Arkadijus Gotesmanas – 2018 m. Birštono džiazo festivalio, vykusio kovo 23–25 d., didžiojo prizo laureatas. Jis – universalus perkusininkas, kompozitorius, performeris, avangardinio džiazo, šiuolaikinės muzikos atlikėjas, scenarijų autorius... A. Gotesmanas gimė 1959 m. Užgorode, 1980–1987 m. koncertavo su ansambliu „Oktava“, 1989–1992 m. su saksofonininku P. Vyšniausku. Nuo 1993 m. su G. Abariaus trio, su trio „Allions“. Sukūrė kompoziciją Josifui Brodskiui atminti (2002). Gastroliavo daugelyje šalių, dalyvavo apie 50 festivalių (įvairiose Europos ir Afrikos šalyse, Kuboje, Kinijoje).

Spausdiname ištrauką iš A. Gotesmano rašomos knygos „Solo“, paremtos biografiniais motyvais. Jos pagrindu yra pastatytas ir spektaklis „Dievo žmogaus istorija“ (2010), kuriame groja ir vaidina pats autorius.

 

Arkadijus Gotesmanas. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Arkadijus Gotesmanas. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Man kažin kaip pavyko išplaukti, tada puoliau į mūšį su šešetu gerų gatvės draugų, įstūmusių mane į benzino ežero vidurį, – balą sukežusioje valtyje. Šaukė: „Žydas!“, bandžiau juos prigriebti, bet jie mojavo diržais... Pralaimėjau kiekybiškai, bet širdis tebelaikė pakėlusi nugalėtojo ranką. Dvi valandos prieš šį įvykį visi draugiškai kaip visada su malonumu sutaršėm porą šviežutėlių batonų, kurių kartais paduodavo pro Duonos gamyklos cecho langą, kur vėso šviežiai iškepta, visus vienijanti produkcija.

/ / /

Sėdėjau karinio orkestro priekyje ir grojau obojumi „Barynią“, o rankų raumenys transliavo, kad ieško būgno lazdelių.

/ / /

Kai buvau septyniolikos, ant mano trapių pečių raudojo motinos, o aš joms dalijau karstus su sūnumis, amžiams nutilusiais Afganistane.

/ / /

Pirmą kartą koncertuodamas su „Oktava“ koncertų salėje „Rossija“, netinkamai uždaviau ritmą, baletas pakibo ant skaisčiai nutviekstų scenos amfiteatro laiptelių. Antru bandymu „Kamanės skrydį“ pavyko atlikti.

/ / /

Baimė, kad kas nors pastebės mane kapitalistinėje parko SCENOS pusėje, 1985 m. nulipdė iš manęs gėdos statulą, sustingau. Rankos drebėjo, akys nebepasitikėjo vyzdžiais. Smegenys rimbu ginė mane į muziką, kairysis pusrutulis kartojo KGB trenerio žodžius: „Daugiau niekad neišvažiuosi, jeigu...“ Tačiau užlipau ant scenos. Nuo tos dienos mano gyvenimo prasmė – skrydis į muziką.

/ / /

Po sprogimo autobusas atrodė nekaip, dėkojau Dievui.

/ / /

1990 m. nesugebėjau padėti sužeistam paaugliui. Kitas kareivis nutaikė į mane automatą. Bandžiau perkalbėti automatą, bet penkiasdešimt metų kovų atlaikęs senis, su kuriuo aukštais tonais kariavom dėl šešiolikmečio gyvybės, už apykaklės nutempė mane į šalį taręs: „Jis vis tiek šaudys, ko jam gyvent, čia nieko nepakeisi.“ Viskas vyko priešais Žydų bendruomenės namus.

/ / /

Yra žmonių, kurių kapų nelankau – laukiu, kada sugrįš.

/ / /

Mažas besišypsantis blizgantis porcelianinis Klounas – rankos kišenėje. Staiga sudužo.

/ / /

Linksmas tamsaus gymio aktorius penkiolika metų sutikęs mane pagarbiai nusilenkdavo ir nusišypsodavo.

Dabar aš amžiams lenkiuosi jam po spektaklio.

/ / /

Žengiu vienišu riterio, apsėsto idėjos, kad įmanoma Amžinojo Moteriškumo ir Amžinojo Vyriškumo sąjunga, amžina muzika ir švari sąžinė, rimta poezija, teatras, nutildantis svingą, žmogaus akys ir amžina meilė, keliu. Idėja, kuria, mano supratimu, ir laikosi pasaulis.

/ / /

Niekada neslopsta troškimas suprasti išsigelbėjimo ir išgyvenimo paslaptį, vis grįžtu ir grįžtu prie to kreivo klausimo apie savo išgelbėtą gyvenimą. Tuos vidinius blicpasitarimus visuomet kas nors stebi. Man baugu dėl tos priežiūros. Aš – Osvencimo sūnus, ir iki šiol baisiai bijau, kad manasis likimo prižiūrėtojas ką nors ištars, kad staiga ką nors ne taip padarysiu ir pasikeis jo nuomonė apie mane.

Jau verčiau tik tyli ir stebi.

O aš jam bandysiu pasakyti, kad jis itin daug vargo gelbėdamas mano ir mano vaikų likimus, plėšdamas juos iš mirties knygos, pasakysiu, kad labai šitai vertinu ir kad niekad nenusižengsiu tam, ką įdavė man prieš startą.

/ / /

Mono Solo spektaklis – svarbiausias gyvenimo įvykis. Kaip tik jis man atskleidė ir patvirtino mano poelgių paslaptį.

/ / /

Mane atpažinti nesunku. Pamatę gatvėje žmogų geltonais akiniais, su barzdele ir atlėpusiomis ausimis, kartais ukrainietiško stiliaus skrybėle ant galvos, nešiną skambančia kuprine, kurioje būgno lazdelės, krūva knygų – gaidų ir garsų, – žinokit, tai aš. Turiu ir daugiau ypatingų požymių – kartais mane ištinka būg­nininkus ištinkantys tikai, tada ritmas atliepia mintis, kurias ištransliuoja akys, o kartais tasai žmogus juda žeme nebūdamas čia ir dabar, įnikęs į kūrybinį darbą, yra kažkur toli, dėlioja garsus iš būg­no oktavų, renka iš jų mintis, idėjas. Vaikštau valso žingsniu, 3/4 metru. Jau labai daug metų dėstau vienoje akademijoje. Mane atpažinti nesunku.

 

Iš rusų kalbos vertė Irena Ramoškaitė

 

A. Gotesmano spektaklio „Dievo žmogaus istorija“ fragmentas: