Gegužės mėnesio horoskopas ir balandžio parodų apžvalga

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip, jūs visiškai teisūs, vėl atšuoliavo pavasarėlis, vėl viskas sužydėjo, sužaliavo. Vėl gegužio žiedai, vsio takoje, vištos koja. Lygiai taip, kaip kiekvienais metais iš emigracijos parvyko paukšteliai, o Lietuvoje žiemoję jų kolegos subliuvo dar garsiau, kad atlaikytų netikėtai užklupusią konkurenciją. Dar įkyriau suspindo pavasario saulytė. Kaip ir kasmet, tik atšilus orams, iš Audriaus Janušonio dirbtuvės tuntais pradėjo veržtis viena už kitą klaikesnės pabaisos, kurios šįkart sugebėjo be jokių kliūčių nusibelsti net iki Klaipėdos. Tačiau šias įprastas, lietuvio širdžiai mielas pavasario linksmybes, rodos, jau esame aptarę ankstesniuose tekstuose, o kadangi mano genialūs valstybinės reikšmės pastebėjimai vis dar neprarado aktualumo, daugiau nebeaušinsiu ta tema burnos. Bus dar tų žiedų, pamatysit, galėsime kitais metais juos aptarti. A. Janušonis ir jo monstrai, tikiuosi, taip pat niekur nedings.

O štai Petro Cvirkos dienos, rodos, jau suskaičiuotos. Tiksliau, šio gal ne visai pozityvaus personažo paminklo, kuris ir vėl kažkam užkliuvo. Be abejo, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Draugo Petro vietoje, neabejoju, pražys koks naujas monumentas, jau teisingam veikėjui. Galiu net pabandyti nuspėti (ateitį spėju gan tiksliai), kaip jis, tas paminklas, atrodys. Veikėją nustatyti irgi nesunku. Tikriausiai tai bus Jonas Basanavičius, etatinė mūsų skulptorių auka (garbinga 2 vieta po Vinco Kudirkos). O jo paminklas tikrai bus eklektiškas ir šiurpus, čia nereikia būti aiškiaregiu. Nors gal (paklaida egzistuoja net ir tiksliausiose astrologinėse prognozėse) išdygs kokia gėlių klomba, ir tiek. Beje, anksčiau ir aš maniau, kad tokius cvirkas reikia versti ir urmu gabenti į Grūto parką. Tačiau tas parkas, spėju, ne guminis, o ir šiaip nuversti tai nuverčiam, bet toliau nė iš vietos. Dabar aš asmeniškai (na, jei man prisieitų griauti kokio pikto veikėjo stovylą) taip ir palikčiau ją gulėti. Nes vis kažkas panašaus į paminklą. Be to, patys pagalvokit, simboliška, o ir naujo nereikia statyti. Juokas juokais, bet nemanau, kad yra tiek daug vilniečių, kurie, vedžiodami šunį Cvirkos skvere, užsikrėtė antivalstybinėmis idėjomis. Be to, kažkaip nusibodo visą laiką rinktis tarp gero (politiškai korektiško) ir gražaus (bent pusėtinos meninės vertės). Mano amžiną atilsį močiutė, pamenu, šiuo klausimu turėdavo tvirtesnę poziciją. Atėjus rinkimams, paprastai balsuodavo už, jos nuomone, gražiausią kandidatą (Paulauską kažin kodėl). Gal tai ir nebuvo tokia kvaila mintis, dabar galvoju. Todėl ir aš, ganėtinai antitarybiškai auklėtas personažas, dabar skaudančia širdimi renkuosi tą Cvirką, o ne kokį kažkodėl Basanavičių vaizduojantį ir (ar) reiškiantį kvazimodą su šešiom kojom ir propeleriu ant galvos.

Po visų šių svarstymų, revoliuciniu patosu degančiomis akimis žygiuokime pažiūrėti, kas dedasi Pamėnkalnio galerijoje, esančioje Vilniuje, kaip tik prieš nelaimingąjį Cvirkos paminklą.

O čia nesideda nieko (Dalios Truskaitės paroda „Vieta“ veikė iki balandžio 24 d.), tiksliau, nesidėjo, autorė eksponavo pačią galeriją, tik šiek tiek ją savo nuožiūra pakeitė. Be meno kūrinių, kuriems, anot jos, ši patalpa pernelyg komplikuota. Tai gana netikėta, bet parodos koncepcija bent jau man truputį kvepia verksmingumu, problemos darymu iš nieko. Manau, minimalizmas turi būti šaltas kaip ledų porcija Cvirkos skverelyje šiltą pavasario popietę, o ne nagrinėti kažkokias vienkartines, vien siauram tapytojų ratui įdomias problemas. Juokauju, kartais visai naudinga išvysti šiokį tokį akibrokštą, truputį pasinervinti ir pasukti makaulę, nes nuo kitų čia eksponuojamų parodų ši skiriasi kaip diena ir naktis. Be to, labai svarbu ir tai, kad ne vėl šimtas kažkokių atsitiktinių tapinių ar nenusakomų lipdinių. Arba ne šimtas tortų Lietuvai.

Tiesa, po minėtos autorės ten pat parodą surengęs Mykolas Brazdžiūnas panašiomis ekspozicinėmis nelaimėmis nesiskundžia (tapybos paroda „Y“ nuo balandžio 27 iki gegužės 19 d.). Net jei šis tik magist­rą bebaigiantis tapytojas tiek darbų dabar ir teturi, jų čia atrodo nei per daug, nei per mažai. Tiesa, perskaičiusi parodos anotaciją, tikėjausi išvysti ką nors labai jau gudriai užkoduoto, manieringo ir man nesuprantamo. Kažin kokios vien mįslingai y kartai suvokiamos problemos, ir niekas kitas pasaulyje jų daugiau nesupras. Tačiau autoriaus tapybinė kalba man kaip tik pasirodė labai universali, tiesiog sena gera tapyba, kaip žmonės sako. Manau, ši paroda turėtų būti suprantama daugeliui, jei tas daugelis, aišku, yra ne Pilies gatvės menų gerbėjai. Nes amžinas klausimas, kodėl dujinės viryklės dangtis primena žvaigždėtą rugpjūčio dangų, rūpi ne tik išgirtajai y kartai, bet kankino ir daugelį kartų prieš ją.

Nors, jei jau prakalbome apie meno ir žiūrovo santykį, nėra tokie jau nesimpatiški visi tie basanavičiai, kai gerai pagalvoji. Jei jų Cvirkos parkelyje atsirastų daugiau, nežymūs anatomijos trūkumai bent iš tolo taip nekristų į akis. Visi drauge atrodytų gana šventiškai ir žaismingai. O ir medžiagos dar iš konkurso laikų turime sočiai. Pavadintume „Šimtas Basanavičių Lietuvai“. Vienas šoktų, kitas dainuotų (kur jubiliejus, ten pageidavimų koncertas, jeigu ką). Trečias kokias nors basnias porintų, žinoma, jei į ausį įmestume monetą. Būtinai pastatyčiau vieną valgomą, tortinį. Aišku, šitą tektų taisyti dažniau nei kitus. Na, bet galėtų bent šiais, jubiliejiniais, metais, pabūti, dėl to nenuskurstume.Vytis, beje, skverelyje irgi atrodytų visai nieko. Tik bėda, kad šimtas jų netilptų. Nors iš mažiau išeitų visai nebloga karuselė.

Tačiau svajonės kol kas lieka svajonėmis, metas grįžti į realybę. Galerijoje „AV17“, kuri irgi ne taip jau toli nuo mano planuojamo pramogų parko, pastaraisiais metais pastebėjau vieną pasikartojančią tendenciją. Dalies autorių darbai čia tarsi nuo vieno kurpaliaus. Net keliose parodose kartojosi kažin kokių bunkerių schemos, o kitoje patalpoje būtinai turėjo būti milžiniškas ekranas, kur kokiame nors miške ar pelkėje atseit gyvenantis autorius ant vienos kojos (ar kaip kitaip netradiciškai) šokuoja nuo vieno savo kūrinio krašto iki kito. Be to, beveik visur būtinai turėjo dalyvauti bent keletas į sieną atremtų pagalių. Dabar eksponuojama paroda (Ignės Grikevičiūtės „Belaikis matymas“ nuo balandžio 17 iki gegužės 12 d.) gal ne visai tiksliai atitinka šį bent man kiek per dažną standartą, bet principas šiek tiek panašus. Turiu mintyje, kad tai labai užkoduoti menai, reikalaujantys ilgų aiškinimų. Tačiau, kaip suprantu, čia pirmoji autorės paroda. Nesakau, kad vėliau būtinai bus aiškiau, čia juk toks menas iš principo, didingos egzistencinės problemos, tirpstantis laikas ir taip toliau. Jo neprivalau suprasti ir mėgti, bet ir jis man neprivalo aiškintis. Galima tik pastebėti, kad šįkart viskas padaryta be galo estetiškai. Daug darbo, bet jokių prakaito pėdsakų. O menininkui, net ir ne pradedančiam, patikėkite, tai yra daug. Be to, kas gražu, yra ir gerai, šiuo klausimu mes jau esame sutarę. Nors dabar ir tie anksčiau matyti pagaliai man visiškai nebetrukdo. Juk svarbiausia, kad jų būtų šimtas.

Keisčiausia, kad labiausiai „tautiškai susipratęs“ tarp šio mėnesio autorių buvo Audrius Novickas („Drumsti skaidrumai“ VGMC galerijoje „Kairė–dešinė“), kuris neseniai veikusioje parodoje pasakojo apie vietoj nepriklausomybės akto Vileišių rūmų sienoje rastas skaidres su Robinzono Kruzo nuotykiais. Apie nepriklausomybę, išvaduotojus ir išvaduotuosius, viltis ir tikrovę. Dar vienoje iš salių rodė tokį lyg ir rezervatą. O gal tai buvo Vilniaus Lukiškių aikštė per rekonstrukciją, kai atrodė it nedidukė valstybė, kurios piliečiai ilgai ilgai neapsisprendė, kas iš jų labiausiai nusipelnė paminklo. Galvojo taip ilgai, kad problema atkrito savaime, nes nebeliko nė vieno gyventojo. Tik aikštės vidury plevėsuojanti vėliava.

Šio mėnesio horoskopai jums irgi nieko gero nežada, ne tik A. Novickas Lietuvai. Tačiau jeigu esate gimę po jaučio ženklu, žadėk nežadėjęs, vis tiek nieko doro. Štai, pavyzdžiui, Juodasis horoskopas, radau internete. Aišku, reikėjo sakyti, susapnavau arba išvydau viziją, bet ką jau dabar, vėlu, neprivalgei, neprilaižysi (sapnavau tai aš kitką – kaip P. Cvirka su V. Kudirka kivirčijosi dėl prestižinės vietos paminklui). Taigi skaitau. Juodasis tauras yra godus ir labai savininkiškas, budriai saugo tai, ką jam pavyko sukaupti. Storas aptukęs (o būna plonų ir aptukusių?) materialistas nemato toliau savo nosies, ten ir baigiasi jo pasaulėžiūra. Fu, jūs esate bjaurūs, beveik kaip tas Cvirka. Iš tiesų net nežinau, ką jums tokiu atveju ir patarti, kolegos. Vis dėlto bandykit kaip nors keistis, lavintis, tobulėti. Daugiau sportuokit, skaitykit knygas. Na, ne draugo Petro, žinoma. Galiausiai sukalbėkit šimtą „Sveika, Marija“, iškepkit bent po vieną tortą Lietuvai. Gal tada Tėvynė jums ir atleis.

O dabar einam versti to Cvirkos, nes ir aš jau noriu torto.