Prieš 70 metų pasirodė du kritinei pasaulėvokai itin svarbūs kūriniai: George’o Orwello distopinis romanas „1984-ieji“, demaskavęs totalitarinę sąmonę, bei mažesnio atgarsio sulaukęs Williamo Vogto „Išlikimo kelias“ („Road to Survival“), pirmoji mokslinė apokaliptinio pobūdžio knyga, pradėjusi modernųjį aplinkosaugos judėjimą. W. Vogtas, amerikiečių ekologas ir ornitologas, knygoje išsamiai svarstė apie demografiją žemės gamtinių išteklių kontekste ir iškėlė „ekologinių ribų“ teoriją. Pagrindinė mintis: kiekviena ekosistema gali gyvuoti tik iki tam tikros ribos, kurią sistemiškai peržengiant (vartojant daugiau, nei gamta pajėgia duoti) ekosistema sunaikinama.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Stebėdamas įsigalintį vartotojišką amerikietišką gyvenimo būdą, kurio kertinis akmuo – žmogus, pasaulio viešpats ir gamtos šeimininkas, W. Vogtas aršiai kritikavo kapitalistinį ekonomikos modelį, jo teigimu, vedantį gamtinės katastrofos link, ir prog­nozavo siaubingus šio proceso padarinius: sausras, dykumų daugėjimą, krantų eroziją, biologinės įvairovės nykimą, vandens užterštumą. Mokslininkas ragino nedelsiant drastiškai mažinti vartojimą, stabdyti oro ir dirvožemių taršą, kontroliuoti demografinį augimą, antraip visos planetos ekosistemos rizikuoja būti sunaikintos. Materialinė gerovė, anot W. Vogto, nėra didžiausias mūsų pasiekimas, veikiau rimčiausias mūsų rūpestis.

Nuo W. Vogto apokaliptinės ateities vizijos praėjo daugiau nei pusė šimtmečio, bet ar kas pasikeitė? Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) duomenimis, 2050-aisiais pasaulyje žmonių bus per 9 milijardus (šiandien 7,6 mlrd.). Ar planeta pajėgs visus išmaitinti? Vargu, atsižvelgiant į tai, jog dirbamos žemės plotai ir gamtiniai ištekliai sparčiai senka, didėja upių ir vandenynų tarša, o klimato kaita dėl žmogaus veiklos jau pasireiškia tam tikrų zonų sausringumu ir nederlingumu. Su tuo, beje, skaudžiai susijusi klimato emigrantų srautų, kurie ateityje neišvengiamai didės, problema. Pasak mokslininkų, bus dar blogiau, jei ir toliau liksime užkietėjusiais mėsėdžiais. Elementaru: gyvuliams išmaitinti reikia milžiniškų dirbamos žemės plotų, kuriuos būtų prasmingiau panaudoti augalininkystei. Didžiausias rūpestis, anot mokslininko ir aktyvisto Tony’o Weiso1, ne planetos gyventojų, o ūkiuose auginamų gyvulių perteklius: kasmet žmonių vartojimui paskerdžiama apie 70 mlrd. gyvulių, daugiausia vištų ir kiaulių. Jei dabartiniai mėsos vartojimo tempai nesumažės, 2050-aisiais būsime priversti išauginti mažiausiai 120 mlrd. gyvūnų, neskaičiuojant žuvų. Ir tai tik statistinė problemos pusė. T. Weiso teigimu, pats laikas susimąstyti ne tik apie maisto kiekį, bet ir kokybę: ką mes valgome ir kaip maistas mus pasiekia.

Globalų intensyvios gyvulininkystės modelį išsamiai aptarė italų žurnalistas Stefano Liberti knygoje-reportaže „Maisto šeimininkai. Kelionė į maisto pramonę, naikinančią planetą“2. Didysis pokytis, anot žurnalisto, įvyko, kai į maisto rinką po 2007-ųjų krizės įsiveržė finansinės grupės ir tarptautinės korporacijos, pavertusios maistą eiliniu commodity („preke, produktu“, neatsižvelgiant į rūšies ypatumus ir auginimo specifiką) ir siekiančios maksimalaus pelno per trumpiausią laiką. Rezultatas? Vartotojai gauna prastesnės kokybės maistą už „itin palankią“ (absurdiškai žemą) kainą, o milijonai gyvūnų laikomi ankštuose pramoniniuose angaruose (CAFO sistema), kur jiems leidžiami antibiotikai, hormonai bei kiti „papildai“, vėliau atsiduriantys mūsų lėkštėse. Kiaulienos, kurios pasaulyje šiandien suvartojama daugiausia, padėtis išties dramatiška: jei dar neseniai kiaulė buvo integruota žemdirbystės-gyvulininkystės proceso dalis (kiaulės išmatos naudotos kaip natūrali trąša), šiandien ji tapo grynai komercine preke. JAV ir Kinijoje, keičiančiose mitybos įpročius ir suvartojančiose pusę pasaulio kiaulienos, baigia išnykti nepriklausomi kiaulių augintojai, priversti pereiti prie contract farming formos ir įsitraukti į didžiųjų korporacijų tinklą. Taigi prastėja tiek gyvūnų laikymo, tiek ir juos auginančiųjų darbo sąlygos. Kinai, beje, sparčiai supirkinėja didžiąsias amerikiečių kiaulių fermas, tarp jų – gigantę „Smithfield Food“, intensyvios kiaulininkystės pionierę, atsakingą už milžiniškų lagoons – toksiškų išmatų tvenkinių, žudančių aplinkines ekosistemas – susiformavimą. Kinai nekvaili, teigia vienas S. Liberti kalbintas amerikiečių fermeris, kiaules pasiima sau, o visą jų šūdą palieka mums. Ar dar kas liko iš amerikietiškosios svajonės?

Kiaulių odisėja tuo nesibaigia. Į globalią kiaulininkystės rinką vis labiau veržiasi Lotynų Amerikos šalys. Brazilija tiekia milijonus tonų sojų ir kukurūzų kinų kiaulėms išmaitinti. Bėda, kad norint tuos milijonus išgauti reikalingi ne vienas ir ne du hektarai dirbamos žemės. Brazilijos vyriausybė šią dilemą sprendžia kirsdama atogrąžų miškus, kurie, dar mokykloje buvome mokomi, yra žemės plaučiai. Ar įmanoma išgyventi be plaučių? Toliaregiai valdininkai veikiausiai mano, kad plaučiai – antrinės reikšmės organas, tokia visai nereikšminga detalė, puikiai išsiversime ir be oro, nekvėpuodami. O kaip kitaip paaiškinti sistemišką miškų kirtimą ar miesto medžių „genėjimą“, dažnai virstantį rovimu?

Lietuva, regis, taip pat neabejinga cemento dykros madai. Štai netrukus Šiauliuose neteksime istorinės kaštonų alėjos, o iš Prisikėlimo aikštėje augusių medžių po „rekonstrukcijos“ liko stovėti tik keturi istoriniai ąžuolai. Tiesa, šiauliečių medžiai kertami ne tam, kad užleistų vietą vietinių ar kiniškų kiaulių pašarų pasėliams. Šiaulių medžiai nyksta dėl kažin kieno iškrypėliškų estetinių (ir pasipelnymo, kaip be jo) ambicijų, bet rezultatas, deja, nekinta: mes savanoriškai atsisakome žalumos bei deguonies ir išmainome juos į dar vieną prekybos centrą su dirbtiniu oro kondicionavimu ar į dar vieną viešbutį turistams. Atogrąžų miškų atvejis, žinoma, gerokai dramatiškesnis tiek mastais, tiek dėl vietinių genčių, priverstinai iškeldinamų ruošiant naujus intensyvios žemdirbystės plotus. Jų derlius bus skirtas ne vietiniams gyventojams, o įveikęs žemės pusrutulį (pasaulinė maisto pramonė galutinai ištrynė geografinius atstumus) maitins į dusinančius angarus suvarytas ir dienos šviesos nereginčias amerikiečių ar kinų kiaules. Tikras malonumas valgyti tokį maistą, tiesa?

Kad ir kokia būtų mūsų etinė nuostata, pasirinkimų vis tik nėra daug. Ir laiko jiems turime vis mažiau. Arba toliau godžiai eikvosime gamtinius išteklius nesukdami galvos dėl rytojaus ir klimato kaitos padarinių, arba privalome dar šiandien ypač stengtis stabdyti absurdiškus procesus, iš kurių pelnosi mažuma, o sąskaitą turėsime sumokėti visi. Ne viena karta atidėliojo šį pasirinkimą apgaudinėdama save, neva išvystytos technologijos pajėgios išspręsti visas problemas. Technooptimistinę viziją 6 dešimtmetyje plėtojo Normanas Borlaugas, Nobelio taikos premijos laureatas, nustūmęs į paribius W. Vogto išjudintą aplinkosaugininkų „apokaliptikų“ judėjimą. N. Borlaugo nuomone, vartotojiškumas ir kaupiamas pelnas nėra problema, o sprendimas: tik pasiturinti visuomenė (ar jos dalis) gali investuoti į mokslą, išspręsiantį aplinkosaugos ir klimato dilemas. Produktyvi žemdirbystė ir agronominės technologijos, kaip ir buvo numatęs N. Borlaugas, atvedė prie spartaus žemės ūkio gamybos prieaugio, „žaliosios revoliucijos“, kuri išties padėjo aprūpinti maistu didėjantį žmonių skaičių. Tačiau tik laikinai ir už itin aukštą kainą: intensyvioje industrializuotoje žemdirbystėje masiškai taikyti herbicidai (plačiai tebenaudojamas potencialiai kancerogeniškas glifosatas)3, pesticidai, mineralinės trąšos, paplito genetiškai modifikuotos sėklos (dažnai modifikuojamos, kad atlaikytų purškimą glifosatu), dirvožemiai tapo druskingesni. Dabar žinoma, kad 40 % 6–7 dešimtmetyje naudotų cheminių trąšų pateko į gruntinius vandenis ir upes ar išgaravo azoto suboksido pavidalu. Vandenyje šios medžiagos „tręšė“ toliau, leisdamos žaibiškai plisti dumbliais mintantiems mikrobams (šie pasisavina visą giluminiams sluoksniams būtiną deguonį, sunaikindami bet kokią juose egzistuojančią gyvybės formą). Meksikos įlankoje tokia negyvoji zona 2016 m. siekė 18 000 km².

Vis dėlto laimėjo technooptimistinė vizija. Galbūt todėl, kad mums apskritai neleidžiama suabejoti vyraujančia ekonomine sistema. Neleidžiama klimato kaitos, kuri jau vyksta, traktuoti kaip prioriteto. Galbūt todėl, kad planetos sveikata, anot Naomi Klein, yra apskritai nesuderinama su rinkos logika ir jos fundamentalizmu – didžiausiu žmonijos priešu šiandien. Kol klimato kaita liks kairiųjų programos išnaša, kol mūsų visuomenėje neįvyks esminių vyraujančių vertybių pokyčių, kol nepradėsime domėtis, ką valgome ir ar galime sau tai leisti, tol grėsmingai artėsime prie katastrofos linijos, kurią peržengus jau vargu ar bus iš ko pelnytis.

 

1 Tony Weis. „The ecological Hoofprint. The Global Burden of Industrial Livestock“. – London: Zed Books, 2013.

2 „I signori del cibo. Viaggio nell’industria alimentare che sta distruggendo il pianeta“. – „Minimum fax“, 2016.

3 Diskusijos dėl glifosato kenksmingumo žmogaus sveikatai ES kilo 2015 m., kai Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra (IARC) paskelbė išvadas, kad augalų purškimo produktai, turintys sudėtyje glifosato, gali sukelti vėžį. EK, vadovaudamasi Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) išvadomis, pratęsė glifosato naudojimą iki 2022 m.