Pirmoje 2017-ųjų metų apžvalgos dalyje aptariau muziejų statuso evoliuciją, kintančius auditorijos įpročius ir „Labai smagų meną“ socialinių medijų eroje. Šiame tekste kreipsiu dėmesį į tai, kokį poveikį metai turėjo diskursą formuojantiems menininkams.

 

Meno ir socialinių tinklų romanas

Matto Spicerio filmas „Ingrid Goes West“ bus it 2017 m. kultūrinių srovių laiko kapsulė. Jame pasakojama apie tikrą nuobodylą instagramo persekiotoją Ingridą, apsėstą pseudobohemiškos Los Andželo gyvenimo būdo influencerės Taylor. Taylor vyras Ezra yra menininkas, kuriantis klaikius (bet įtikinamus) socialinių tinklų inspiruotus kūrinius – rastus paveikslus apkeverzoja memus primenančiais šūkiais. Ant vieno jų, vaizduojančio šuoliais pasileidusius eržilus, užrašyta SQUADGOALS. Įdomu tai, kaip viena kitą papildo kūrybinės Taylor ir Ezros personos. Taylor, kaip vėliau atskleidžiama, ne tokia jau suinteresuota intelektualiais rekvizitais (Joan Didion, Normanu Maileriu ir kt.), kuriais nusėtas jos instagraminis gyvenimas – tai jos vyro pomėgiai. Ji tiesiog juos apropriavo kaip skiriamuosius savo hipsteriškumo bruožus. Kita vertus, Ezra yra socia­linių tinklų abstinentas, tačiau jais yra pertekęs jo komiškai lėkštas menas. Netgi pirmoji Ezros darbų kolekcionierė (žinoma, Ingrida) apie jį sužinojo sekdama Taylor socialines paskyras. Kaip pora, šios dvi asmenybės yra simbiotinės, tačiau nuolat persmelktos įtampos – influencerė akivaizdžiai užima dominuojančią poziciją studijinio menininko atžvilgiu, kurio kritinė pozicija, kaip filme pabrėžiama, tėra gynybinis mechanizmas dorotis su savo banalumo suvokimu.

Porelės dinamika perteikiama senais lyčių stereotipais – vyrai veikia, moterys figūruoja, tačiau socialinis tokių sąlygų svoris vieno su kitu santykyje pasikeitė. Taylor absorbuoja tik išorinius tradiciškai „gilesnio“ Ezros estetinio skonio ženklus, tačiau viskas, įskaitant ryšius su auditorija ir netgi patį kūrybos turinį, tenka jam. Ar toks galios išbalansavimas nurodo progresą? Galbūt. Vis dėlto „Ingrid Goes West“ yra pamažu atslenkančios tuštybės, destruk­tyvaus pavydo ir deformuotų veikimo paskatų parabolė, paliečianti visus įsipainiojusius asmenis, o moterį protagonistę – pačią pirmą.

 

Harmonia Rosales. „Birth of Oshun“, 2017. Simard Bilodeau Contemporary galerijos nuosavybė
Harmonia Rosales. „Birth of Oshun“, 2017. Simard Bilodeau Contemporary galerijos nuosavybė

Į kontinuumą

Menininkai linkę savo identitetą formuoti per jausmą, kad yra geresni, išmintingesni ir gilesni už supančią aplinką. Vadinasi, jie gali nepastebėti, kokias sudėtingas patirtis išgyvena platesnė auditorija už jų socialinio burbulo ribų.
7 dešimtmetyje, kai „The Beatles“ gerbėjai juodino Yoko Ono, jos draugai menininkai niujorkiečiai dvejojo, ar Johnas Lennonas yra jai lygiavertis part­neris – pikantiškas ir beprotiškai skambantis faktas, turint omenyje, kad J. Lennonas ir jo kolegos muzikantai laikomi kultūriniais dievukais. „Yoko buvo itin svarbi Fluxus menininkė, – teigė Carolee Schnee­man, – ir, jei atvirai, mes visi svarstėme, ar šitas... šitas rokenrolo vyrukas turės pakankamai smegenų su ja bendrauti.“ Galbūt užriestos nosies poza kitų disciplinų, laukų atžvilgiu jau atgyvenęs stereotipas multimediškai raštingo šiuolaikinio meno pasaulyje, tačiau būtent per tai „Ingrid Goes West“ šaržuoja Ezros autentiškumą.

Kuratorius ir kritikas Lawrence’as Alloway’us dažnai siejamas su popmeno termino sukūrimu XX a. 6 dešimtmetyje. Įdomiausias jo svarstymų aspektas – tai, jog apie popmeną jis kalbėjo ne kaip apie vaizduojamojo meno stilių, o kaip apie „popmeno ir vaizduojamojo meno“ kontinuumą. L. Alloway’ui populiarioji kultūra, dizainas, prekiniai ženklai jau savaime buvo kūrybiški, taigi negalima kurti hierarchijos, kurios viršūnėje – Menas. Tai horizontalus kontinuumas. Johnas tame pačiame lygyje kaip Yoko ir dar truputį jungtinių Johno-Yoko dalykų per vidurį. Manau, gali būti pravartu panašiu principu mąstyti ir apie „aukštojo meno ir socialinių tinklų kontinuumą“.

 

Dvynių Kaplan „Boy Toy“ projektas. Menininkių nuosavybė
Dvynių Kaplan „Boy Toy“ projektas. Menininkių nuosavybė

#šedevrai, vienišumas ir ne-tokia-jau-vieniša

Pernai kilo sąmyšis, kai Cindy Sherman paviešino savo instagramo paskyrą. Nuotraukos buvo gan geros, tačiau, mano akimis, tikrai nelabai ką nors demaskuojančios ar skandalingos tokiame kontekste. It virusas plintantis jaudulys, manau, buvo labiau susijęs su tuo, jog C. Scherman apsireiškimas apskritai atpirko domėjimąsi instagramo estetika. Norint atrasti žmogų, kuris meno lauke būtų pripažįstamas kaip „socialinių tinklų menininkas“, pirmiausia turbūt reikėtų atsigręžti į Amalią Ulman. 2014 m. ji instagrame vyniojo kiek prėską inscenizuotą gyvenimo istoriją, o vėliau atskleidė, jog visa tai buvo performansas „Excellences & Perfections“. Žurnalas „Elle“ netrukus pramins A. Ulman „pirmąja didžia instagramo menininke“. Dar galima prisiminti Pertrą Cortright. Dabar ji tapo (ir kuria „Google“ telefonų dėkliukus), tačiau meno vartotojų dėmesį pirmiausia patraukė sutrikdžiusi nesuprantamais ir afekto nekeliančiais kompiuterine vaizdo kamera filmuotais jutubo video – tam tikri ankstyvi komentarai apie ekrano kuriamą izoliaciją.

Stebiu tokias personas atsiribojęs nuo šiek tiek lengvatikio meno pasaulio ir negaliu pasakyti, ar tokie kūriniai ilgai išliks. Prieš dešimtmetį, pačioje jutubo aušroje, Lonelygirl15 pasivadinusi mergina savo žaviu charakteriu subūrė didžiulį sekėjų ratą. Ilgainiui monologais pradėjo skleisti istoriją apie kažkokį paslaptingą kultą. Galiausiai buvo paviešinta, jog visa tai tėra iš anksto nuodugniai parengta apgaulė. Šis pavyzdys gerokai anksčiau susiejo videodienoraščio formatą ir pasakėčių naratyvą, nei meno pasaulis įniko į socialinių tinklų erdvę. Iš viso Lonelygirl15 video peržiūrėjo per 110 mln. žmonių. Mergina pateko ant „Wired“ viršelio su prierašu „jutubas užaugo“ ir tapo vienu pirmųjų veidų, reprezentuojančių šios platformos išsikerojimo į neaprėpiamą videotinklaraštininkų, pokštininkų ir paramenininkų ekosistemą. Vertinant pagal išorinius standartus (įtaka pačioje medijoje, faktinis populiarumas, atlikimo meistriškumas), Lonelygirl15 projektas išties priklauso Internetinio meno muziejui. Nebeįmanoma apginti idėjos, kad tik Menininkai, formaliąja prasme, gali sukurti ką nors stipraus.

Ne taip seniai meno / socialinių tinklų ekosistema išperėjo naują intermedialų veikėją – kažin ką tarp aukštuomenės, performerio, menininko ir „dienoraštininko vaizdais“. Plačiai sekamu pavyzdžiu galėtų būti Pari Ehsan (kitaip – Paridust) – mados tinklaraštininke tapusi architektė, kuri prieš kelerius metus pajuto įkvėpimą derinti savo aprangą su parodose matomais kūriniais. Nuotraukos publikuojamos jos asmeniniame tinklalapyje ir instagrame. Per pastaruosius 2 metus ji subūrė 200 tūkst. sekėjų – gan kuklus skaičius instagramo influenceriui, tačiau tai dvigubai ir dar truputį daugiau nei dabar jau kanonizuoto A. Ulman performanso „Excellences & Perfections“ sekėjai. P. Ehsan sulaukė žiniasklaidos dėmesio (taip sukeldama pavydą daugeliui menininkų) ir dabar savo madistinių pasivaikščiojimų po galerijas srautą apibarsto „Uber“, „Volvo“ ar „Calvin Klein Obession“ #reklama. Jaunajai kūrybingų žmonių kartai ši mergina neabejotinai yra gerokai įtakingesnis ir labiau sektinas pavyzdys nei daugelis šiuolaikinių menininkų. Jos veikla yra influencerių menas avant la lettre.

 

Zardulu piešinys „The Usurpation of Ouranos“ kūriniui ir inspiracijų koliažas. Autorės nuosavybė
Zardulu piešinys „The Usurpation of Ouranos“ kūriniui ir inspiracijų koliažas. Autorės nuosavybė

Asmenukės ir reprezentacija

„Disintermediacija“ – populiarus žodis verslo pasaulyje, nurodantis startuolių tendenciją atsikratyti tarpininkų. Atsisakyk „plytų ir cemento“, parduok tiesiogiai, pasilik tai, ką sutaupei. Esant tokiai pertek­linei menininkų pasiūlai ir girgždant galerijų atstovavimo modeliui, nemažai žmonių stato už socialinius tinklus – tikimasi, kad jie įgalins menininkus būti savo pačių vadybininkais. Rezultatas – dviejų savireprezentacijos sampratų sąjunga.

Galima pastebėti, jog net konvencionalaus tipažo menininkai yra stumiami užimti naujas pareigas – tapti performeriais meno-socialinių tinklų kontinuume. Shane’as Milleris, tapytojas iš Nešvilio, enkaustikos technika kuriantis apsnūdusius peizažus, tapo sau pačiai atstovaujančios instagraminio meno scenos reprezentantu. „State of Art“ tinklalaidėje jis teigė: „Manau, žmonės trokšta ryšio ir su menininku, ir menu. Savaime suprantama – menas kalba už save. Tačiau, mano nuomone, žmonės būna dėkingi galėdami sužinoti, kas slypi už kūrinio, apie ką mąsto jo autorius ar tiesiog ką menininkas mąsto, kai nesėdi savo studijoje. Ką jis veikia už kūrybinės erdvės, už paveikslo ribų? Koks jis žmogus? Tai nebuvo būdinga, iki kol menininkai nepradėjo naudotis internetu. Įprastai jie likdavo dirbtuvėse, galerijos atlikdavo tarpininko funkciją ir menininkus apsupdavo paslaptingumo aura.“ Mano kolega Timas Schnei­deris abejoja, ar disintermediacija taps menininkų išsvajota demokratizuojančia išganytoja. Problemą jis įžvelgia procese, kurį pavadino „pasirinkimų tironija“, – išmetus vartininkus, toje pačioje arenoje besivaržančių menininkų skaičius pakeliagubėja ir dar labiau sumenkina pelningos sėkmės galimybes. Besistumdantiems dėl auksinės pasagos spaudimas išsiskirti iš kitų vis intensyvėja, vadinasi, kartu auga spaudimas tapti žmogiškuoju brendu ir vizualieji menininkai formuoja naują performatyvaus savęs pateikimo būdą.

 

Lonelygirl15 filmuko kadras
Lonelygirl15 filmuko kadras

Karališkosios interneto šeimos nariai

Plačiausiai pasklidusi (remiantis beveik bet kuriuo kriterijumi) 2017-ųjų fotografija buvo Awolio Erizku gėlėmis išpuoštas Beyoncé nėštumo portretas. Juo dainininkė oficialiai instagrame pranešimas, kad su vyreliu Seanu Carteriu tapo „palaiminti dukart“ ir laukiasi dvynių. Nuotrauka sulaukė daugiausiai patiktukų (per 11,1 mln.) instagramo platformoje tais metais. Atvirai prisipažįstu, jog influencerių menas manyje pažadina vidinį Adorno. Ištisas asmeninio gyvenimo kolapso į reklamą apie gyvenimą, o galiausiai į paprasčiausią reklamą fenomenas dvokia kapitalistiniu estetikos ir subjektyvumo suplokštinimu, kuris veikia visiškai nauju – nykiu ir toksišku – lygiu. Tačiau instagramas žinomas kaip vieta, padedanti sukelti šaršalą dėl jūros balsų ir nuomonių, kurie kitomis aplinkybėmis nebūtų vertinami itin rimtai. Tai geras reiškinys įvertinant šališkumu, tendencingumu infekuotą meno sistemą.

A. Erizku – geras gero menininko, kuriam pavyko patraukti dėmesį būtent šiuo kanalu, pavyzdys. Net jei nėštumo portretą laikytume ne grynai jo darbu, o savotišku A. Erizku ir B. Knowles kolektyviniu kūriniu, ši sąsaja suteikė jo kūrybai pridėtinės vertės (nors pats Awolis laikosi tradicinio aukštajam menui būdingo nuošalumo ir vengia kalbėti apie Beyoncé). Esu „už“, ei menininkų konstruojami socialinių garsenybių portretai pakils ant bangos, ar bent jau ne savaime „prieš“. Vis dėlto A. Erizku fotografijos sėkmė nurodo dar vieną kintančio meninio identiteto varomąją jėgą. Be abejo, yra veikėjų, kurie šiuolaikinėje meno ir influencerių ekonomikoje savo rangą vis dar kelia narsa bei drąsa, tačiau, nepaisant visų demokratiškumą bylojančių socialinių medijų, vis svarbesnį vaidmenį įtvirtinant realią sėkmę atlieka jau anksčiau „sukurtos“ garsenybės ar brendai. Dauguma instagraminių sėkmės istorijų tuo pasižymi: prie psichodelinių autoportretų kūrėjos Bex Illsley žinomumo prisidėjo Miley Cyrus, kiekviename straipsnyje apie Harmonią Rosales, kuri pernai išgarsėjo pagrindinius Michelangelo freskos Siksto koplyčioje veikėjus („Adomo sutvėrimas“ fragmente, – vert. past.) pertapiusi kaip juodaodes moteris, vis akcentuojami jos žinomi gerbėjai, pvz., Samuelis L. Jack­sonas. Remiantis dabartiniais įrodymais, galima kelti prielaidą, kad disintermediacija labiau susijusi su poslinkiu, kurį juntamenininkų įtvirtinimo funkciją atliekantys žmonės (nuo meno ekspertų link masinių garsenybių), o ne meno rinkos vartų sergėtojai.

 

Tos kitos dvynės

Norint tinkamai įvertinti kone nepadoriu virstantį spaudimą meno lauke, reikia itin rimtai peržvelgti dvynių Allie ir Lexi Kaplan sėkmės istoriją. Niujorko universitete įgijusios tapybos bakalauro diplomus seserys pirmiausiai išgarsėjo dėl lengvai stilizuotų, bet iš esmės fotografinių drobių, vaizduojančių pikantiškas garsenybių asmenukes (panašu į jau aptartą triuką sukurti sąsajas su gerai žinomais asmenimis). Finansinį ir žiniasklaidos dėmesio piką jos pasiekė, kai paveikslą su Kim Kardashian sekso juostos kadru įsigijo suaugusiesiems skirtų video kompanija „Pornhub“.

Paskui dvynės išvyko į Los Andželą ir kelią skynėsi prisistatydamos kaip menininkių / įžymybių hibridės – pusiau Andy Warholas, pusiau pornūchinės performerės dvynės Mary-Kate ir Ashley Olsen. „Niujorko meno pasaulis turi savo taisykles, – Kaplan dvynės aiškino „Vice“. – O Los Andželas neišsemtas, čia – Holivudas, menininkams paprasčiau įsilieti į kultūrą. Štai kodėl instagramas mums yra itin parankus – su savo kūriniais susijungiame į visumą.“ Los Andžele dvynės susipažino (per instagramą, be abejo) su Matty Mo, meno agentu / guru, žinomu kaip „Pats garsiausias menininkas“. M. Mo (man neapsiverčia liežuvis vadinti jį Pačiu garsiausiu menininku) „Vice“ korespondentams išdėstė savo filosofiją, pateikė proto grynuolį, šauniai apibendrinantį natūralų, sklandų tokių asmenų slydimą meno ir socialinių tinklų kontinuumu: „Atvykau iš Silicio slėnio ir dabar siekiu suardyti meno pasaulį. Dabartinėje tiesioginiu ryšiu su vartotoju grįstoje pardavimų aplinkoje su seserimis kone iškart pradėjome ieškoti būdų monetizuoti Kaplan dvynių prekinį ženklą. Jos pastebėjo, jog nuotraukoms, kuriose pasirodo pačios, „patinka“ paspaudžiama gerokaidaugiau kartų nei toms, kuriose vaizduojami tik darbai. Taigi pradėjome mąstyti, kaip integruoti meno objektus į seserų gyvenimą, kaip pasakoti istorijas apie jų ryšius su kūriniais ir kaip visa tai tiesiogiai parduoti vartotojams.“

Toks nušvitimas lėmė performanso „Boy Toys“ gimimą – seserys fotografavosi miegančios su skirtingais pliušiniais žaislais, kuriuos vėliau sekėjams pardavė kaip skulptūras iš rastų objektų (po 333 dolerius – vert. past.). Kita įkvepianti idėja – #SATONYOURFACE kolekcija, sudaryta iš Marcelio Duchamp’o, Donaldo Trumpo ir kt. veidų iliustracijų, ant kurių dvynės, viena kitai dažais ištepusios užpakalius, atsisėsdavo. Panašų variantą jos gyvai atliko „Art Basel Majami Biče“ (ten užpakalius dažais seserims galėjo ištepti ir performanso žiūrovai – vert. past.), o „DuJour“ žurnalas dvynes pavadino „kylančiomis popmenininkėmis“, tik patvirtindamas šio renginio, kaip visai nežavinčios ir idiotiškos sankaupos, statusą.

Socialiniai tinklai, suteikdami balsą marginalizuotoms grupėms, daug nusipelnė politine prasme, tačiau kartu jie padėjo autoritarinei TV šou žvaigždei, multimilijonieriui tapti „tviterio prezidentu“. Medijos ardo senąsias hierarchines struktūras, tačiau sustiprina jau įtvirtintas privilegijas – kartais (D. Trumpo atveju) netgi tuo pačiu metu. Influencerių menas atveria naujas duris į sėkmę, bet, įvertinus negailestingai nelygiateisišką atmosferą, tikriausiai labiau prisideda prie pirmumo teikimo konvencionaliai patraukliems, turtingiems ir plačius pažinčių tinklus užmezgusiems žmonėms. Po šia žvaigžde tebevykstant meno evoliucijai, į kai kuriuos labai, labai groteskiškus dalykus privalome pradėti žvelgti gerokai rimčiau, nei kada nors būtume norėję.

 featured-3.jpg

Naujas apžavėjimas?

Nepaisant mano instinktyvios antipatijos šaltakraujam cinizmui, nepagalvokite, jog Kaplan dvynių fenomenas kažkaip visai prasilenkia su Meno kontinuumu. Ne, tiesiog tai blogas menas. Jis, visai kaip Ingrida filmo „Ingrid Goes West“ pabaigoje, įkūnija tokią mąstyseną, kuri nepajėgia atrasti skirtumų tarp kūrybinės sėkmės ir pačių destruktyviausių, trumpalaikių formų dėmesiui atkreipti. Kaplan dvynių menas aiškiai siūlo tik bazinių poreikių pakutenimą ir neįsivaizduoju, kaip jis pasotins apetitą, kurį pats ir žadina – tie apetitai juk tokie paviršiniai.

Norint geriau suprasti staiga iškylančio influencerių meno nagingumą, galima pažvelgti į mįslingą personažę Zardulu, Mitų kūrėją. Ši kaukėta ir neperprantama galia pirmiausia išgarsėjo Niujorke pokštu „Selfie Rat“, vis dėlto manoma, jog šešėlyje ji dirbo jau gerokai anksčiau. Kaip ir Kaplan dvynės, Zardulu lankėsi Majamio mugėje. Ten, padedama drag karalienės ir menininkės Gio Proferos, ji paskleidė naują melagingą istoriją, kurią „The New York Times“ karūnavo daugiausiai kartų Majamio meno savaitėje peržiūrėtų vaizdo įrašų tope. Zardulu išplatintame filmuke „The Usurpation of Ouranos“ vyras teigia, jog jam ką tik į sėklidę įkando iš klozeto išlindusi iguana. Nelaikau šio menininkės gesto itin sumaniu, vis dėlto man patinka, kaip toks neįtikimas, nors gal ir visai įtikimas nutikimas netiesiogiai rezonuoja su graikų mitologija, o iguana nurodo į kerštaujantį dievą Kroną.

Politiniame posttiesos peizaže tokie kūriniai-apgavystės rizikuoja pamažu sugriauti bet kokį tikrovės jausmą. Dirbtino trenktumo kultivavimas taip pat po truputį atbukina pastabumą tikriems sutapimams, kurie įprastai keltų prietaringą bailumą. Nepaisant to, iš Zardulu yra ko pasimokyti – iki šiol jai pavyko išlaikyti savo tapatybę paslaptyje, toks pasirinkimas jos kūryboje yra labai aiškiai artikuliuotas. Britų dienraščiui „The Times“ Zardulu teigė: „Giliai viduje mums visai nerūpi tiesa. Mes norime mito.“ Ši gerai apskaičiuota mįslė, žinoma, yra taktinis manevras, siekiant pamaitinti mediją mitu (kurio metodai savotiškai primena Banksy), kartu ji sąmoningai priešinasi socialinių tinklų tendencijai praryti menininko asmenybę. Medijos reikalauja iš menininkų būti publikos troškimų objektais, su kuriais galima tapatintis („Koks jis žmogus?“ – Sh. Milleris mano, jog kolekcionieriai socialiniuose tinkluose iš menininkų tikisi būtent to), o tuomet išsemia apžavų šulinį ir negailestingai apnuogina bet kokią mistiką ar naujybę, t. y. ankstesnę menininko varomąją jėgą.

Zardulu pasirinkimas likti nežinomai, iki galo nepaaiškinti pokšto, stebinčiam žvilgsniui neatskleisti visos paslapties išskiria ją iš kitų standartinių socialinių tinklų apgavikų. Tiesą sakant, ši pusiausvyros lenta, kuria Zardulu tenka eiti, yra labai sudėtinga. Vienu esminių ateities menininkų įgūdžių gali tapti atvaizdų mašinos alkio malšinimas, kartu neleidžiant jai visiškai savęs praryti. O tai mus nukelia prie interpretacijos svarbos – temos, kurią nagrinėsiu kitoje dalyje.

 

Iš anglų kalbos vertė Goda Aksamitauskaitė

news.artnet.com, 2017-12-28