Paroda „Laukinės sielos: Baltijos šalių simbolizmas“ Orsė muziejuje veiks iki 2018 m. liepos 15 d.

 

Balandžio 9 d. Orsė muziejuje duris atvėrė Baltijos šalių nepriklausomybės šimtmečiui paminėti surengta dailės paroda „Laukinės sielos: Baltijos šalių simbolizmas“, Prancūzijos publikai pristatanti iki šiol menkai žinomų Lietuvos, Latvijos ir Estijos menininkų darbus. Atidarymo vakare kalbintas ne vienerius metus Šiaurės ir Rytų Europos menu besidomintis parodos komisaras Rodolphe’as Rapetti akcentavo, kad šia išskirtine paroda siekė atkreipti kritikų dėmesį ne tik į neišmatuojamą Baltijos šalių meno potencialą, bet ir į nepelnytai meno istorikų nuvertinamą simbolizmo tapybą. Trimis pagrindinėmis parodos ašimis tapusios dažniausiai mūsų tapytojų darbuose pasikartojančios temos – spalvingi mitų ir legendų siužetai, kompleksiškos vaizduojamų personažų psichologinės būsenos ir unikalūs gamtovaizdžiai – tarytum kelrodžiai lydi parodos lankytojus kelionėje Baltijos regiono istorijos puslapiais, pažymėtais tiek pavojaus nuojauta alsuojančiais Gustavo Škiltero peizažais, tiek sielą pakylėjančiomis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio žvaigždėmis.

Autorės nuotrauka
Autorės nuotrauka

/ / /

Ilgai tūnojęs impresionizmo šešėlyje simbolizmas pamažu atsikovoja pozicijas meno istorikų ir kritikų akyse. XIX a. pab. Prancūzijoje ir Belgijoje gimusi nauja kultūros ir meno srovė gan greitai pasklido ir į kitas šalis – Šveicariją, Vokietiją, Olandiją bei Baltijos regioną, o vietiniai menininkai, sekdami simbolizmo meistrų (Odilono Redono, Pierre’o Puviso de Chavanneso, Gustave’o Moreau) pavyzdžiu, savo kūrybą turtino iš antikos mitų, Biblijos puslapių ar rytietiškų pasakų atklydusiais motyvais. Kitaip nei impresionistai, siekę per tapybą atskleisti regimąjį pasaulį, simbolistai mitų interpretacijomis bando užmegzti dialogą su neregimybe, kvestionuoti industrinės revoliucijos įtaką dvasiniam žmonių gyvenimui ir apskritai žmogiškajai egzistencijai. Kūryba pasitelkiama kaip būdas atitrūkti nuo nuviliančios realybės į tolimus, neatrastus pasaulius, „bet kur, už pasaulio ribų“, kaip rašė simbolistų guru tituluojamas Charlesas Baudelaire’as.

Meno istorikas Jeanas-Davidas Jumeau-Lafond’as pabrėžia, jog simbolizmas neapsiriboja vien banaliu meno ir grožio sakralizavimu, svajingais peizažais ir tyrumu spinduliuojančių moterų portretais. Europos simbolistų darbuose neretai gvildenami daug gilesni egzistenciniai klausimai, akcentuojama kūrėjo vienatvė kovoje prieš sielą korumpuojančią materializmo jėgą (šį aspektą bene geriausiai iliustruoja šveicaro Carloso Schzabe’s kūrinys „Splynas ir idealas“, vaizduojantis su grėsminga jūros būtybe – materija – besigrumiantį angelą-sielą. Konfrontacijos su tamsiosiomis visatos jėgomis bei egzistencinio nerimo motyvai atsikartoja ir Baltijos šalių menininkų Kristjano Raudo, Teodoro Ūderio, Janio Rozentalio, Ferdinando Ruščico darbuose, o simbolizmo propaguojama sąmonės emancipacija tapo savotišku Baltijos šalių kovos už nepriklausomybę manifestu. Per itin savitą ir unikalų meninį diskursą reflektuojamos kertinės tautinio identiteto, gimtosios šalies kultūros ir laisvės temos. Įkvėpimo semiamasi iš turtingos liaudies kultūros bei folkloro (parodos „veidu“ tapo latvio Johanno Walterio „Valstietė“, 1904), taip pat iš mitų ir legendų (esto Nikolai Triiko „Mūšyje“, 1910, vaizduojama liaudies herojų kova su kryžiuočiais ir teutonais) bei unikalių tautinių simbolių (Antano Žmuidzinavičiaus paveiksle „Šalis, kur kapai milžinų“ vaizduojamas mūšio lauką skrodžiantis Vytis).

Per tris skirtingus kultūrinius kontekstus perleista simbolizmo srovė Baltijos šalių menininkų rankose tampa idealia kūrybine priemone, padedančia papasakoti savo unikalią istoriją, pasaulio žemėlapyje ryškiai nubrėžti istorijos tėkmės nublukintus nepriklausomų šalių kontūrus. Nesunku parodoje eksponuotuose darbuose identifikuoti simboliais užšifruotas istorines potekstes. Estų tapytojo Oskaro Kalliso drobėje „Akmenį nešanti Linda“ vaizduojama įsimintina nacionalinės epopėjos „Kalevo sūnus“ scena: herojaus motina Linda, gedėdama žuvusio vyro Kalevo, plikomis rankomis iš masyvių akmenų supylė kapą, kuris vėliau, pasak legendos, tapo Taline stūksančia Tompėjos kalva. Benešant akmenis, vienas jų išsprūdo iš rankų, tad ant jo atsisėdusi moteris gailiai pravirko, o iš jos ašarų susiformavo vienas didžiausių Talino ežerų Ilemiste. Įdomu, kad „Kalevo sūnus“ epopėjos įkvėptuose O. Kalliso ir kitų jo tautiečių darbuose estų kariams suteikiami Skandinavijos vikingų, į kuriuos buvo pasąmoningai lygiuojamasi, bruožai: raumeningi kūnai, niūrus ir grėsmingas žvilgsnis, masyvūs auksiniai auskarai, išsidraikę ilgi plaukai (N. Triikas „Mūšis“). Nors Vakaruose vikingai dažnai buvo tapatinami su laukiniais barbarais ir negailestingais piratais, Baltijos šalyse (ypač Estijoje) šie skandinavų galiūnai regimi kaip liaudies didvyriai.

Istorija alsuoja ir įspūdinga lenkų kilmės lietuvių tapytojo F. Ruščico drobė „Nec mergitur“, vaizduojanti lenkų rašytojo ir poeto, Nobelio premijos laureato Henryko Sienkiewicziaus novelėje „Vieno laivo istorija“ aprašytą laivą „Purpurą“. Pasak novelės, laivas buvo toks didelis ir stiprus, kad jo nebaugino nei uraganai, nei pačios didžiausios bangos. Toks „Purpuras“ F. Ruščico drobę kontempliuojantį žiūrovą skrodžia per neramią, banguotą jūrą, galingas, užtikrintas, bebaimis. Kūrinyje atsispindi istorinė Lenkijos karalystės alegorija: menininkas prisimena šlovingus Lenkijos laikus iki pat 1795-ųjų, kai neišmatuojama teritorija buvo išdraskyta Austrijos, Prūsijos ir Rusijos naudai. „Nec mergitur“ tarsi bandoma atgaivinti didingos praeities prisiminimą, įpūsti Lenkijos žmonėms vilties ir tikėjimo vieną dieną atgimsiančiu mitu apie neįveikiamą laivą, „skrodžiantį į begalybę, saulės nutviekstomis burėmis“.

Melancholiškas M. K. Čiurlionio kūrinys „Lietuviškos kapinės“ parodos lankytojams pasakojo „mitą“ apie bene aršiausiai prieš Lietuvos nutautinimą ir kultūrinę, istorinę bei religinę niveliaciją kovojusią Žemaitiją. Paveiksle puikiai perteikiama krikščioniškų ir pagoniškų simbolių dermė, raiškiai atspindinti XX a. pradžioje Lietuvos renesanso lopšiu pramintos Žemaitijos dvasią. Kapinių kryžiai panašesni į fikcinius ženklus, augalų ir dangaus kūnų motyvai juos paverčia unikaliais pagoniškais totemais, o smailėjantys stogeliai dar labiau sustiprina atotrūkio nuo banalaus žemiškojo gyvenimo nuojautą. Parodoje M. K. Čiurlionio kūrybai skiriamas didelis dėmesys, vien ko vertas ovalioje salėje eksponuotas trylikos pastelių ciklas „Pasaulio sutvėrimas“, prie kurio būriavosi tiek svečiai iš Baltijos šalių, tiek vietiniai prancūzai. Itin pozityviai įvertinti ir kiti parodoje pristatyti menininko darbai: „Sonata Nr. 5“, „Praeitis“, „Pasaka“, „Vasara“ bei „Rex“. „Magiška, unikalu!“ – tai tik keletas nugirstų komplimentų bene geriausiai tarptautinėje erdvėje pažįstamam tėvynainiui. Apie M. K. Čiurlionį jau prirašyta tiek, kad net neverta tuščiažodžiauti ar mėginti savo mėgėjiškomis įžvalgomis pranokti žinovus. Pakaks pasakyti, kad pasinėrus į unikalų ir itin muzikalų jo kūrybos universumą, tarytum Marcelio Prousto Svanas, išgirdęs taip mėgstamą Ventejo sonatą, vėl ir vėl įsimyli gimtąją Lietuvą.

Netikėtu atradimu tapo Latvijos ir Estijos menininkų darbai. Kvapą gniaužia esto Konrado Mägio drobės: ugningas „Jaunos norvegės portretas“, meditatyvus ir itin sezaniškas „Norvegijos peizažas“ bei jo brolis dvynys „Norvegijos peizažas II“, tiesiog persmelktas Gustavo Klimto dvasios, žaisme ir leng­vumu trykšta latvio J. Rozentalio paveikslai „Pavasario giesmė“ bei „Malvynės Vygnerės portretas“.

Ne vieną parodos lankytoją stebino menininkų meistrystė, techniniu atžvilgiu nepriekaištingi darbai, darnus spalvų žaismas, drąsūs, dinamiški potėpiai. Dažnai nuskambėdavo širdį glostantys palyginimai su didžiaisiais Europos tapytojais Pauliu Gauguinu, Edvardu Munchu, Jamesu McNeillu Whistleriu... Štai viena garbaus amžiaus ponia nuostabioje J. Rozentalio drobėje „Arkadija“ (1910) aptiko ne vieną gogenišką potėpį, o menininko vaizduojamos moterys jai atrodė it nužengusios tiesiai iš G. Klimto darbų. Negali nesutikti – klaidžiojant iš salės į salę, nuo vieno prie kito vis labiau pritraukiančio kūrinio tiesiog pamiršti, kad parodoje eksponuojami bene pirmą kartą už gimtinės ribų nuklydę, plačiajai publikai veik nepažįstami menininkai. „Dabar geriau suprantu viską, ką man pasakojai apie savo šalį. Turite kuo didžiuotis“, – kumšteli kartu į parodą atlydėjęs draugas prancūzas. Linkteliu ir paskutinį kartą akimis nulydžiu po milžinišką salę it Baltijos pajūrį išsibarsčiusį kultūrinį gintarą. Akyse nejučia kaupiasi džiaugsmo ašaros, o mintyse vėl pradeda skambėti M. K. Čiurlionio sonatos...