Gintaro Žilio nuotrauka
Gintaro Žilio nuotrauka

Rodos, prieš 8 metus Panevėžy buvau pirmąkart paprašytas paskaityti eilėraščius tarmiškai. Vėliau tokių prašymų daugėjo, o ir pats pereidavau į pietų žemaičių patarmę niekieno neprašomas. Nes taip lengviau. Nes beveik viskas, ką bandau perskaityti tarmiškai, skamba komiškai. Ir novatoriškai, juk niekas ta patarme nėra rašę. Klausytojai reaguoja gyvai, net jei ko nesupranta. Kad nieko nesupranta – prisipažįsta mokiniai, kai pamėginu bendrauti su jais savo patarme už Žemaitijos etnografinio regiono ribų.

Iš skaitymų šis įprotis peršoko į rašymus. Dalį pastarųjų metų tekstų užrašiau patarme. Gal jau ir knyga susidarytų sudėjus į krūvą. Neskubu tų parašymų suknyginti, nes nuo tos veiklos nejaučiu pasitenkinimo. Nes kybau tuštumoje. Nėra nei kritikų, nei pakeleivių.

Turiu 4 (neradau, ar yra daugiau) Viktorijos Daujotės tarmiškosios kūrybos knygas: „Balsā ūkūs‘“, „Gīvenu vīna“, „Tatā pariejau“, „Žīmėni vuobelie“. Iki ten aprašytų vietų, Pagirgždūtės, nuo mano Bijotų – apie 30 km. Formaliai esu toks pat (tik su gerokai menkesniu kuršių ir latvių substratu) dūnininkas, kaip ir Daujotės varniškiai, bet ją skaitydamas – per nežymius fonetikos, gramatikos, leksikos skirsmus – pajuntu kosminius atstumus. Kad ir kaip stengčiausi puoselėti savo patarmę, ne mano jėgoms išsaugoti ją autentišką. Nes grynos autentikos mano atminty neliko: kai kas pasimiršo, kai kas natūraliai nunyko.

Niekada nenustojau patarmės vartoti, bet juntu, kad ją prarandu, gal niekada jos nebuvau įvaldęs. Žvelgiant atgal, kyla įtarimų, kad autentiška žemaitiška leksika mano krašte išnyko neatmenamais laikais. Reikėtų rimtos lingvistinės archeologijos, kad atkurčiau, kaip kalbėjo žmonės trikampyje tarp Girdiškės, Skaudvilės ir Stulgių iki polonizacijos ir rusifikacijos. Mano auklė, dabodavusi mane po 24 val. per parą nuo gimimo iki pirmosios klasės, išmokiusi mane šnekėti ir ekspromtu sekti begalines nebūtas istorijas, Julijona Budrauskaitė (1904–1986) paveldėjo autentišką to krašto šnektą – su visokiais spacieravojimais, spavied­nėmis, nerušiok!, nevalna!, pančiakomis, torielkomis, zūbais (nusivalyk zūbus reiškė nusivalyk lūpas) ir šimtus kitų slaviškų elementų iš baudžiavos laikų. Viena ausimi kiaurą parą klausydavausi jos neišsenkančių mitologinių šaltinių, bet kadangi pagrečiui buvo knygų, laikraščių, kino, radijo ir televizijos kalba, intuityviai bendrinę kalbą laikiau pirmesne (nes ir tėvai iš tų egzotiškųjų barbarizmų vartodavo mažą dalį). Viduje abu vaikystės dialektai sugyvena harmoningai, vienas kitą papildydami, bet tiesa yra ta, kad bendrinė kalba turi kuo turtinti mano tarmišką kalbėjimą, o mano tarmė bendrinės kalbos turbūt niekuo niekada nebepraturtins. Nes nėra kas kuria žodžių, metaforų, tekstų, siužetų, tradicijos.

Po auklės mirties jos žodynas pasitraukė iš mano pasaulio. Jį man pravėrė antrame kurse per kalbos kultūros paskaitas duotas atsišviesti didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašas. Turbūt 90 proc. ten užfiksuotų barbarizmų vartojo mano ciocė Julikė. Per 11 metų daugelį tų žodžių buvau visiškai pamiršęs, nepasigedęs. Jaučiu sentimentų Julikei ir vaikystei, bet esu dėkingas tiems, kas surišo tuos invazinius žodžius į pundą ir išstūmė iš apyvartos.

Nors paauglystėje ir pirmaisiais studijų kursais pasižymėjau priešgyniavimu ir bjauroku charakteriu, pakako nuovokos negaišti laiko kovojant su kalbotyros mokslais. Pirmame kurse kilo šioks toks vidinis pasipiktinimas – juk įstojau studijuoti literatūros, o man bruka kalbamokslį! Spėjau pasidaryti plakatėlį „Kovokime prieš skyrybos šiukšles – kablelius“ ir porąkart pravirkdyti visiems pirmakursiams gero linkėdavusią praktinės lietuvių kalbos dėstytoją Jadvygą Statkevičienę (vėliau gailėjausi, kad pritrūko drąsos atsiprašyti).

Po 7 metus užsitęsusių lituanistikos studijų VPU liko suvokimas: nors literatūrologija ir teikia daug dvasinio peno, bet tik dalį skaitytų kursų galima pavadinti moksliškais, o visi be išimties kalbotyros dalykai – nuo fonetikos iki istorinės gramatikos – sukalti taip, kad įžvelgti tų dalykų sistemą, logiką ir prasmę pavyko net tokiems uolumu nepasižymintiems studentams kaip aš. Ir kalbos mokslų poveikį jaučiu iki dabar tikėdamas, kad tas poveikis ir yra mano didžiausias turtas.

Beje, panašus nuotykis ir su vakarinėmis filosofijos studijomis. Ėmiausi tų studijų trokšdamas susidaryti sisteminį vaizdą, kaip vystėsi ir plėtojosi idėjos bei teo­rijos, bet didžiausią įspūdį paliko Nijolės Lomanienės dėstytas teiginių logikos kursas. Įskaitai reikėjo pedantiškai išspręsti bent 7 iš 10 uždavinių nepainiojant formulių, nors kai kuriais atvejais formules supainiojus vis viena išeidavo teisingas atsakymas – taip man ir nutiko, o dėstytoja užpykusi apkaltino, kad, užuot rimtai studijavęs, mušu dinderį. Kaltinimas apie dinderio mušimą buvo iš dalies teisingas, tuo metu akademiškai atostogavau nuo lituanistikos ir gyvenau Kaune, o į vakarines filosofijos paskaitas atitranzuodavau – be atsarginio nakvynės Vilniuje varianto. Likau be logikos įskaitos, su neištaisytu šešetu, bet didesnis turtas už diplomus ir medalius yra likęs suvokimas – kas yra logika? Kita vertus, skaitant šių laikų žiniasklaidos pusfabrikačius, tas išlavintas baltų siūlų ir nesueinančių galų matymas kiaurai tampa šiokia tokia kančia ir neįmanomų šioje visuomenėje dalykų ilgesiu.

Kiek daug kliedesių ir nesąmonių viešojoje erdvėje būtų išvengta, jei visi žurnalistai, politikai, rašytojai ir mokslininkais prisistatantys entuziastai būtų gavę laimės studijuoti teiginių logiką pas filosofę N. Lomanienę!

 

/ / /

Po pastarųjų metų diskusijų, kokia turėtų būti kalba, kas turi teisę ją tvarkyti, patarinėti, o kas – ne, mano galvoje radosi natūrali skirtis tarp poezijos ir prozos. Proza yra ta kūrybos sfera, kur labai sunku ką nors sugadinti. Jei rašytojas (rašytoju vadintinas tas individas, kuris atrado stilių, rašydamas mato savo kūrinį iš kelių pusių) turi gerą istoriją, jei jis su tekstu nesipyksta, vadinasi, taip ir turi būti. Prozai tinka ir nenormatyvinė leksika, ir neribotas citavimas, ir visi kiti piktnaudžiavimai, jei autorius juos suvaldo.

Poezijoje – atvirkščiai. Vienas žodis, vienas kluptelėjimas gali sugriauti eilėraštį.

Kai rašau proziškus reikalus, niekada nekyla minčių klausinėti patarimų. Nes jei ir pasitaikys kokių nors kalbos klaidų – leidyklos redaktoriai ir korektoriai pataisys. Net jei kai kurie pataisymai atsiras be mano žinios – nieko tokio, čia tik proza. Rašau ją ne sau.

Kai rašau poeziją – prisieina raustis po kalbos mokslų bagažą. Kai pajuntu, kad jis per menkas, o taip nutinka neretai, klausiu tų, kurie geriau nei aš moka lietuvių kalbą. Nes visą eilėraštį turiu parašyti pats, niekas jo nepataisys.

Poezijos rašymas yra kalbotyrinė veikla. Savo vidinio chaoso norminimas. Dažnai nutinka taip, kad ateini prie popieriaus lapo su nauja metafora, o užrašęs pamatai, kad ji nenauja arba nieko verta. Yra du keliai – arba rezignuoti, arba gludinti ir keisti tol, kol rasis kas nauja. Tas naujumas gali rastis iš šalutinių veiklos produktų, iš tų žodžių, kurie tam (nepa)rašomam eilėraščiui netinka. Kol rašau eilėraščius, tol esu kalbininkas arba siekiu toks būti.

Čia ir dabar turi teisę egzistuoti tarmiška poezija, tekstai iš slengo, eiliuoti socialiniai manifestai. Bet jie nekuria literatūros, jie nekuria sistemos, eksperimentiniai atvejai išnyksta anksčiau, nei spėja prigyti. Analogiškai anekdotai nekuria filosofijos. Interneto komentarai – įstatymų paragrafų. Kalbėjimų ir rašymų registrai nėra lygiaverčiai. Kalbą visais laikais tobulino ir kūrė vienetai.

Kai išgirstu kalbos norminimo priešininkų argumentus, kyla įtarimų, kad jie gali nugalėti. Nes ir politikoje populistams dėl rinkėjų balsų kautis lengviau – jie pataikauja miniai. Meluoja, esą visi lygūs, o elitas, susikūręs kankinimų instrumentų, engia. Vidutinybei skauda, kai jam (ar jai) primeni, kad nesi tobulas, kad yra kur pasitempti. Kad kalbų reikia mokytis visą gyvenimą. Ypač gimtosios kalbos.

Yra daugybė naujų Lietuvių kalbos komisijos parėdymų, kuriems mano vidus priešinasi ir niekada nesutiks. Yra akivaizdžių susimovimų (kaip su „atsikeli ir varai“). Bet būtų košmaras, jei kalbos komisijos, inspekcijos, lituanistikos katedros, institutai – visi tie normos, vidurkio, tradicijos palaikytojai imtų ir išnyktų (šiais laikais viskas įmanoma, viskas, vidutinybių akimis žvelgiant, griautina). Lyginant su daugeliu kalbos išmanytojų ir pats esu vidutinybė, bet tokia vidutinybė, kuri siekia išmanyti daugiau. Tad mintis, kad gali nebelikti, nei iš ko mokytis, nei prieš ką maištauti, kelia šiurpą. Užvis blogiausia, jei nebeliktų bendro suvokimo – kur tas nulinis lygis, nuo kurio atsispiria rašymas ir galvojimas? Ir kur tas lygis, į kurį reikia grįžti, kai pajunti, kad nusivažiavai į lankas?

Apskritai bet kurios institucijos, buriančios su lietuvių kalba dirbančius žmones, praradimas būtų katastrofa, nes ilgainiui nunyktų ratas žmonių, su kuriais galima pasikalbėti apie kalbą. Su jais galima nesutikti. Jų galima ideologiškai ar asmeniškai nemėgti, bet jie būtini, kad visas mūsų pasaulis nepakibtų tuštumoje. Mano atveju – kad nenunyktų institucijos, kur telkiasi už mane profesionalesni, kruopštesni ir atidesni kolegos.

Be tų viešųjų ir anoniminių lietuvių kalbos ir lietuvių literatūrinės kalbos tyrėjų nukentėtų ne tik tos kalbos sritys, kurios man atrodo vertingos kalbos grynumu ir logika (poezija, filosofija ir pan.), bet galiausiai nusus­tų ir mano patarmė.

Aš jai nebeturėčiau ko parvežti iš Vilniaus.