosios versmės atsiveria įtaigioje Aido Jurašiaus apysakoje-pasakoje „Pypas ir jo nutikimai“ (Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2017). Jau anksčiau esame pabrėžę, kad XXI a. vaikų ir paauglių (ypač paauglių) literatūroje sustiprėjo socialinės temos. Jos subtiliai pateiktos Neringos Vaitkutės apysakoje „Neišduosiu tavęs“ („Nieko rimto“, 2017), socialinių ir moralinių problemų itin gausu R. Unos romane „Šeštadienį, aštuntą valandą“ („Alma littera“, 2017).

Užsiminėte apie sustiprėjusį dėmesį socialinei problematikai. Kokias dar išskirtumėte grožinės kūrybos vaikams tendencijas tiek lietuvių autorių tekstuose, tiek tarptautiniame kontekste?

Seniai aišku, kad vaikų ir paauglių literatūroje nebėra draudžiamų temų ir problemų, nėra tabu. Šiuo požiūriu literatūra labai įvairi. Iš teminių tendencijų gal paminėčiau tiek pasaulio, tiek lietuvių rašytojų kūrybos erdvėje stiprėjančią kito, kitokio temą. Greičiausiai tai diktuoja atsiveriančios sienos, būtinybė suvokti, pažinti ir priimti kitos rasės, kitokios patirties žmogų. Kaip šio motyvo variantą minėčiau negalios, nepagydomos ligos vaizdavimą.

Raiškos požiūriu knygų vaikams pasaulyje itin reikšmingas tapo vizualumas. Plinta knygų be teksto tipai, vadinamieji vaizdų romanai ar apysakos (graphic novels), bežodės knygos (silent books). Ką jau kalbėti apie paveikslėlių knygų plėtrą. Itin ryškus vizualumo svarbos pavyzdys – minėta „Sibiro haiku“. Kita vertus, prie puikių paveikslėlių knygų jau esame pratę ir supratę, kad, tarkime, Lina Žutautė cikle apie Kakę Makę vaizdu pasako daugiau negu žodžiais. Ateina naujų, labai talentingų dailininkų – vis neatsidžiaugiame Aušros Kiudulaitės profesio­nalumu. Ir tai tik vienas, itin naujas pavyzdys.

Ar grožinėje kūryboje, skirtoje jauniausiems ir jauniesiems skaitytojams, pastebimos (post)postmodernizmo apraiškos?

Įtariu, jog postmodernizmo pėdsaką, poveikį galime įžvelgti labai pasikeitusioje pasakojimo struktūroje. Tradicinis epinis pasakojimas vaikų literatūroje jau nebėra vienintelis. Įsitvirtina įvairūs išpažintinio pasakojimo raiškos būdai (laiškai, dienoraščiai), pasakojimuose susilieja skirtingos laiko perspektyvos. Teoriniuose šaltiniuose tokio postmodernaus pasakojimo pavyzdys – britų rašytojo Philipo Pullmano apysaka „Laikrodžio širdis“ („Clockwork“, „Yearling“, 2004). Bet, manau, ypač svarbi tendencija – naujojoje literatūroje trinamos pagrindinių vaikų literatūros tipų (rea­lizmo ir literatūrinės pasakos) ribos. Šią tendenciją vadinu tipų bei žanrų hibridinimu, arba kryžminimu. Rezultatai gana įspūdingi. Šios tendencijos apraiškų pastebime ir lietuvių kūryboje – Gendručio Morkūno, Rimanto Černiausko ir kitų autorių knygose. Šiuo požiūriu įdomi ir visai nauja V. V. Landsbergio knyga „Iš gyvenimo laumių“. Vis atgimstančią nonsenso stilistiką gal irgi galima vertinti kaip postmodernaus mąstymo pasekmę?

O kas išlieka, kokias regite ilgaamžes tradicijas literatūroje vaikams?

Labai platus klausimas. Trumpai atsakyčiau, kad skirtingais raidos tarpsniais vis kitaip grįžtama prie tautosakos šaltinių, ir tai įrodo, kad tos ilgaamžės tradicijos gyvos. Man malonią nuostabą kelia Lietuvoje didelio populiarumo sulaukusi ir vis dar noriai skaitoma XIX a. pabaigos–XX a. pradžios realistinė, „mergaitiškoji“ proza. Bet taip pat ir Markas Twainas, Edmondo de Amicis bei kiti. Vadinasi, amžinai reikalingos aiškios ir tvirtos moralinės vertybės, nuostatos, pozityvus pradas, pagarba vyresniesiems ir apskritai žmogui, tikėjimas žmogiškumu. Specialistai seniai įrodė, kad aktualia, populiaria tema parašytos, bet meniškai nebrandžios, amžinuosius gyvenimo klausimus apeinančios knygos išlieka neilgai.

Koks yra šiandienis skaitytojas? Ką jis (iš)skaito?

Skaitytojai vaikai labai įvairūs. Itin daug skaitantys ir visai neskaitantys – du realiai egzistuojantys poliai. Skaitytojui vaikui ir paaugliui reikia pagalbos. Reikia padėti susirasti savo knygą ne nurodant privalomą perskaityti puslapių skaičių, bet užkrečiant savo, kaip skaitytojo, emocija. „Tik skaitytojas ugdo skaitytoją“, – girdėjau kažkada sakant garsų anglų rašytoją ir skaitymo specialistą Aidaną Chambersą. Problemų šiuo požiūriu Lietuvoje daug, labai trūksta profesionalumo. Pedagogai, būsimieji mokytojai itin menkai supažindinami arba visai nesupažindinami su vaikų ir paauglių literatūra, nors tai turėtų būti mokytojo cenzo privalomoji dalis. Liūdna, kad naujoji literatūros programa bendrojo lavinimo mokykloje neprisideda prie skaitytojo ugdymo, greičiau atvirkščiai... Na, o „savaiminiai“ skaitytojai visada ties ranką prie lengvesnės, paviršutiniškesnės knygos. Tokios, kur pusę puslapio užima piešinys. Šiuolaikiniai skaitytojai labiausiai geba išskaityti lengvai atpažįstamus vaizdus, komiškus nuotykius ir situacijas. Tai turime žinoti, stengtis suprasti ir... keisti. Prijaukinti prie sudėtingesnių, subtilesnių kūrinių – ilgas ir nelengvas procesas.

Pirmasis ir svarbiausias skaitymo ugdytojas – tėvai. Ar šiais laikais mokama skaityti vaikui, skaityti su vaiku?

Galiu atsakingai pasakyti, jog šiuolaikinėje Lietuvoje egzistuoja tam tikras jaunų tėvų sluoksnis, kurie vaikams skaito nuo kūdikystės ir nuolat. Kokį procentą tokios inteligentiškos šeimos sudaro, nežinau. Labai svarbu susirasti prasmingas, vertingas knygas. Manau, skaityti savo vaikui išmokstama nesunkiai, intuityviai, nors tam tikro žinojimo, tam tikrų metodinių pagrindų taip pat reikia.

Minėjote, jog sparčiai populiarėja paveikslėlių knygos. Tai, galima sakyti, patvirtina Evelinos Daciūtės ir Aušros Kiudulaitės „Laimė yra lapė“ („Tik­ra knyga“, 2016), išrinkta Metų knyga vaikams. Ką tai byloja jums, kaip vaikų literatūros ekspertui ir kaip grožinės kūrybos mylėtojui?

„Laimė yra lapė“ – geros šiuolaikinės knygos vaikams pavyzdys. Knygos tekstas turi keletą suvokimo lygmenų, galimybių. Vieniems tai pasakojimas apie draugystę, kitiems – sudėtinga laimės filosofija. Dailininkė siužetą papildė gausybe detalių, dažniausiai komiškų, praturtino pasakojimo intonacinį lauką. Vaizdo ir teksto dialogas stulbinantis. Bet vertinu ir kitokias knygas – netgi visiškai paprastas, su aiškia didaktine mintimi. Jeigu ta mintis pateikiama ne tiesmukai, ne primityviai, tokios knygos aktualios, svarbios ir visiškai mažiems klausytojams. Šiemet Metų knygos vaikams rinkimus galėjo laimėti ir kitos knygos, ir nebūtų buvę gėda – penketukas išrinktas labai stiprus. Tą patį pasakyčiau ir apie paauglių knygas. Itin malonu ir prasminga buvo pristatyti jas televizijoje. Kad tokia vaikų ir paauglių literatūros būklė ir išliktų!