Pasisodinau savo klouną prie šachmatų, sakau: „Matas dviem ėjimais...“ Matai, kaip jis sutriko? O būtų politikas, kaipmat užmatuotų. Taigi apie politiką...

Tai kaip ten buvo su tom žemėm?

J. Gimberio nuotrauka
J. Gimberio nuotrauka

Miglota istorija. Kadaise girdėjau pasaką apie Inocentą Makalauskę. Sako: „Iš tikrųjų nežinau, bet į kažką ji buvo įsivėlusi. Ar ji iš kažko paltą pavogė, ar iš jos, bet kažkas tokio buvo.“

Seniai seniai, dar praėjusio šimtmečio 10 dešimt­mečio pradžioje... Pala pala, ar žinai, kas tai yra „duoti cinką“? Be kitų reikšmių (žr. Egidijus Zaikauskas. „Lietuvių žargono žodynėlis“) yra dar ir tokia – nukreipti mintį teisinga linkme. Tai štai – nežinau, ar Seimas Vyriausybei, ar Vyriausybė Seimui „davė cinką“, ir signatarams buvo suteikta teisė „lengvatinėmis sąlygomis“ įsigyti žemės sklypus. Matyt, tai turėjo būti panašu į žemės dalybas 1918–1919 metų savanoriams, tik išėjo taip, kad žmonės patys save apdovanojo. Kad nepanašu į tuos legendinius laikus, net mano klounui prie šachmatų lentos aišku. Nei kas tuos dabartinius sklypus sėjo, nei akėjo ir apskritai jie buvo kitos paskirties. Dalis jų netrukus buvo parduoti spekuliacinėmis (gal „laisvosios rinkos“) kainomis už keletą kartų didesnę sumą, nei buvo įsigyta. Didžiausias tos akcijos efektas, matyt, tai, kad jau tada buvo duota atmaškė energingos veiklos pradžiai. Atgrasūs tie hibridai iš velniai žino kokių šaknų ir lietuviškos galūnės, bet tokiame kontekste kaip čia buvę. „Atmaškė“ – tai mostas vėliavėle, ženk­las automobilių ar žirgų lenktynių startui, o mūsų atveju judėjimui „Jamam!“ Tai ką dabar? Reikia steigt komisijas ir galbūt pradėti kapstyt nuo 1990 ir t. t. metų, o man žiūrėti televizorių?

Nežinau, nežinau. Kažkada tokių bandymų būta, bet užgeso. Dėl visa ko pasižiūrėjau – akurat, televizorius nieko tokio nerodo. Gal neįsijungiau, nežinau. Kartais taip žiūriu Viktoro Pelevino primokytas. Baisus žmogus. Ne aš – Pelevinas. Teisingiau net ne jis, o jo personažas Girejevas, grybų mėgėjas.

Turbūt todėl ir „Naisių vasaros“ nemačiau – televizorius nieko nerodė. O gal tuo metu „Lietuvių literatūros lobyną“ skaičiau. Ką žinai. Grandiozinis vis dėlto leidinys – nuo Žemaitės iki Gavelio ir dar daugiau, apie 40 tomų. To monumento leidybą mecenavo Česlovas ir Ramūnas Karbauskiai. Kas galėtų paneigti, jog todėl aš už žalius valstiečius ir balsavau? Nors mane ir juokina pats derinys „Žali valstiečiai“. Bevelyčiau (labai geras, mun rods, žemaičių kalbos žodis), taigi kartoju, bevelyčiau rinktis iš kokių keturių fundamentaliųjų ir amžinųjų partijų, o ne iš begalės laikinų darinių. Ir jei tokioj partijoj atsirastų koks išprotėjęs mecenatas ir įkurtų Lietuvos kultūrinės spaudos rėmimo fondą, ir tas fondas nesurytų 50 % lėšų savo paties išlaikymui, aš už tą milijonierių balsuočiau visom keturiom... O! Nei iš šio, nei iš to, kaip sakoma, nė prie ko, perskaičiau, kad Airijos bankas turi Kultūros ir paveldo centrą...

Nu jo, ką jau čia bepridursi. Nebent, kad „nu jo“ nevartotina. Nors airiams tai vienodai rodo, jie lietuviškai nemoka. Tik vienas kitas gal.

Na taip, na taip – apie tą matą dviem ėjimais. Kartais jaučiuosi taip, lyg politikai vis dėlto mus užmatavo.

P. S.

1. Atkakliai primenu – už barbarizmus „Litmenio“ kalbos redaktorė neatsako, bo jie čia funkciniai! Bent jau daugelis jųjų... kai kurie iš daugelio...

2. „Davaj“ – labai populiarus nūnai žodis, kurį išversti į teiktiną parlamentinę kalbą tiesiog neįmanoma, bet ir nėra reikalo, nes jį supranta ir parlamentarai, ir jų anūkai.