Elif Shafak – viena žinomiausių šiuolaikinių turkų (ir ne tik) rašytojų, apie kurią nieko iki šiol nežinojau. Atidesni skaitytojai ir skaitytojos gal jau bus susipažinę su lietuviškai išleistais populiariais jos romanais „Stambulo pavainikė“, „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ ir „Ledinukų rūmai“ („Tyto alba“, 2010, 2012, 2016). Pirmasis iš jų ne tik pelnė autorei tarptautinį pripažinimą, bet ir užtraukė valdžios rūstybę. E. Shafak buvo apkaltinta turkiškumo įžeidimu bei armėnų palaikymu, ją bandyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokį (ne)jautrumą literatūrai Turkijos valdžia pademonstravo ne pirmą kartą. Turkiškumo menkinimu šiek tiek anksčiau buvo apkaltintas ir kitas rašytojas – Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas.

Elif Shafak. Linos Ever nuotrauka
Elif Shafak.  Linos Ever  nuotrauka

E. Shafak ir O. Pamuką sieja ne tik menama nemeilė Turkijai bei milžiniški tiražai. Abiejų kūryboje ypatingą vietą užima Stambulas. Viename interviu E. Shafak teigia: „Kūrybingiems žmonėms Stambulas yra lobis. Jame tiek daug neišpasakotų istorijų, neatskleistų tiesų. O kartu tai miestas, kankinamas amnezijos. Jo gyventojai nuolat bando ištrinti praeitį, bet praeitis nepasiduoda. Turkijoje mums nepavyko tinkamai įvertinti kosmopolitizmo, sambūvio ir įvairovės reikšmės. To atsikratę mes daug netekome. Dabar atėjo laikas kilti iš pelenų.“1 (Panašu, kad tarp turkų ir lietuvių esama šio to bendro.) Stambulo įvairovės įkvėptas tarpkultūriškumas, Rytų ir Vakarų pasakojimo tradicijų jungimas – vieni ryškiausių tiek E. Shafak, tiek O. Pamuko kūrybos bruožų.

Devintasis E. Shafak romanas „Mečetė sultono dukteriai“ autorės, kaip nepatogių klausimų kėlėjos, reputacijos, mano manymu, nepatvirtina. Tiesa, minėtame interviu ji teigia, kad romane norėjo atskleisti imperinės architektūros ir karo ryšį: „Didžiausios statybos dažnai būdavo finansuojamos iš karo grobio. Tarkim, Osmanų imperijai pasistatyti Selimijos mečetę padėjo Kipro užkariavimas. Ne tik pinigais, bet ir nemokama darbo jėga. Statybose triūsdavo šimtai vergų. Bet turkai nemėgsta apie tai kalbėti.“ Knygoje iš tiesų pasitaiko su statybomis susijusių, susimąstyti verčiančių epizodų. Vienas tokių – Aja Sofijos mečetės restauravimas: kad būtų suremontuotos apgriuvusios mečetės sienos ir atlikti kiti darbai, reikia nugriauti aplink mečetę besiglaudžiančių vargetų pašiūres. Pameistriai susiduria su „bemaž apčiuopiamu įniršiu“: „Tą rudenį pameistriai sulygino su žeme gausybę trobelių. Jie dirbo sparčiai, bet naujos lūšnos dygo dar sparčiau. Kol jie griovė menkus namelius ir kuopė šiukšles, kitose miesto dalyse augo trobelės, irgi neteisėtos, irgi nesaugios ir bjaurios. Sinano (vyriausiojo rūmų architekto, – aut. past.) nurodymų dėl gatvių pločio ir namų aukščio niekas nepaisė. Džahanas (pagrindinis herojus, rūmų architekto pameistrys, – aut. past.) nusiminė. Anksčiau jam nė į galvą neatėjo, kad viena architekto pareigų – ginti miestą nuo jo gyventojų, o praeitį – nuo ateities“ (p. 329). Architektūrinis paveldas ar žmonių likimai? Šią tema buvo galima išplėtoti su dostojevskiška aistra, tačiau E. Shafak romane ji lieka periferijoje. Svarbesnės kitos intrigos.

Būtent intrigas, meilės kančias, kovą dėl galios žada lietuviška knygos anotacija, kurią skaitant prieš akis iškilo per LNK rodyto turkų serialo „Didingasis amžius“ anonsas. „Lūkestis“ išsipildo: atėję į valdžią sultonai žudo savo brolius, eunuchai rezga pinkles, žvėrių jaukintojas ir architekto pameistrys Džahanas įsimyli nepasiekiamą sultonaitę ir t. t., ir pan. Skaityti įdomu, įtampos lyg ir netrūksta, vis dėlto siužeto vingiai gan nuspėjami – prarijus lieka muilo operos skonis. Tiesa, reikia pripažinti, kad tai „gerai sukalta“ muilo opera. Be to, kaip yra pastebėjęs italų semiotikas Umberto Eco, atpažįstami siužetai ramina. Devintasis E. Shafak romanas – pasaka suaugusiems, pavargusiems nuo atsitiktinumo persmelktos realybės.

Bereikalingos, perteklinės pasirodė knygos pabaigoje pateikiamos autorės pastabos, kas tekste buvo tik­ra, o kas išgalvota. Manau, jos pasitarnauja vienam iš dviejų – arba išduoda nepasitikėjimą skaitytojų kompetencija, arba suponuoja pačios autorės naivumą. Nenuostabu, kad apibendrinama banaliai: „...šis romanas – vaizduotės vaisius. Tačiau mane įkvėpė istoriniai įvykiai ir tikrai gyvenę žmonės“ (p. 516). Įvairių truizmų netrūksta ir pačiame tekste: „Kiekvieno žmogaus gyvenime būna vieni tokie metai, manė jis. Laimė auga, pražysta, o kai pradedi manyti, kad taip bus visada, baigiasi“ (p. 219). Arba: „Niekas neniokoja sielos labiau už slaptą apmaudą“ (p. 392).

Elif Shafak. „Mečetė sultono dukteriai“. Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. – V.: „Tyto alba“, 2017.
Elif Shafak.  „Mečetė sultono dukteriai“.  Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. –  V.: „Tyto alba“, 2017.

Truizmus atsveria šmaikštūs aprašymai. Pralinksmino žiniuonio apibūdinimas (kuris, beje, labai pritiktų ir Azijoje nušvitimo ieškančiam Vakarų pasaulio hipiui): „Džiūsna plačiais antakiais, dažnai glėbesčiuojantis medžius ir akmenis, kad pajustų jų gyvybę. Pernai jis nukrito nuo uolos bandydamas apkabinti saulėlydį“ (p. 60). Aptikau pamokantį priesaką grafomanams bei grafomanėms: „Kad taptum tikru meistru, turi sunaikinti ne mažiau negu sukurti“ (p. 109).

E. Shafak romanas man buvo įdomiausias kaip meditacija (nors ir apsikabinus medį, siekiant saulėlydžio) apie architektūros meną bei amato mokymąsi. Mokymosi siužetinę liniją kaip pagrindinę išryškina ir knygos struktūra – romaną sudaro skyriai „Iki mokytojo“, „Mokytojas“, „Kupolas“, „Po mokytojo“. Be to, šią temą aktualizuoja originalus (angliškas2) knygos pavadinimas („The Architect’s Apprentice“3). Pagrindinio veikėjo Džahano istorija – tai, visų pirma, pameistrio tapimo meistru istorija. Ilgas bei sunkus amato įsisavinimo kelias šiais greito ir paviršutiniško vartojimo laikais – neabejotinai dėmesio verta tema.

Tiesa, romane brėžiama paralelė tarp architektūros ir dieviškosios tvarkos – ne itin originali, sena kaip pats architektūros menas (galima net pagalvoti – kaip Dievas): „Vienas mečetėje, taškelis milžiniškoje erdvėje, Džahanas įsivaizdavo pasaulį kaip milžinišką statybos aikštelę. Kol mokytojas su mokiniais statė mečetę, Visagalis statė jų likimo namus. Niekada anksčiau jam nebuvo atėję į galvą, kad Alachas – architektas. Krikščionys, žydai, musulmonai, zoroastrininkai, šimtų tikėjimų išpažinėjai gyvena po tuo pačiu nematomu kupolu. Įžvalgi akis visur mato architektūrą“ (p. 178). Ji man priminė iki skausmo pažįstamą vaikišką giesmelę „Dievas stato namus“.

O apie „įžvalgią akį“ daug subtiliau rašė žydų kilmės prancūzų filosofė Simone Weil: „Kad gražūs atrodytų daiktai, padaryti Dievo nenušviestų žmonių, reikia visa siela suprasti, jog patys šie žmonės tėra materija, kuri paklūsta to nežinodama. Tam, kuris tai supranta, visut viskas šiame pasaulyje yra tobulai gražu. Visame tame, kas egzistuoja, visame tame, kas vyksta, jis įžiūri būtinybės mechanizmą ir su ja susitaikęs mėgaujasi begaline paklusnumo saldybe.“4 Man sunku patikėti darnia it mečetės kupolas visatos tvarka, bet galiu suprasti atsidavimo chaosui palaimą. Sunkiausia pamoka, kurią tenka išmokti Džahanui, – tai suvokimas, kad ardymas tam tikra prasme taip pat – statymas.

 

1 www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/knygos-mecete-sultono-dukteriai-autore-elif-shafak-rasydama-angliskai-jauciuosi-artimesne-turkijai-286-767040

2 E. Shafak rašo ne tik turkų, bet ir anglų kalba.

3 Liet. „Architekto mokinys“.

4 Simone Weil. „Dievo laukimas“. – V.: “Katalikų pasaulio leidiniai“, 2017, p. 79.