Knygose, kurias aptarsiu, ieškoti tematinų, stilistinių, kalbinių panašumų veikiausiai neverta. Taupus ir „švarus“ Julianas Barnesas ir plačių mostų Lena Andersson skiriasi kaip diena ir naktis. J. Barneso „Pabaigos jausmas“ – plonytis, storiu veikiau poezijos knygą primenantis romanas, o L. Andersson 324 puslapių meilės istorija skiriasi ir savo išvaizda. Bemąstant apie romanų sąlyčius bei nuotolius, L. Andersson personažės Esteros refleksijos pasufleravo atidžiau pažvelgti į kontrastingas pagrindinių knygų personažų veikimo kryptis – pasyvią ir aktyvią būtį.

 

Julian Barnes. „Pabaigos jausmas“

Julian Barnes. „Pabaigos jausmas“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2016.
Julian Barnes.  „Pabaigos jausmas“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina  Chijenienė. –  V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2016.

J. Barneso „Pabaigos jausmo“ pagrindinis veikėjas Tonis Vebsteris – nuosaikus, gyvenimu patenkintas ir su daugeliu dalykų susitaikęs personažas. Ramus, kruopščiai tikslus, susitelkęs, kaip, beje, ir paties J. Barneso rašymo stilius. Tonį knygoje sutinkame pereinamaisiais gyvenimo etapais – jaunystėje ir senatvėje. Su tuo susiję ir du knygos skyriai, dvi skirtingos perspektyvos. Sunku nepastebėti ir nepabrėžti autoriaus meistriškumo perteikiant šias perspektyvas: įtikinamai ir originaliai knygoje atskleistos tiek pirmųjų meilės nuotykių patirtys, jaunuoliškas, naivus visažiniškumas (ko verta jaunuolių nuolat kartojama frazė: „filosofiniu požiūriu, tai akivaizdu“), tiek skausmingos senstelėjusio personažo konvulsijos suvokus, jog nugyvento gyvenimo istorija turi būti perrašyta iš naujo. Tiesa, šiek tiek kiša koją perdėtas autoriaus bandymas savąjį pasakojimą pateikti itin tvarkingai, sustyguojant tiek laikinius, tiek siužetinius vingius. Tai gerokai palengvina skaitytojui darbą, kita vertus, dėl to J. Barnesas išsikovojo vietą ir populiariosios literatūros mėgėjų gretose.

Romanas iš pradžių akimirkai gali suklaidinti: tarsi vėl skaitytum Houldeno Kolfildo istoriją. Vyrauja T. Vebsterio ir jo trijulės jaunystės išgyvenimai, rimtai nerimti prasmės svarstymai, nedrąsūs bandymai maištauti, deklaratyvūs ir subtilesni filosofavimai. Šiame pasakojime svarbiausia ašimi tampa Adrianas Finas, išsiskiriantis aiškaus ir originalaus mąstytojo pozicija. Pasakojimas komplikuojamas, kai naratorius tampa nepatikimas, o Tonio gyvenimo istorija prisipildo įtrūkių ir pagražinimų, kuriuos idiliškai sukonst­ravo jo paties sąmonė. Greta laiko ir prarastos bei fiktyvios atminties problematikos autorius įterpia ir istorijos, kaip mokslo, bei istorijos, kaip pasakojimo, reliatyvumo dilemą. Anot Adriano: „Istorija yra žinomybė, atsirandanti atminties netobulumų ir dokumentų netikslumų susikirtimo taške“ (p. 65).

J. Barnesas simpatizavo istorinei ir laiko tematikai nuo pirmųjų publikacijų. „Pabaigos jausme“, kaip ir vėlesniame romane „Laiko triukšmas“, personažai tampa laiko įkaitais, nereikšmingais ir savotiškai netvariais atsitiktinumais, „įsiurbtais laiko ir istorijos tėkmės“ (p. 60). Prozininkas atsargiai siūlo mintį apie individo neįgalumą suvokti istorijos bei laiko kaip materijos subtilybių, o dar svarbiau – mintį apie negebėjimą susigaudyti savo asmeninėse istorijose. Pastarųjų įtrūkiai, arba juodosios atminties skylės, dažniausiai užpildomi... fiktyvia biografija. Greta šių temų J. Barnesui rūpi ir mirtis, savižudybės, moralinė atsakomybė. Kaip ir minėtame „Laiko triukšme“, naujajame romane paraleliai kontrastuoja gyvenimo ir išgyvenimo sampratos, aktyvaus veikimo ir pasyvios būties traukuliai: „Ką aš išmanau apie gyvenimą – aš, kuris gyveno taip atsargiai? Kuris nei laimėjo, nei pralošė, tik leido gyvenimui jį neštis? Kuris turėjo žmogiškų ambicijų, bet labai greitai nusprendė, kad jos neįgyvendinamos? Kuris vengė būti įskaudintas ir vadino tai sugebėjimu išgyventi? Kuris mokėjo sąskaitas, palaikė su visais, kiek įmanoma, gerus santykius ir kuriam ekstazė ir neviltis labai greitai tapo tik žodžiais, kadai skaitytais romanuose? Kurio priekaištai sau niekada nesukėlė tikro skausmo?“ (p. 147) Panašias mintis Jeanas-Paulis Sartre’as išsakė „Brandos amžiuje“: išgyvenimai vyksta kažkur greta, šalia paties gyvenimo, kuris stebimas, bet jame tarsi nedalyvaujama.

T. Vebsterio drama kulminacinį tašką pasiekia suvokus savojo gyvenimo menkybę, už kurią, artėjant mirties link, ateina laikas prisiimti atsakomybę. J. Barnesas nepuola kaltinti žvėriško ar iracionalaus pasaulio, veikiau atvirkščiai: teigia, jog individo parei­ga šiame chaose – kaip ir filosofo Adriano – ne tik kalbėti apie tiesą, sprendimus bei moralę, bet pagal šias nuostatas iš tiesų gyventi.

Pabaigus skaityti plonytę knygelę, veikiausiai neverta tikėtis stipraus sukrėtimo. J. Barneso romanai kitokie: jie griausmingai nesupurto, neskatina ieškoti pamestų priežastingumo ryšių. „Pabaigos jausmo“ tragizmas – sutramdytas, net kasdieniškai pilkas, kaip ir dera paprasto žmogaus potyriams paprastame gyvenime. Pats autorius yra sakęs, jog knygose, kitaip nei gyvenime, daug kas paaiškinta. Taip nutinka ir „Pabaigos jausme“, tačiau kartais pasišaunama paaiškinti... kiek per aiškiai. Kaip romano privalumą būtina paminėti sklandų, įtraukiantį naratyvą, nuoseklius, įvairiapusius samprotavimus, įprastines tiesas kvestionuojantį kalbėjimą su pačiu savimi, retorinius klausimus. Kad ir kaip pasyviai veiktų T. Vebsteris, J. Barnesui pavyksta išlaikyti tekstą gyvą. Tam talkina apsinuoginusio, nuoširdaus pasakotojo, atliekančio nuolatinę išpažintį, balsas. Išbūti šioje klausykloje skaitytojui sunku nebus.

 

Lena Andersson. „Be įsipareigojimų“

Lena Andersson. „Be įsipareigojimų“. Iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Lena Andersson.  „Be įsipareigojimų“. Iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

L. Andersson romanas „Be įsipareigojimų“ – dar viena švedų autorės knyga apie meilę. Tačiau, kaip skambiai teigia anotacijos, apie meilę rašoma itin netradiciniu kampu. Tuo sunku buvo patikėti skaitant pirmuosius 30–40 puslapių. Viena vertus, taip nutiko, nes savotišku nesusipratimu palaikiau autorės stilių – sausą, primenantį žurnalistinį tyrimą, taip pat ribotą žodyną, kapotus sakinius. Nežinia, ar ir originale, ar tik vertime nepavyko išvengti ir kiekviename sakinyje daugybės įvardžių. Be to, į meilės istoriją buvau įtraukta nuo pat pirmų puslapių – nebuvo jokių įžangų, priešistorių, jokių subtilybių. Nežinia, ar įpusėjusi romaną prie L. Andersson stiliaus pripratau, ar romano žodynas išties praturtėjo... Tačiau kiek vėliau toptelėjo mintis, kad L. Andersson, pasirinkusi meilės tematiką ir kitokią kalbėseną, pavojingai priartėtų prie „Svajonių romanų“ tipo knygų.

Pagrindinė veikėja Estera įsimyli teatro aktorių Olofą, kuris kaipmat jai pasipasakoja turįs žmoną, bet maloningai suteikia galimybę Esterai ir toliau mėgautis jo draugija, kitaip tariant, būti jo meiluže. Estera, šiaip jau protinga ir nuovoki moteris, rašanti filosofinius traktatus, kuria sudėtingas interpretacijų grandines, augina ištisus galimybių medžius jų tolesniam santykių vyksmui – įsivaizduoja būsimas Olofo skyrybas su žmona bei gražų ir laimingą jųdviejų gyvenimą dviese. L. Andersson graudžiai ir įtikinamai piešia portretą moters, kurios (buvęs) plačiaekranis pasaulėvaizdis staiga susiaurėja iki vieno vienintelio objekto – liguistai mylimo vyro. Kad ir kaip erzindamas, tam talkina ir pasakojimo būdas: trijų šimtų puslapių romane neįvyksta praktiškai nieko, kas nebūtų susiję su Olofu – jei jis veiksme nedalyvauja fiziškai, tai dažniausiai yra analizuojamas ar aptarinėjamas telefonu. Be to, L. Andersson ypač tiksliai atpasakoja, kas per kiekvieną pasimatymą buvo valgoma, suteikia vardus kiekvienai gatvei, kavinei ar tiltui, taigi knyga vertinga jau vien dokumentiniu požiūriu – užvertęs ją, skaitytojas tikrai išmanys švediško stalo valgiaraštį ir gebės nubraižyti literatūrinės kartografijos žemėlapį.

Esteros credo: mylėti stipriai, veikti aktyviai, mąstyti logiškai. Tačiau iš tiesų Estera tokia aktyvi savosios meilės gaudytoja, kad ilgainiui, tikėtina, pradės erzinti ne vieną skaitytoją. Ironiškų atspalvių įgyja ir jos meilės objekto paveikslas – vėjo pamušalas, besikeičiantis priklausomai nuo stipresnės krypties, baidosi bet kokios atsakomybės, o kalbėjimas jam – veikiau juokingas nesusipratimas. Nors nuo pat pirmų susitikimų Esterą mylimasis patalpina į „meilužės“ lentynėlę, dviprasmiški jo pasisakymai ir neįtikėtinas jos naivumas kuria nesibaigiančių interpretacijų tinklą. Pavyzdžiui, jei Olofas atėjo nesiskutęs, tai dar nereiškia, jog ji jam nerūpi, jis tik nori pavaizduoti, kad jam nesvarbu; jei Olofas vis dar nepaliko žmonos, tai ne todėl, kad nenori, o todėl, jog tam intensyviai ruošiasi, juk „žmonės meilės bijo, – buvo apie tai skaičiusi didžių poetų eilėse“ (p. 20). Būtent šios interpretacijos knygą ir gelbsti: Esterai išties pavyksta priartėti prie įdomių teorinių pasvarstymų, o dialoguose dažnai įvyksta skirtingų pasaulėvokų kolizijos: „Tai kur čia, pasak tavęs, prob­lema? – Kad tu esi fatalistas, o aš – egzistencialistė (p. 35); „Ar, tiesą pasakius, ne viskas ir egzistuoja šituo lygmeniu? Jei būsime atviri. Ar viskas nėra teatras? – Tik jeigu esi diskursų analitikas. Tada viskas, kas egzistuoja, yra tekstas ir teatras. – Nežinau kas tas diskursas. Bet manau, kad visa, ką žmogus veikia, ir yra teat­ras. Už teatro ribų žmonės vaidina, kad nevaidina. Todėl teatras yra vienintelis tikras ir egzistuojantis, nes jis atvirai prisipažįsta žaidžiąs ir dėvįs kaukes. Jis neapsimetinėja esąs autentiškas“ (p. 150). Tiesa, tokie filosofiniai išvedžiojimai kartais keistai disonuoja su ekonomiška autorės kalbėsena. Vis dėlto pradžioje sprangus L. Andersson stilius įpusėjus romaną pagerėja, atsiranda originalesnių įžvalgų. Be to, Esteros refleksijos ir išvados apie Olofą pradeda blaivėti, susimąstoma, kad gal jis „iš tikrųjų demoniškas režisierius, o ne įbaugintas statistas“ (p.194). Tačiau jausmai ir atkakliai kurta saviapgaulė vis dėlto neleidžia išsivaduoti iš beviltiškų situacijų.

Pasakojimą gana komplikuoja slidus, išskystantis Olofo paveikslas, susijęs ir su jo profesija – aktoryste. Autorei pavyksta įdomiai plėtoti įtrūkių tarp kalbos bei veiksmo / tikrovės temą. Nepatikima Olofo kalba, leidžianti jam kiekvieną sykį perkonstruoti save, tampa centriniu jo daugialypumą reprezentuojančiu elementu. Graudžiai komiškas pasakymų interpretacijas ir savitos tikrovės modelius nuolat kuria ir Esteros vaizduotė. Kaip ir J. Barneso atveju, susiduriame su nepatikimu naratoriumi, raizgančiu vis naujas galimas Olofo paveikslo bei pasakojimo baigties variacijas. Naratyvą tai priverčia suktis uždaru ratu su pasikartojimais, kuriant nuolatinius potvynius bei atoslūgius, kurie visada veda link to paties taško – iliuzinės Esteros tikrovės, statiškos ir klampios priklausomybės. Toks ratu besisukantis pasakojimo būdas, be abejonės, dar labiau apriboja ir taip dėl meilės susiaurėjusią Esteros planetą. Todėl autorei pagrįstai galima priekaištauti dėl monotonijos, kiek ištęsto pasakojimo, neišradingos, pilkos romano atmosferos, atsirandančios susitelkus vien į personažų ir temų plėtojimą.

L. Andersson knygų anotacijos, skelbiančios talentą rašyti apie meilę su neįtikėtinu racionalumu ir originalumu, gal ir nemelavo, tačiau man racionalumo romane kiek per daug. Tą patį pasakyčiau ir apie erzinantį autorės pomėgį detalizuoti jokių poteksčių neatveriančius dalykus. Tačiau romanas sugeba išlaikyti susidomėjimą, intriguoti ne tik dėl įvykių, bet ir dėl nesibaigiančių veikėjų dvejonių bei spėlionių, skatinančių troškimą sužinoti, kaip vis dėlto ten yra iš tiesų. Mano manymu, „Be įsipareigojimų“ išskirtinumas – chaotiškos, komplikuotos psichologinės įžvalgos bei nuosekliai plėtojamos priklausomybės, kalbinės ir nekalbinės tikrovės temos.