Ieva Rusteikaitė – Vilniaus universiteto bibliotekos restauratorė, Siberiana Books ir Dead shirt society projektų iniciatorė. Jos originaliai įrištos ir restauruotos senos knygos bei prie rašymo ranka sugrįžti kviečiančios užrašų knygos dar kartą aktualizuoja chrestomatinį kūrinio ir medžiagiškos, jusliškai patiriamos knygos santykio klausimą.

Ieva Rusteikaitė. Raimondo Malaiškos nuotrauka
Ieva Rusteikaitė. Raimondo Malaiškos nuotrauka

 

Kaip susidomėjai knygrišyste?

Baigusi kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete svarsčiau, kuo norėčiau užsiimti, ir supratau, kad restauravimu. Pirmiausia galvojau apie paveikslų restauravimą, bet pasirinkau istorinius šaltinius – galimybė prisiliesti prie teksto originalo atrodė svaiginanti. Parašiau įvairiom dirbtuvėm ir vienintelės atrašiusios buvo Vilniaus universiteto bibliotekos restauravimo skyriaus dirbtuvės. Ten dirbau kaip savanorė: pradėjau nuo popieriaus restauravimo, kitas žingsnis buvo nedidelis įvadas į knygrišystę, nes restauratorius privalo išmokti gaminti knygas, išmanyti jų struktūrą. Pasisekė, jog restauravimo skyriuje mane taip maloniai priėmė, vėliau net suteikė galimybę dirbti.

Teorinių žinių išvykai į Barseloną, kur studijavai konservavimo ir restauravimo projektų organizavimą.

Taip, bet prieš tai dar baigiau semiotikos studijas Lietuvoje. O jau paskui nusprendžiau vykti į Barseloną ir ten susisteminti įgytas žinias, nes Lietuvoje dokumentų konservavimo mokyklos nėra. Vilniuje buvo viena aukštesnioji mokykla, siūliusi mokytis dokumentų restauravimo, bet ji išleido tik 3 ar 4 laidas ir 2000 m. užsidarė. Dabar Lietuvoje dokumentų restauratorių neberengiama, nebent žmogus savo iniciatyva mokosi iš meistrų, kaip senais laikais amatininkų cechuose.

Koks restauratorės tikslas – šalinti apnašas, rekonstruoti originalą ar konservuoti, išsaugoti?

Kaip ir visoms kultūros vertybėms, senoms knygoms taikomi tie patys principai – prasminga net tai, ką vadini apnašomis, jos suteikia informacijos apie daikto istoriją. Vadinasi, kiekvienas restauravimas yra intervencija, autentiško būvio pokytis, kuris idealiuoju atveju nėra pageidaujamas. Be to, net labai meniškai atrodanti knyga yra ir funkcionalus daiktas. Taigi mūsų tikslas ne vienas: ir išsaugoti esamą būklę, kad knyga toliau nebeirtų (konservavimas), ir atkurti prarastas integralias struktūros dalis (restauravimas), ir užtikrinti knygai palankias laikymo sąlygas (prevencija).

Žinoma, šiais laikais, kai galima padaryti knygos skaitmeninę kopiją, o ją pačią sudėti į dėželę ir laikyti saugiai neliečiamą, situacija keičiasi – nebelieka tikslo knygą atkūrinėti, intervenciją galima minimalizuoti. Bet tuomet kyla filosofinių klausimų: jei manome, kad viena esminių knygos savybių – būti skaitomai, ar laikydami ją saugykloje nepažeidžiame šios funkcijos? Juk atsidūrusios saugykloje knygos tampa muziejinėmis vertybėmis, tik kartais išnešamomis laikinai eksponuoti po stiklu.

Tuomet galbūt ir nykimas – natūrali knygos būklė, susijusi su jos funkcija, nes kuo daugiau knygą skaitai, vartai, tuo greičiau ji nyksta?

Viskas nyksta. Restauratorius kaip niekas kitas tai suvokia. Tačiau apleisto daikto nykimas ir saugomo daikto nykimas iš esmės skiriasi. Tik tausojami daiktai laikui bėgant įgyja tą paslaptingą ir patrauklų švytėjimą, o apleistieji praranda savo dalis, sugriūva negrįžtamai. Ir nors prarastas dalis galima pakeisti naujomis, jos niekada neprilygs prarastosioms – tai pagrindinė problema. Taigi knyga turi būti ir naudojama, ir kartu tausojama. Be to, sena knyga – savotiškas praeities inkaras, prasmės nešėjas laike. Net jei jos niekas nevarto, knygos buvimas ir išsaugojimas prasmingi savaime. Ilgainiui ji tampa ne tik senosios raštijos paminklu, bet ir informacijos šaltiniu apie įvairius tradicinius su knygos gamyba susijusius amatus. Knygrišystė, beje, įtraukta į raudonąją amatų knygą.

Apibūdindama savo veiklą vartoji daiktologijos sąvoką. Gal galėtum ją paaiškinti?

Turiu porą pačios gamintų sąsiuvinių, kuriuose fiksuoju įvairias fragmentiškas pastabas šia tema. Apie daiktologiją pradėjau galvoti, kai lankiau tapybos pamokas – jose tekdavo tapyti įvairius daiktus, natiurmortus. Sužavėjo galimybė kasdienį daiktą pamatyti naujai. Įtakos turėjo ir skaitoma literatūra, kultūros studijos, semiotika, padėjusi geriau įvardyti ir struktūruoti mąstymą apie daiktus. Daiktologija ar net daiktofilija turėtų būti kokia nors ezoterinė fenomenologijos atmaina, tarsi fenomenopoetinė sritis. Tikriausiai būtų tikslu tai pavadinti daiktų meile arba meile daiktams. Galima sakyti, tai materialistinio požiūrio atmaina. Daiktologija skatina kelti klausimus apie daiktofiliškų būsenų priežastis, šias patirtis klasifikuoti. Tikrai ne man vienai tai rūpi. Vienas pagrindinių daiktologų, nors savęs taip niekada nevadino, yra Raineris Maria Rilke, poezijoje rašantis apie paslaptingą daiktų švytėjimą, materiją, įsijautimą į mikropaviršius. Daiktologišką žvilgsnį literatūroje panaudojo ir Robertas Walseris, Bruno Schulzas.

Žinoma, savybę kontempliuoti, aprašinėti tokias patirtis praturtino ir restauravimas, nes tai kone daiktologiškiausia specialybė. Norėdami išsiaiškinti irimo priežastis restauratoriai chemikai gilinasi į medžiagos, iš kurios padarytas daiktas, mikrolygmenį. Restauratoriaus amatininko žvilgsnis kiek kitoks, jis kontempliuoja daikto peizažus – įdubas, įlinkimus, įlūžius, kuriuose prisikaupę laiko dulkių sluoksnių, kažkieno įpročių pėdsakų. Kartais atrodo, kad atverdamas niekada nejudintus sluoksnius, išleidi uždarytą laiko džiną.

Taigi daiktologija yra pseudodisciplina, o daiktologiškas mąstymas turbūt artimas ir siurrealistams. Labai nustebau, kai skaitydama apie ispanų poetą siurrealistą Gomezą de la Serną sužinojau, kad ir jo ratelis vartojo manajai kone tapačią sąvoką „daiktalogija“ (isp. cosalogía), kuria vadino žmogiškų savybių suteikimą daiktams.

Įprasčiau knygą laikyti kūrinio talpykla – nesvarbu, koks viršelis, svarbu, kas viduje. O dar materialumo netekusios elektroninės knygos... Koks tavo santykis su tradicine leidyba, įvairiomis jos formomis, tendencijomis?

Kartais žmonės, sužinoję, kur dirbu, suklūsta: „Pas jus reikia į ekskursiją atvesti vaiką, nes negaliu sudominti knyga.“ Atsakau, kad ekskursijas priimame visada, tačiau vaiką dominti knyga, kaip objektu, neverta, nes tai antrinis dalykas – forma turi būti susijusi su malonumu, kurį teikia turinys. Potraukis knygoms ir jų formoms pirmiausia turėtų kilti iš pomėgio skaityti, iš santykio su tekstu.

Knygos turinio ir formos santykis net restauravimo ir knygos istorijos srityje pradėtas aptarinėti labai neseniai – viršelis ilgai buvo laikomas tik apsauga, kurią galėjai rinktis ir keisti savo nuožiūra. Įrišimai būdavo aptariami tik tiek, kiek viršelis, tyrėjo supratimu, buvo puošnus ir „meniškas“. Knygos raida, nesusijusi su prašmatniais viršeliais, ilgai buvo nuošalėje. Kintant paveldo sampratai, svarbus tampa ir struktūrinis turinys, daikto pagaminimo būdas. Turinys ir forma tarpusavyje gana organiškai sukibę ir, ko gero, mes juos per dažnai ir per griežtai bandome atskirti.

Žinoma, jei domiesi vien tekstu, nelabai svarbu, kokia forma jis pateikiamas. Bet negali nuneigti ir tradicinės kodeksinės knygos formos svarbos, nejausti jai sentimentų, kuriuos suformavo ilga skaitymo ir rašymo įpročių istorija. Teksto vietų žymėjimas, tam tikras teksto apimties dozavimas puslapiais vis dar aktualus. Net jei tai darome elektroninėje knygoje, pats veiksmas kilęs iš tradicinės rašymo ir skaitymo kultūros. Man dar svarbūs ir profesiniai dalykai, tarkime, kad šiandien knygos daromos labai netvirtai.

Ką turi galvoje?

Knygrišystės esmė – sukabinti, surišti knygą. O šiuolaikinės knygos dažniausiai suklijuotos klijais, kurie lūžta, sensta, todėl knygos mažiau patvarios.

Baimė, kad fizinį knygos pavidalą išstums skait­meninis, nėra nauja. Tarkim, XV a. baimintasi keisti pergamentinę laikmeną į popierinę, kuri atrodė tokia nepatvari. Elektroninės knygos šiandien tam tikra prasme išsigelbėjimas, nes būtų beprotybė kaupti visas knygas – jų išleidžiama daugybė, kai kurios nėra kokybiškos, skaitomos tik kartą. Be to, žmonės daug juda, kraustosi, sunku vežiotis visą biblioteką. Manau, materiali knyga ilgainiui brangs dėl medžiagų sąnaudų. Tai skatins apsiriboti mažesniais tiražais, bet grįžti prie meniškesnio ir kokybiškesnio pavidalo. Kitaip tariant, atsiras galimybė iš naujo suklestėti meninei knygrišystei.

Restauruojant jokios kūrybos būti negali, nes restauratorius – tarsi šešėlis, jo darbo neturi matytis, o meninė knygrišystė leidžia eksperimentuoti, parodyti savo amatą, netgi išrasti naujų struktūrų. Tačiau ir meninės knygrišystės atveju viršelis neturi užgožti teksto, privalo atlikti savo funkciją, gerai atsiversti ir užsiversti, būti patvarus ir pan.

Pastebiu, kad šiandien dauguma knygrišių konservatyvūs, prisirišę prie klasikinių formų. Tai būdinga visiems amatininkams, turintiems savo mokytojus, tam tikras sampratas. Taip palaikomas amato gyvavimas. O konceptualų knygų dizainą kuriantys menininkai dažnai knyga naudojasi kaip laikmena, todėl ji tampa nebefunkcionali, dekonstruota – nelieka nugarėlių, viršelių, nebepaisoma medžiagiškumo ir pan. Norėčiau, kad atsirastų daugiau bendradarbiavimo tarp šių dviejų polių.

Papasakok apie savo projektą Siberiana Books. Apie jį sužinojau, kai tinklalapyje pademonstravote tavo įrištą Sylvios Plath poezijos knyga „Arielis“ („Ariel“), kurios viršeliui pagaminai specialų popierių.

Kai atsirado daugiau kūrybinių sumanymų, prireikė portfolio, leisiančio pristatyti savo veiklą ir užsienio auditorijai. Sukurti darbų galeriją buvo geriausia strategija. Tačiau projektas greitai peržengė portfolio ribas. Pamatinė mūsų idėja – kurti ne tik knygas, bet ir užrašų knygas. Vieną pirmųjų užrašų knygų įrišau savo vyrui (Cristóbalis Jimenezas Calvente, arba Cristobalis Polo, ispanų poetas ir rašytojas, – red. past.) ir tai jam tapo paskata grįžti prie rašymo ranka, kurį buvo kiek užmiršęs. Pradėjus rašyti ranka, jam nuolat reikėjo naujų „laikmenų“. Taip kilo idėja sujungti mano daiktologiją ir jo „kuadernistiką“ (isp. cuadernística – užrašistika, sąsiuvinistika, iš cuaderno – sąsiuvinis, užrašų knyga, – red. past.). Išplėtojome savotišką užrašų žanrą, kuris nėra dienoraštis, nes tokie užrašai nerašomi vien sau, ir ne kasdieniai užrašai, nes rašymas (ar eskizavimas, piešimas) į sąsiuvinį skatina rašyti prasmingus dalykus, save disciplinuoti.

Vėliau, kaip ir daiktologijos atveju, atradome nemažai autorių, kurie savęs niekada nevadino kua­dernistais, bet jiems galima priskirti šį pavadinimą: Paulis Valéry ir jo sąsiuviniai, Sei Shōnagon „Pagalvės knyga“, Franzo Kafkos dienoraščiai, Ludwigo Hohlo sąsiuviniai, Roberto Walserio mikrogramos, Yoshidos Kenko užrašai, Sigito Gedos dienoraščiai, Emily Dickinson tekstai ir daugybė kitų.

Dažniausiai mano gamintas užrašų knygas perka dovanų, tačiau yra ir tokių, kurie sistemingai rašo ranka. Perrišant senas arba įrišant naujas knygas, galima pasirinkti kokią tik nori medžiagą (net, tarkime, senų marškinių audinį). Piešiantys žmonės užsisako eskizų albumus, taip pat nuotraukų albumus.

Sylvia Plath „Ariel“ (Faber & Faber, 1968). Specialiai maketuotas leidinys. Millimeter binding, arba Danish Rubow, stiliaus įrišimas. Baltos, alūnu išdirbtos ožkos odos juostelės, rankų darbo marmurinis popierius, popierinė lipdė; 16,5 x 22 x 1,3 cm.
Sylvia Plath „Ariel“ (Faber & Faber, 1968). Specialiai maketuotas leidinys.  Millimeter binding, arba Danish Rubow, stiliaus įrišimas. Baltos, alūnu išdirbtos ožkos odos juostelės, rankų darbo marmurinis popierius, popierinė lipdė; 16,5 x 22 x 1,3 cm.

Šiais metais Knygų mugėje dalyvavai su Vilniaus knygrišių gildija. Atrodo, kas gali labiau nederėti nei masiška mugė bei retas knygas restauruojantys ir gaminantys knygrišiai.

Knygrišių gildijos, kuri įsikūrė 2003 m., nare tapau visai neseniai. Gildija buria įvairių sričių žmones, susijusius su knygrišyste. Vilniaus knygų mugėje knygrišiai dalyvauja jau ne pirmus metus, nes tai renginys, skirtas viskam, kas susiję su knygomis. Taigi galimybė gildijos meistrams parodyti savo darbus, pristatyti projektus, kažką parduoti, papasakoti apie knygos istoriją. Labiausiai gildija orientuojasi į nedideles parodėles, kai kuriose mugėse net buvo demonstruojami knygų rišimo procesai.

Studijuodama Barselonoje tikriausiai atkreipei dėmesį į vietinių knygų dizainą? Ar jis skiriasi nuo mūsiškio?

Ispanų leidybinės tradicijos senos, be to, Barselona laikoma dizaino sostine, todėl kaskart apsilankius knygyne gėriuosi formų subtilumu. Nesu dizaino specialistė, bet, atrodo, ispanai orientuojasi ne į spalvų rėksmingumą ar šriftų dydį, bet ieško pusiausvyros, kreipia dėmesį į popieriaus tekstūrą, blizgesį, matiškumą ir pan. Labai svarbus maketavimas. Žinoma, ne visos knygos tokios puikios.

Ispanijoje daugybė nepriklausomų leidyklų. Skaitmeninės spaudos revoliucija suteikia galimybę knygas leisti tiems, kurie seniau neturėjo galimybių. Lietuvoje vis dar labiau vertinamas ofsetas, bet pamažu ir čia atsiranda daugiau nepriklausomų leidyklų, vadinasi, daugiau galimybių rinktis, gaminti gražesnes išskirtines knygas. Dažnai Lietuvoje skundžiamasi, kad knygų neperka, bet gal vertėtų pagalvoti apie mažesnius tiražus? Taip pat ieškoti naujų sprendimų, formų. Neretai atrodo, kad lietuvių literatūros turinys sudėtingėja, bet išradingesniam knygų pristatymui, autorių internetinių svetainių, jei tokios išvis yra, dizainui pritrūksta laiko. Ispanijoje ir dizainas, ir knygų rinkodara neturi tiek negatyvios konotacijos. Tai veikiau elementarus raštingumo dalykas.

Bet ar gali viršelio dizainas padidinti kūrinio meninę vertę?

Knygų įrišimas ilgai atspindėjo ne knygos turinį ar autorių, bet savininką, nes knygas parduodavo ne­įrištas, o savininkas jas įsirišdavo pagal savo poreikį – susidėdavo inicialus, ekslibrisus ir pan. Viršelį sieti su turiniu pradėta tik XIX a. pabaigoje. Be to, viršelį sukurdavo dailininkai, o knygrišiai tik įgyvendindavo sumanymą. Šiandien vyrauja pastarasis požiūris. Manau, išbaigta forma tikrai nėra tuštybė, ji suteikia kūriniui prasminį potėpį.