Dirbant mokykloje teko įsitikinti, jog silpniausi mokinių rašiniai būdavo „apie gamtą“. Klišių rinkiniai, melagingas žavėjimasis gamta, pasiryžimas ją puoselėti. Tačiau paklausus, kas yra matęs vyturį ar girdėjęs jo čirenimą, klasėje pakyla viena dvi rankos. Arba nepakyla. Provincijos vaikų, ne didmiesčių. Kaip neturint konkrečios patirties suprasti, ką reiškia metafora „vyturys gręžia dangų“? Pavasarį atsinešu pražydusią lazdyno šakelę, noriu pasidalyti tuo stebuklu – purpuriniai įbrėžimai dar pilkų pumpurų viršūnėlėse. Diemedis, garšva... Būtina susieti tekstą su augalu, padaru, su pasauliu, iš kurio mes ateinam, atskleisti jo trapumą, dramatizmą – nuo „Anykščių šilelio“ iki „Koyaanisqatsi“ („Gyvenimas be pusiausvyros“)...

Daug kas gal ir liko nesupratę, ko ta lietuvinė ardosi dėl kažkokių žolių. Jie gi su šeima važiuoja „į gamtą“ išsikepti šašlykų skambant muzikai iš bagažinės (mažesnieji taip ir rašydavo savo rašinėliuose). Štai ir visos tėvų duotos gamtos pamokos. Pasaulis keičiasi. Ir gerai, kad populiarėja knygos apie varnas ir gvazdikus, kad apie gamtą imama kalbėti rimtai ir pagarbiai, kaip tai daro rašytojas ir aukštosios mokyklos dėstytojas Andreasas Weberis knygoje „Būti ir dalytis“.

Vilma Mosteikienė

Vitos Norvilienės nuotrauka iš judesio performanso „Kūnai miesto erdvėse“ (Willi Dorner koncepcija; renginio „Open House Vilnius“ dalis) balandžio 26 d.
Vitos Norvilienės nuotrauka  iš judesio performanso  „Kūnai miesto erdvėse“  (Willi Dorner koncepcija;  renginio „Open House Vilnius“ dalis) balandžio 26 d.

 

Kas, jei viskas yra kiek kitaip? Jei vidinį pasaulį turi ne tik žmonės, bet ir visa, kas gyva? Jei ne tik žmonės, bet ir medžiai, žolės, beždžionės ir drugeliai yra subjektai?

Dar neseniai šios mintys galėjo pasirodyti kaip sentimentalus seilėjimasis, bet dideli tokio pobūdžio knygų tiražai rodo jų rimtumą. Vokiečių knygų rinkoje suklestėjo žanras, kurio prieš dešimtmetį niekas rimtai nevertino ‒ rašiniai apie gamtą.

Iki šiol tik anglosaksų literatūroje populiari tema pagaliau sulaukė sėkmės ir Vokietijoje. Čia žanro klasikai nuo Henry Davido Thoreau iki Rogerio Deakino ir Gary’o Snyderio perkami taip pat sėkmingai kaip knygos apie varnas, rupūžes, gvazdikus ir dilgėles. Iš pastarųjų neseniai bet kuris literatūros agentas būtų tik liūdnai pasišaipęs. Didžiausio populiarumo tarp šių knygų sulaukė miškininko Peterio Wohllebeno „Slaptas medžių gyvenimas“ (lietuviškai šiemet išleido leidykla „Kitos knygos“, – red. past.), tapęs pasauliniu bestseleriu – 139 savaites buvo žurnalo „Spiegel“ geriausių knygų sąrašuose. Žanras užkliudė nervą. Skaitytojas linkęs pritarti: „Visuose daiktuose snaudžia daina“ (eilutė iš romantizmo poeto J. Eichendorfo eilėraščio, – red. past.).

Bet tai sukelia elitinių kritikų skepticizmą. Pajuoką. Cinizmą. Vokiečių recenzijos apie gamtos literatūrą primena Richardo Strausso verdiktą S. Rachmaninovo „Antrajam koncertui fortepijonui“: „Sentimentalus birzgalas.“Gamtos grožis? Juk tai jau praeitis! Romantizmas! O romantizmas, kaip žinome, atvėrė duris didžiausiems nusišnekėjimams, jis – tuščio sentimentalumo prisotinta beprasmybė. Panieka gamtai paplitusi ne tik ekonomistų aplinkoje, bet ir tarp sielos tyrinėtojų. Tie, kurie humanitarinius mokslus studijavo 8–10 dešimtmetyje, visų pirma išmoko, kad gamta tėra mūsų, žmonių, susikurta fikcija. Geriausiu atveju, tai prasmės neturintis mechanizmas, į kurį projektuojame savo prasmės paieškas, nors iš tikro jis šaltas ir bejausmis. Ir jeigu tave jaudina pavasarinis žydėjimas, esi paprasčiausias naivuolis.

Bet dabar dedasi štai tokie dalykėliai: milijonai perka knygas, kuriose ne tik supažindinama su kitomis gyvybės apraiškomis, bet ir pasakojama, kad tos apraiškos gali turėti mūsiškiams beveik prilygstančius jausmus. Ar tik nereikia sukilti prieš šį visuotinį kvailinimą? Tačiau gal teisios yra iš naujosios gamtos bangos besipelnančios leidyklos, o ne pašaipūs kultūros kritikai? Gal suklestėjusi literatūra apie gamtą išsklaido šimtmečius egzistavusią žmonių ir Kitų priešpriešą ir taip atveria kelius naujajai realybei?

Kiti tvariniai, nesvarbu, kiminai ar makakos, su mumis dalijasi, kaip pasakytų Hannah Arendt, „gimties lemtimi“. „Mus saugiu atstumu laiko ta pati žvaigždė“, ‒ teigia į sentimentus nelinkusi lenkų intelektualė Wisława Szymborska. Kad ir kaip būtų, knygų apie gamtą, žurnalų apie gyvenimą kaime bumas – naujo kultūrinio proveržio ženklas, liudijantis biologijos renesansą. Šiandien atsikratoma principų, kuriais biologai dar 1990 m. tvirtai rėmėsi. Jau palaidota kiekvienam mokiniui įkalta dogma, kad aplinka negali daryti įtakos genams. Pastaruoju metu paaiškėjo, jog močiutės patirta trauma gali sujaukti anūkų genomą. Botanikai atskleidžia išties slaptą augalų gyvenimą ‒ jie jaučia ir bendrauja kaip žmonės, tik kitaip. Zoologai neseniai įrodė, kad net paprasti gyvūnai, pavyzdžiui, kamanės, patiria nuotaikų svyravimus ir sugeba tai išreikšti.

Taigi gamtinių knygų populiarumas liudija pasaulėvaizdžio kaitą. Šis pasaulėvaizdis remiasi prielaidomis, ties kuriomis XIX a. F. Hölderlinas, F. Schellingas, W. Wordsworthas ir S. T. Coleridge’as turėjo sustoti ‒ kas turi paliečiamą išorinę pusę, turi ir jaučiamą vidinį pasaulį, tokį, kaip mūsų. Bet remiamasi ir biologijos atradimais, raginančiais pamiršti nuostatas, kad gamta ‒ tai bejausmis mechanizmas. (...)

Tekstai, atskleidžiantys šias progresyvias idėjas, turėtų vadintis ne veikalais apie gamtą (angl. nature writing), o galbūt gyvenimo raštais. Vienas iš tokių – ekofilosofo ir artimo Björk draugo Timothy Mortono knyga „Žmonija“ („Humankind“). Buvusi gamtos kritikų klano žvaigždė T. Mortonas vėl prikelia romantizmą. Jis kalba apie simbiotinę realybę: gyvenimo sferą, kur kiekvienas yra kito dvasia ir aidas. (...)

Šioje naujoje realybėje mes vis dar neradome sau vietos. Bet milijonai P. Wohllebeno skaitytojų atpažįsta sielą turintį miško pasaulį, nes patys jame gyvena. Šią naująją realybę formuoja atradimai, atveriantys naują kultūrinę epochą, žadantys įvairių pavidalų apykaitą ir net ekonominius pokyčius: visi mes ‒ trapūs kūnai, neperskiriamai susiję, ir tai ne mechanika, o intensyvus dvasinis procesas.

Ryškėjanti naujoji realybė ‒ tai ne rojus, kuriame gamta kaip gera motina mus priglaus prie krūtinės, jei tik uoliai saugosim jos biotopus. Tai gaivalas, kur kiekvienas gimimas atsineša mirtį, ir visa, ką gauname, pirmiau turi būti atimta iš kito. Mes norime gauti, bet kartu ir paleisti, atiduoti. Mes gyvastingi, kiti ‒ taip pat. Bet tokie esam tik būdami kartu ir vienas dėl kito, tik trokšdami žydėti, kai ir šalia esantysis žydi.

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Die Zeit“, 2018-02-15, Nr. 8.