Fotografuoti ir filmuoti gamtą – kas yra dar lengviau ir sunkiau? Tai gali daryti kiekvienas kvailys, o padaryti ne kiekvienas išminčius. Atrodo, gali padaryti ir kas dieną tobulėjanti filmavimo technika, dėl kurios gulėdamas ant sofos viens du patenki į banginio vidurius.

Filmo „Sengirė“ kadras
Filmo „Sengirė“  kadras

Vis dėlto žmogus per gyvenimą santykiaudamas su gamta jos oazėje ir netgi mieste, jei tik turi širdį ir akį, patiria fotografinio, momentinio susiliejimo euforiją. Net ir lietus gatvėje gali iš esmės sustabdyti tavo laiką ir parodyti, kad tikrai esi.

Išmaniosioms technologijoms, estetiškai demonst­ruojančioms tau sulėtintą žvėries šuolį ar pagreitintą augalo skleidimąsi, kažkas vis dėlto praslysta. Išorė, prašom, visu nepaprastu, pertekliniu grožiu, o vidus, prasmė, kosmosas žemėje, tai, kas giliau pakasta, kam yra milijonai metų, – paskui kada nors. Kai susikaupsi ir sutapsi.

Mindaugas Survila (g. 1983; „Stebuklų laukas“, 2011) dokumentinio filmo „Sengirė“ kūrybai ruošėsi ilgai ir programiškai. O pasiruošęs per filmavimus slaptavietėse būdraudavo po kelias dienas, grįždavo tomis pačiomis pėdomis. Nesigviešė per daug iš to, kas atsitikdavo, kas siūlydavosi. Ir laimėjo keistą (nes mes atpratome) žmogišką santykį su pažįstamu nepažintu objektu.

Jo ir bendradarbių žvilgsnis per objektyvą į dar gyvą lietuvišką sengirę yra, sakyčiau, sąmoningai ribotas, kuklus, nusižeminęs. Gink Dieve, mes nematome sensacingų spalvotų albumų su Lietuva iš aukštų padangių. Lėtapėdis filmas, atsispyręs nuo juodos spalvos nakties, patylom praveria mums nedidingą, nečiurlionišką, gana siauro žmogaus akipločio kadrų mišką ir pamiškę (į ją autorius įsileidžia vieną išskirtinį žmogų – suteikia mums vilties).

Pelkė su jonvabaliais iš pradžių pasivaidena žvaigždėtu dangumi, kuriame juda civilizacijos produktai. Ak, ne, čia koncertuoti susirinko visai kiti dalyviai. Jų garso takelį be pašalinių įsikišimo girdėsime pusantros filmo valandos, ir tie garsai suskambės tyloje iš naujo, o tyla iš naujo suskambės tarp garsų. Mokykitės, kompozitoriai!

Sengirės fauna? Kurtinių vestuvės – ilgiau, atidžiau nei tradicinis patinų mūšis ir kukli nuotaka už krūmo, įamžinamos tiesiog ąžuolinės kurtinio kojos: jos remiasi į žemę taip tvirtai, kad neatplėši. Erelis su grobiu, nekantriai kranklių pešiojamas už uodegos. Miegapelė, į kurios miegamąjį tarp lapų nedrįstama brautis, – tik tiek, kiek ponia pati panorės. Juodasis gandras, raudonu snapu kedenantis gandrienei plunksnas, ir būtent iš tokios meilės atsirandantys gandriukai, be skrupulų taršantys tėvelių atrytas varles. Barsukų porelės buitis – tik jiems vieniems leidžiama pasikutenti ir prajuokinti publiką. Didysis apuokas (-ė?), dvimetriniais sparnais vos telpantis į ekraną. Atrodo, dar prieštvaninis stumbras ir tokie pat mitologiniai sidabriniai vilkai, jaunas briedis arčiau ir staiga tolėliau prabėgantis karūnuotasis... Prie jų pernelyg nesiartinama, nesikišama, viduriuose nesikrapštoma, ir todėl jie tampa sudvasintais „Sengirės“ personažais, panašiais į animuotą ežiuką ir baltą arklį rūke.

Tiesa, bent jau man epiniame girios gaudesyje netiko tarpiniai mikropasaulio garsai. Drugeliai, uodas, išlendantis iš sniego akutės, ir net žavus politizuotas vabzdžių choras ant saldaus krūmo, įmontuoti kaip pagalbinė atokvėpio medžiaga, vis dėlto labiau trukdo, nei padeda.

„Sengirė“ išsyk sulaukė žiūrovų antplūdžio. Biologas ir aplinkotyrininkas, pats pradėjęs mokytis filmuoti M. Survila (kaip ir antropologas Mantas Kvedaravičius) reabilituoja sulėkštėjusį lietuvių kiną. Filmas netikėtai priartėja ir prie švenčiamo šimtmečio. Be abejo, jis yra arčiausiai ir visokių „sidabrinių gervių“, nors tiek jos režisieriui ir terūpi.