Septynių romanų autorė, didžiausio švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ apžvalgininkė Lena Andersson buvo viena laukiamiausių šiųmetės Vilniaus knygų mugės viešnių. Jos publicistiniai komentarai Švedijoje – vieni aštriausių, o romanai – gyvenimiški, racionaliai ir psichologiškai atskleidžia modernios meilės fenomeną. Lietuviškai išleista „Estera: romanas apie meilę“ (2016) ir „Be įsipareigojimų“ (2017). Apie pastarąjį kūrinį pasikalbėjome iš esmės – palietėme net taikomąją knygos reikšmę.

Lena Andersson. Dalios Linkevičiūtės nuotrauka
Lena Andersson.  Dalios Linkevičiūtės  nuotrauka

 

Tavo knyga „Be įsipareigojimų“ (2018) labai gyvenimiška. Argi ne visi mes tokie neapdairūs?

Norėčiau, kad skaitytojas istoriją patirtų kaip universalią, o ne atstumtų ją kaip kažką, kas nutinka tik kitiems žmonėms, ko pats niekada nepadarytų ar į ką niekada neįsitrauktų. Juk taip gali nutikti beveik kiekvienam.

Kaip vyras, turėčiau šlietis prie romano veikėjo Olofo. Vis dėlto mane suviliojo veikėjos Esteros būdas. Nuo pat istorijos pradžios žinodamas, kuo ji baigsis, vis tiek įsitraukiau – ir tai tęsėsi daugiau nei 300 puslapių! Arba – pusketvirtų metų, tiek laiko prabėgo pasakojime. Sakytum, neįmanoma, bet man patiko.

Tai ne trileris, todėl man neskauda, kad taip anksti išsiaiškinai, kuo viskas baigsis.

Estera nepaprastai išprususi, bet jos išvados apie santykius su vyru vis tiek nepasitvirtina. Kodėl intensyvus mąstymas nepasiteisina?

Tokio pobūdžio santykiuose Estera elgiasi logiškai. Jos logika turėtų veikti. Bet neveikia, nes Olofas yra visiškai alogiškas. Jis nesikliauja tomis taisyklėmis, kurias ji mano esant universalias ir moralias. Taigi jis tiesiog amoralus.

Sakai, kad jos elgesys logiškas. Vis dėlto man atrodo, kad didžioji istorijos dalis vyksta veikėjos galvoje, nes dažnai remiasi fantazijomis, kurios tikrovėje lieka nepatikrintos.

Taip manai? Juk ji su Olofu nuolat susitinka, vakarieniauja.

Aš pamaniau, kad ji pasistatė santykių pilį savo galvoje. Ar ne?

Na, jie juk dažnai susitinka: bendrauja valandų valandas, jų vakarienės užsitęsia iki vėlumos. Pasivaikščiojimai, pokalbiai. Jis patvirtina santykį sakydamas: negaliu be tavęs gyventi, man reikia tavęs, kalbėkime apie bet ką. O kai esi įsimylėjęs, žodžiai sustiprėja dešimt kartų. Knygoje tai ir nutinka.
Olofas nuolat ją užtikrina ir suteikia daug vilčių. Tai ne vien jos mintys. Tačiau jis pats lieka itin dviprasmiškas.

Vadinasi, jis yra tipiškas donžuanas / žaidėjas. Ir vis tiek man nuostabiausia knygos plotmė buvo vidinis moters pasaulis. Jame fantazijos užima svarbią vietą.

Žinoma, nes jie susitinka nedažnai, todėl ji turi daug laiko apie viską pagalvoti.

Koks buvo Olofo tikslas? Ar pati numanai?

O taip – žinau. Juk smagu valdyti žmogų, kuris tave myli, nori nuolat tave matyti ir skiria tau tiek dėmesio. Estera atsiranda kaskart, kai jam prisireikia kompanijos. Tai narciziška. Ir tai gali būti smagu, ypač jei nejauti empatijos naštos arba gailesčio.

O kaip santuokinė neištikimybė?

Tai irgi amoralu.

Žinoma. Bet ir jos požiūris keistas: Esterai visiškai nerūpėjo, kad tas vyras vedęs. Manau, toks požiūris skiriasi nuo papročių mūsų katalikiškuose kraštuose.

Tai įdomi diskusijos tema. Esteros požiūriu, vyras laisvas rinktis. Jeigu jis vedęs, tai pirmiausia jam tenka atsakomybė už santuokos išsaugojimą, tai priklauso būtent nuo vyro. Jo juk niekas neverčia! Ne moters funkcija išlaikyti jo santuoką stabilią. Jis – ne gyvulys.

Tad jeigu jis parodo susidomėjimą moterimi, vadinasi, jo santuoka netrukus nutrūks. Estera nesielgia katalikiškai, nes nemano, kad santuoka galioja amžiams.

Aš kitaip įsivaizdavau... Tarkim, santuokinė neištikimybė prancūzų kultūroje tarsi norma – bent jau tokia yra klišė. O kaip šios normos veikia sekuliarioje visuomenėje? Juk vedęs vyras nėra, kaip sakai, „laisvas rinktis“ – jis jau pasirinkęs.

Taip, sekuliarioje visuomenėje yra kitaip. Švedijoje ištuokų santykis – penkiasdešimt procentų. Skyrybos yra tikrovė. Ir Estera žino, kad skyrybos – neabejotina Olofo galimybė, ypač kai jis rodo jai dėmesį. Jos manymu, prancūzų norma turėti meilužę – neįprasta. Švedijoje iš principo galioja norma, kad dviejų moterų turėti nevalia. Jeigu turi, vadinasi, kažką slepi. Ir visi supranta, kad taip atsitikus privalai ką nors daryti: arba nutrauki santykius su meiluže, arba skiriesi su žmona. Skyrybos – ne tabu. Taigi jos mąstysena tokia: jis domisi ja būdamas vedęs, vadinasi, jis tuoj išsiskirs. Ir tai jos klaida. Pasirodo, Olofas buvo „prancūziško“ tipo.

Regis, Esteros fantazija nepasitvirtino.

Ji baisiai suklydo, visiškai neteisingai įvertino Olofą. Jis jai visai netinkamas. Net jeigu išsiskirtų, galiausiai taip pat pasielgtų ir su ja – susirastų meilužę jau po mėnesio. Estera nuolat daro tą pačią klaidą. Neteisingai įvertinusi tokio būdo asmenį, galiausiai pati suvokia, nors ir nenori sau pripažinti, kad yra tiesiog sugulovė. Būti meiluže – tai toks santykių tipas.

Noriu pacituoti ištrauką iš tavo knygos apie tokį tipą moters, kurią vadini meiluže linksmintoja. Šis filosofinis pasažas įspūdingas. „Dichotomijų, kurios palaiko tolesnį aranžuotės gyvavimą, yra daug ir, tikriausia, beribių. Žmona – meilužė. Meilė – aistra. Gyvenimo draugė – linksmintoja. Motina – hetera. Skaisti – gašli. Dorybinga – parsiduodanti. Madona – kekšė. Ištikima – lengvabūdė. Pasiaukojanti – egoistė. Sąmoninga – beprotiška“ (p. 101). Ar galėtum praplėsti šios eseistinės dalies mintį?

Mano esė yra apie tai, kaip suvokiame tą kitą moters tipą: kaip vaizduojame literatūroje, kine. Estera neatitinka tipiško meilužės iš filmo įvaizdžio. Iš tiesų dauguma moterų neatitinka. Vaizduojama, kad tokiai moteriai nereikia ilgalaikių santykių, ji nieko nejaučia ir yra linkusi žaisti su vyru. Tokia moteris iš filmų ir dainų mėgsta keliauti, išgerti ir yra jaudinanti. Tačiau ji ne tokia, kuria vyras turėtų rūpintis: nemotiniška, netinkama būti žmona. Galbūt ji seksualesnė, nes turi viliojančių apatinių, kokių žmona nevilki. Be abejo, dauguma klišių turi tiesos grūdą.
Tad ir Esteros meilužis Olofas vadovaujasi šiuo kultūriniu atvaizdu – ji atseit skirta vien pasismaginti. Remdamasis šia nuostata nusprendžia, kad neturi ja rūpintis. Neturi jai būti atskaitingas, nes neva toks susitarimas.

Juk tai spąstai! Ko gero, tokie spąstai labai paplitę. Ir patys veikėjai per beveik ketverius metus taip ir neišsiaiškina, kur patekę. Pabaigoje tarytum supranta, nors pabaiga man pasirodė tiesiog nesveika.

Manai?

O taip! Olofo elgesys – nesveikas.

Taip, labai liūdna. Jis nepataisomas. O meilužės tipui „pasiseka“ pakeisti prostitutės vaidmenį.

Neabejoju, kad tokios situacijos dažnos. Kaip manai, ar moterys turėtų vengti tokių spąstų? Ar tavo knyga suteikia sąmoningumo jų išvengti?

Tokių stereotipų ir, sakyčiau, archetipų, turėtų vengti ir vyrai, ir moterys. Nors jų niekada neišvengsime, nebent visiškai perkurtume santykius ir santuoką. Jeigu Estera būtų perskaičiusi mano knygą prieš sutikdama Olofą, ji tikriausiai nuo pat pradžių būtų pasielgusi kitaip.

Mano išvada tokia: turėtume elgtis sąmoningiau ir išsamiau aptarti tai, ką darome. Reikia derybų, reikia kontrakto. Kita vertus, negali sutikti susituokusio asmens ir pareikalauti: tai kada skyrybos? Taip viską sugadinsi – būdamas tiesmukas, sunaikinsi romantiką.

Ar grožinė literatūra apskritai padeda susiorientuoti moderniame pasaulyje? Štai aš pats žinau dvi lietuvių skaitytojas, kurioms ši knyga padarė poveikį. Mane irgi paveikė. Bet ar tai ką nors keičia? Ar knyga turėtų sudaryti sąlygas geriau save pažinti? Gal skaitymas yra tiesiog pramoga?

Ne tik pramoga. Kita vertus, ir pramoga gali būti švietėjiška. Manau, iš knygų ar filmų galima šio to išmokti. Tačiau susipažinusi su daug knygų perskaičiusiais žmonėmis, nebesu tuo tikra – jie daro tas pačias klaidas. Vis dėlto tam tikroje būties pakopoje knyga gali padėti geriau suprasti save. Vienas kitas individas daugiau suvoks ir elgsis kiek kitaip. Neturėtume iš knygos tikėtis prievolių, bet šaunu, jei ji padeda.

Perskaitęs knygą, labiau supratau aprašytąjį santykių modelį. Tai egzistencinė literatūra. Nežinau, ar tokį žinojimą galima pritaikyti praktiškai, kaip kūrinyje daro Estera. Manau, užtenka žinoti, kad taip būna.

Sutinku. Bent dalelę knygos suvokęs, kitą kartą suprasi: o, juk tai tas modelis! Tekstas veikia kaip trumpesnis takelis į žinojimą. Užuot pats gyvenęs tris ar keturis gyvenimus, gali perskaityti kitų žmonių istoriją ir vėliau ją atpažinti.

Gal turi klausimą man kaip skaitytojui?

Kai išvydai save per Esterą, kas tai buvo? Ką atpažinai?

Labai geras klausimas. Gal ji – nuoroda į moteris iš mano praeities?

Aha, vadinasi, ji – tai ne tu, o tavo sutikti žmonės?

Tuomet tai – ribų klausimas... Literatūra trina ribas ir suteikia platesnę perspektyvą. Kuo aš tampu, kai susitapatinu su personažu, kai įsitraukiu? Tavo klausimas toks geras, kad dabar visą dieną knygų mugėje apie tai galvosiu...

Parengta bendradarbiaujant su tinklalaide „Ir šviesa, ir tiesa“

Pokalbio vaizdo įrašas: