Šviesaus atminimo rašytojas, fizikas ir žemaitis Kazys Almenas papasakojo istoriją, kurią ryšiuos tamstoms perpasakoti...

Kadaise Babrungėnuose gyveno žemaitis ir tasai žemaitis kas savaitę važiuodavęs su vežimu ir arkliu į turgų Plungėje. Tilto anuomet per Babrungo upį (kalbos redaktorė už mano neva žemaičiavimą neatsako, o man teip gražiau...) nebuvo, tai žemaičiui tekdavę važiuoti per brastą. Užmiršau pasakyti, kad Plungė tais laikais buvo už Babrungo upės. Kaip dabar – nežinau. Žodžiu sakant, važiuoja vienkart tasai žemaitis į turgų, žiūri, tiltas per Babrungo upį besipuikuojąs! Tu matai, pakraipęs galvą žemaitis. Išlipo jis iš vežimo, nuėjo ant to tilto, patrepsėjo ant šviežių lentų, pajudino turėklus, nuje – tiltas... Sėdo jis vėl į vežimą ir pasuko prie savo brastos. Vos pervažiavo, ogi atidarda tiesiai į tiltą puiki karieta. Visu greičiu užlėkė, vos spėjo pusę pervažiuoti, triokšt pokšt, tiltas sugriuvo, karieta vidury Babrungo. Tai žmonys, nusistebėjęs žemaitis, – mato, kad tiltas, o važiuoja...

J. Gimberio autoportretas
J. Gimberio autoportretas

Je, kas teip, tai teip – žmonys, jie tokie. Mato, sakykim, visokius užrašus ant butelių, pakelių, stendų, durų, atvirų šulinių, o „važiuoja“ ir krenta kaip musės. Rašyk jiems nerašęs „kenkia sveikatai“, „jūs rizikuojate“ ir taip toliau – aniems nė motais, visi rašymai perniek. Pamenu, kai kadaise vos išgirsdavau: „Nerūkyk, vaikeli, nerūkyk, mažyti, nikotinas nuodas, nevalia rūkyti“, taip užsimanydavau dūmo, kad trūksta žodžių tam pasiutimui apsakyti. O kai pagalvoju, kiek pinigų, visiems tiems rašymams ir pagraudenimams sukišta, tai tuoj prisimenu vieną „anų laikų“ anekdotą, net suinkščiu... Plaukia garlaivis Plačiąja upe, nepaliaujamai sirena tūtuodamas. Pasroviui, bet labai lėtai. Denyje stovi Leninas ir draugiškai moja ant kranto stovintiems. Kur plaukiam, Vladimirai Iljičiau, klausia žmonės nuo kranto. Į komunizmą, atsako Leninas. O kodėl taip lėtai, klausia tieji. Visas garas sirenai sunaudotas, atsakęs Amžinai Gyvas.

Toks vaizdas, kaip sako mano draugas Alfredas (ne Bumblauskas) ir Prezidentė, kad tas garas pervartojamas iki šiol. Ir tai erzina. Gal todėl ir gyveni toks: amžinai suirzęs, susirūpinęs, ar tavęs čia kas nemausto, ar nepučia tau arabų. Vis dairaisi, ar nestovi už nugaros išsišiepęs linksmuolis su kokiu šūkiu ar muilo burbulu rankose. Reik būt budriam. Žiūrėk, kitą kartą jau kažkas nei iš šio, nei iš to tavęs ir klausia: „Kaip gyveni?“ Televizorius, pavyzdžiui. Tai susirauki visas, susitrauki lyg bobausis (jei norit – „diedausis“), galvoji, gal anas tyčiojasi, ar ką, nes ir pats nelabai gerai žinai, čia juk ne toks paprastas klausimas. Jei bandytum išsamiai į jį atsakyti, tai paklaususysis neturėtų kada darbo dirbti ir bendrojo vartojimo produkto gaminti. Juk ne tie laikai, kai, pamenu, žvaliai atsakydavom: „Mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti, kas rytas mokyklon mes skubam basi...“ Pardon pardon, milpardon – ne „basi“, o „visi“. Ir, šiaip jau, ta skanduotė skirta mokinukams. O dažnas vidutinis statistinis seniai jau nemokinys net ir anūkų turi. „Žvelki, aš gyvas, – įpratau aš tokiam smalsuoliui (kad ir televizoriui) atsakyti, – būtis begalinė trykšta iš mano širdies.“ Nežinau, kieno tai vertimas, bet gerai atsakyta – ar ne? Šauniai R. M. Rilke atkirto, nieko nepasakysi.

O man, deja, vis nešvankybės į galvą lenda. Tais įkyriai nepamirštamais laikais buvo svarstoma, ar galima išoperuoti anginą per antrą galą. Teoriškai, lyg ir taip – dainuoji dainuoji „mes sotūs, laimingi, šiltai aprengti“ ir iš tikro sušyli. Betgi tai neskoninga, mieli mokesčių mokėtojai ir brangūs televizoriaus žiūrovai. O skonis – tai viskas. Ne aš vienas taip sakau. Kitas mano draugas (kuris manęs net nepažįsta) Jurijus Bašmetas irgi tam pritaria. Bet ką dabar – žodis ištartas, ir jis ne žvirblis, išskrido – nepagausi. Tačiau jis ir ne žąsis – kad ir pagautum, neišsikeptum. Žodžiu, atsargiau su žodžiais, nes nuo kartojimo jie nusidėvi ir visos sąnaudos šuniui po uodega. O panašu, jog sąnaudų būtą nemenkų, net ne visiems užteko.

Gal tiktų tuos pagraudenimus užbaigti savo paties netiksliai cituojamu aforizmu: „Administracija sako, kad visiems niekada neužteks ir visiems visiškai aišku, jog administracija – ne „visi“.“ O gal Algimanto Mikutos kadaise parašyto eilėraščio eilutėmis: „Linksmuoliai nuograužas palieka, išeidami „sudie visiems“...“ Nežinau.