Daugumai tikriausiai mielesnė samprata, kad gera literatūra suteikia gražesnio gyvenimo viltį, vaizduoja žmogų, kuris ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis sugeba išsaugoti žmogiškumą, net tapti geresnis. Tačiau egzistuoja priešingas požiūris, tobulą išraišką įgijęs, pavyzdžiui, graikų tragedijose, kad apvalanti meno galia slypi kūrinyje, gebančiame skaitytoją panardinti į absoliučią neviltį, sunaikinti bet kokius lūkesčius. Trys aptariami romanai – Philippe’o Claudelio „Brodekas“, Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“ ir Ralpho Dutli’o „Paskutinė Sutino kelionė“ – artimesni būtent nelemties, nevilties pasaulėvaizdžiui. Tačiau net klaidžiojant žmogiškumo paribiais prasmės ir grožio krislas lieka – kartais svajonės, o kartais tobulo stiliaus ar metaforos pavidalu.

 

Philippe Claudel. „Brodekas“

Philippe Claudel. „Brodekas“. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
Philippe Claudel. „Brodekas“. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.

„Brodekas“ yra antrasis į lietuvių kalbą išverstas „Man Booker“, Goncourt’ų ir kt. premijų laureato prancūzo prozininko Philippe’o Claudelio romanas – 2010 m. pasirodžiusios „Pilkosios sielos“ tapo Metų verstine knyga. Abu romanus sieja ne tik elegantiškas, poetiškais palyginimais išsiskiriantis stilius, bet ir specifinė tematika – kaip ir „Pilkosiose sielose“, naujajame romane tyrinėjama atminties, kaltės, blogio banalumo (Hannah Arendt prasme), mažoje bendruomenėje užgniaužto smurto ir karo temos. „Pilkųjų sielų“, kurias rekomenduoju visiems dar neskaičiusiems, pagrindinis personažas rašo atsiminimus apie keistą nusikaltimą, įvykusį miestelyje Pirmojo pasaulinio karo metais. Naujojo romano pagrindinis personažas Brodekas taip pat gyvena mažame kalnų pašonėje įsikūrusiame miestelyje, be to, jis taip pat rašo atsiminimus, tik jo objektas – ne vien keistas nusikaltimas, bet ir patirtys kalint koncentracijos stovykloje. Esminis skirtumas – „Pilkosiose sielose“ žaidžiama detektyvo žanru, o „Brodeke“ orientuojamasi į alegoriją: nei karas, nei miestelis, nei koncentracijos stovykla nėra įvardyti tiesiogiai, nors tam tikri požymiai leidžia manyti, kad kalbama apie Antrojo pasaulinio pasekmes. Vis dėlto skaitytojas atsiduria sąlyginėje situacijoje, leidžiančioje įvykius interpretuoti plačiau nei, tarkim, istorinio romano atveju.

Romanas turi bent kelias plotmes ar interpretacinius režimus. Viena vertus, „Brodeką“ galime skaityti kaip Antrojo pasaulinio karo ir jo neišdildomų pasek­mių žmonijai pasakojimą. Brodekas dėl išlikimo turėjo paminti savo žmogiškumą, tapti „šunimi Brodeku“. Pamintas žmogiškumas – karo randas, kurį nešiojasi absoliučiai visi jį išgyvenę. Pavyzdžiui, artimiausi draugai miestelėnai tam, kad nukreiptų okupantų pyktį, Brodeką išdavė kaip „svetimą“, nors iki tol juo – atklydėliu – rūpinosi, net suteikė galimybę studijuoti sostinės universitete. Tačiau ir pats Brodekas nėra tik auka – kad išgyventų, privalėjo pasmerkti mirčiai jauną moterį ir jos kūdikį.

Slepiamos, užgniaužtos karo traumos išryškėja, kai miestelyje pasirodo keistas svetimšalis, vadinamas De Anderer: jo talentinguose piešiniuose užfiksuojamos miestelėnų nuodėmės, todėl jis ir jo menas pasmerkiami sunaikinti – niekas nenori matyti savo tamsiosios pusės. Brodekas taip pat savotiškas menininkas – tai pastebi ir jam parašyti pavesto Raporto, turėsiančio išteisinti miestelėnus, jei kas nors nuspręs tirti De Anderer žūtį, skaitytojai, priekaištaujantys dėl per didelio dėmesio detalėms. Šia prasme Brodekas ir De Anderer yra antrininkai: jie ne tik svetimšaliai, išsiskiriantys išvaizda (De Anderer – keistais barokiškai puošniais drabužiais ir prabangiais daiktais, o Brodekas – tamsiu, žydišku (?) gymiu), bet ir tuo, kad savo kūriniuose „pasakojo tuos dalykus, kurių niekad būtų nevalia išsakyti, atskleidė tiesą, kuri buvo užgniaužta“ (p. 240).

Tai leidžia svarstyti apie meno ir kasdienio gyvenimo, kupino blogio banalumo, koliziją. Šią koliziją patvirtina subtilios nuorodos į Orfėjo mitą: Brodekas, kaip ir Orfėjas, grįžta iš ten, iš kur grįžti negalima, De Anderer taip pat pasirodo tarsi iš niekur; jų kūryba lemia sveiku protu nesuvokiamas miestelėnų psichikos transformacijas, todėl kūrėjai privalo būti sunaikinti. Taigi romanas kelia skaudų klausimą – ar žmonijai reikia tiesos ir meno, ar mes esame pajėgūs tai ištverti? Atrodo, atsakymas aiškus: „Bet šiame pasaulyje verčiau niekada nebūti teisiam. Už tai jus vėliau visada privers labai brangiai sumokėti“ (p. 242).

Beveik neištveriamas ir grakštus, poetiškas P. Claudelio prozos stilius, vertėjos J. Ramunytės ir redaktorės Donatos Linčiuvienės dėka leidžiantis skaitytojui gėrėtis autoriaus itin mėgstamais palyginimais bei metaforomis: „...būčiau užgniaužęs savo atmintį ir laikęs, kol ji apsiramins kaip kiaunė geležiniuose spąstuose“ (p. 9); „danguje žvaigždės nakties tamsoje blizgino savo sidabrines vinutes“ (p. 221). Negaliu nepacituoti baugiai gražios scenos, kuomet miestelėnai paskandina De Anderer gyvulius giliausioje upės Štaubi vietoje: „Vaizdas buvo nerea­lus, bemaž taikus: didelis arklys ir asilas, nuskendę atmerktomis akimis, lengvai plūduriuojantys tarp dviejų vandenų. Asilo kailį dabino – nežinau, koks tai buvo reiškinys – daugybė mažučių oro pūslelių, glotnių, tviskančių tarsi perlai, o arklio karčiai, vešlūs, lankstūs, susipynė su dumbliais, kurie čia žėlė tankiomis juostomis, taigi būtum galėjęs prisiekti, kad matai dvi mitologines būtybes, šokančias fantastinį baletą. Verpetas suko juos ratu valso ritmu, be jokios kitos muzikos – tik pritariant ūmai pasigirdusiai tarsi nešvankiai strazdo giesmei; rudu snapu jis rausiojo purią atšlaitės žemę, traukdamas storus raudonus kirminus“ (p. 252).

 

Kazuo Ishiguro. „Neleisk man išeiti“

Kazuo Ishiguro. „Neleisk man išeiti“. Iš anglų kalbos vertė Jovita Liutkutė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
Kazuo Ishiguro. „Neleisk man  išeiti“. Iš anglų kalbos vertė  Jovita Liutkutė. –  V.: „Baltos lankos“, 2018.

Nobelio premijos laureato, japonų kilmės britų rašytojo Kazuo Ishiguro romano siužetą sužinojau daug anksčiau, nei perskaičiau knygą – pagal romaną 2010 m. buvo pastatytas to paties pavadinimo Marko Romaneko režisuotas filmas, kuriame vaidino Keira Knightley ir Carey Mulligan. Vis dėlto, kaip neretai nutinka, filmas ir knyga pasakoja skirtingas istorijas: M. Romanekas pirmenybę teikė liūdnai pasibaigusiam jautriam meilės trikampiui tarp jaunuolių Keitės, Rūtos ir Tomio, o K. Ishiguro romane dėmesio objektu tampa skirties tarp žmogaus ir nežmogaus idėja, kuriai atskleisti pasitelkiamas iš pažiūros blankus, jokių ryškesnių įvykių nei įvaizdžių neturintis pasakojimas.

„Neleisk man išeiti“ – savotiška antiutopija: nors laikas nenurodytas, atrodo, veiksmas vyksta šiomis dienomis kažkur Anglijos provincijose. Tačiau vaizduojama visuomenė gyvena kiek kitaip nei mes: po numanomai Antrojo pasaulinio karo 5 dešimtmečio pradžioje pasipylė didieji atradimai, atvėrę galimybę išgydyti iki tol neišgydomas ligas. Tam pasitarnavo klonavimas ir donorystė. Klonuotieji nuo vaikystės auginami atskirai nuo visuomenės, kad sulaukę pilnametystės slaugytų kitus organų donorus, o vėliau ir patys jais taptų. Šiuos vaikus nuo visuomenės atskirdavo, nes, kaip Tomiui, Rūtai ir Keitei paaiškina jų mokyklos globėja Meri Klod, „žmonės kaip įmanydami stengėsi apie jus negalvoti. O jei kada jus prisimindavo, stengdavosi save įtikinti, kad jūs nė iš tolo nesate tokie, kaip jie patys, kad jūs – ne žmonės“ (p. 329). Tačiau kyla savotiškas humanistinis sąjūdis, pradedama rūpintis klonuotų vaikų ir jaunuolių gyvenimo kokybe – viena iš tokių vietų tampa Heilšamo mokykla, kurioje ir susitinka Keitė, Rūta ir Tomis.

Pasakojimą galima skaityti kaip vartotojiškos visuomenės kritiką: vadinamieji „tikrieji“ žmonės klonų akivaizdoje jaučiasi nejaukiai, nes suvokia savo kaltę, savanaudiškumą, tačiau rūpestis nuosava gerove nugali. Bet daug svarbesnis K. Ishiguro keliamas klausimas, kur glūdi skirtis tarp žmonių ir visų kitų. Nors išugdyti menus puoselėjančioje mokykloje, skaitantys pasaulinę klasiką, diskutuojantys apie „Kafką ir Pikasą“ (p. 155), heilšamiečiai taip ir neįgyja jų siaurus asmeninių santykių kazusus peržengiančios perspektyvos. Jaunuoliai net nesusimąsto, kad galėtų maištauti prieš likimą, kurį žino nuo mažumės, tačiau vėlgi tarsi negali jo suvokti, deramai įvertinti. „Tačiau, apskritai imant, argi ne vis tiek? Juk donorai, šiaip ar taip, atiduoda savo organus, o paskui tiesiog miršta“ (p. 352), – svarsto Tomis. Taigi organų atidavimas neįgyja nei aukos, nei dovanos, nei galų gale skriaudos reikšmių, kitaip tariant, būsimieji donorai nesugeba šiam savo gestui suteikti jokių papildomų prasmių. Tiesa, aptarinėjamos įvairios donorystės pradžios atidėjimo strategijos – joms, kaip ir tarpusavio santykių aiškinimuisi, ir skiriama didžioji romano dalis. Tačiau, kai ateina laikas, savo lemčiai nepasipriešina nė vienas. Šis aspektas, be abejo, skatina prisiminti egzistencialistų, visų pirma Jeano-Paulio Sartre’o laisvės, kaip apsisprendimo ir atsakomybės už savo poelgius, idėją, nes tik laisvas pasirinkimas teikia pilnavertės būties potyrį. O K. Ishiguro personažai inertiški, jų jausmai blankūs, mintys ribotos, gyvenimas tėra nuoseklus programos vykdymas.

Kita ne mažiau įdomi plotmė – savotiškas meilės, draugystės ir pagiežos kupinas trikampis tarp pagrindinių personažų – Tomio, Keitės ir Rūtos. Rūta ambicingiausia, vaikystėje ji buvo dominuojanti, manipuliatyvi, išsiskyrė fantazija ir savotiška valia kitiems. Tačiau jos idėjos tėra tuščios fantazijos – mergina nesugeba kurti autentiškos būties, vien imituoja aplinkinius. Tomis iš visos trijulės blankiausias: emocingas, užsispyręs vaikinas, kaip ir kiti donorai, neturi valios ar tiesiog gebėjimo pasirinkti, apsispręsti, todėl, nepaisant glaudaus ryšio su Keite, pasilieka su Rūta, kol jų santykiai natūraliai nutrūksta atėjus laikui atiduoti organus. Keitė – stebėtoja, vienišė, kurios savotiška ištvermė ir valingumas atsiskleidžia gyvenimo pabaigoje, kai ji pradeda rūpintis kitais. Dirbdama slauge, ji dar kartą susitinka su Rūta ir Tomiu, ir net ryžtasi bandyti pakeisti likimą, tačiau inercija vis dėlto nugali net grėsmingai artėjančios mirties akivaizdoje. Jei tektų, remiantis romanu, apibūdinti ribą tarp žmogaus ir nežmogaus, tai ją žymėtų valia ir paskiros sąmonės ribas peržengianti perspektyva.

K. Ishiguro stilius nuo poetiškojo P. Claudelio skiriasi kaip diena nuo nakties: britų rašytojas renkasi savotišką dokumentinį-referatyvų pasakojimą, kuris, vos pradėjus skaityti, gerokai erzino, nes buvo sunku suprasti, kodėl nuolat narpliojamos vidinės mokyklos intrigos, mokinių tarpusavio santykiai ir pan. Tačiau pamažu ėmė aiškėti tokio pasakojimo būdo tikslingumas: pasaulis skaitytojui romane atsiskleidžia toks, kokį jį mato, patiria būsimieji donorai – ribotas, nesuprantamas, savotiškai lėkštas, beprasmis. Tėra vos keli vadinamieji simboliniai įvaizdžiai (daina „Neleisk man išeiti“, pelkėje nuskendęs laivas, vėjas tuščioje laukymėje), pasirodantys, kai atsiveria platesnė, savotišką tragizmo matmenį įgyjanti perspektyva. Visa kita – rutininis iš anksto determinuotas gyvenimas, kurio subjektai (būtent čia glūdi jų fatališkas tragizmas) neturi nė menkiausios vilties savo lemtį pakeisti.

 

Ralph Dutli. „Paskutinė Sutino kelionė“

 

Ralph Dutli. „Paskutinė Sutino kelionė“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – V.: „Sofoklis“, 2017.
Ralph Dutli.  „Paskutinė Sutino kelionė“.  Iš vokiečių  kalbos vertė  Rūta Jonynaitė. – V.: „Sofoklis“, 2017.

Romaną recenzavusi Nomeda Repšytė minėjo, kad dailininkas Chaimas Sutinas R. Dutli’o romane stereotipiškas, pernelyg ryškinama skausmo, šaržuoto „amžinojo kito / žydo“ – Paryžiuje taip ir nepritapusio, viskam svetimo menininko – linija*. Su šiais teiginiais tenka sutikti. Kita vertus, romanas ir nepretenduoja į biografinę studiją: pagrindinis herojus stovi ar, tiksliau, guli ant mirties slenksčio, be to, dar ir apsvaigintas morfinu (pasakojimo išeities tašku tampa 1943 m. rugpjūčio 6 d. prasidėjusi kelionė, kai merdintis dailininkas katafalku gabenamas iš Šinono miestelio į Paryžių skrandžio opos operacijai), o tokia situacija vargu ar leidžia tikėtis, kad autorius sieks detaliai rekonstruoti dailininko gimtųjų Smilovičių sociokultūrinį kontekstą. Be to, nederėtų pamiršti ir fakto, kad R. Dutli pirmiausia išgarsėjo kaip poetas. Taigi „Paskutinę Sutino kelionę“ derėtų skaityti kaip savotišką menininko paskutinių gyvenimo valandų poetinę interpretaciją, kupiną vizijų, kliedesių ir visa persmelkusios būsimos mirties nuojautos.

Romane pateikiama dailininko asmenybės interpretacija, kaip teigia paskutiniame skyriuje „iššokantis“ ir savo koncepciją išdėstantis autorius, grindžiama įspūdžiu, kurį jam paliko Ch. Sutino paveikslai: „Begalinė gėda, auganti nemaloni nuostaba, kad esi pasaulyje. Visų figūrų našlaitiškumas, svyruojantys daiktai baisingame pasaulyje. Lakoniškas lyrizmas. Aiškiai pagauta besidarbuojanti spalvingai žėrinti mirtis ir nekintamas tos pačios akimirkos vitališkumas“ (p. 246). Pati esu mačiusi vos kelis Ch. Sutino paveikslus, tačiau lyrizmas ar gėda būtų sąvokos, kurių jiems apibūdinti tikrai netaikyčiau. Man Ch. Sutinas visų pirma asocijuojasi su jusliškumu, savotiška begėdyste, kylančia iš to, kad pirmenybė teikiama vien materijai – gyvai, pulsuojančiai, medžiagiškai, tačiau tuo pat metu laikinai, mirtingai. Taigi mano Ch. Sutinas būtų visiškai kitoks nei R. Dutli’o. Tačiau vertiname romaną, todėl meninio pasaulio originalumas turėtų būti svarbesnis už asmeninių lūkesčių ir įsivaizdavimų pateisinimą.

R. Dutli’o sukurtas Ch. Sutinas, tiesą sakant, labai priminė iš Rimvydo Stankevičiaus poezijos nužengusį kenčiantį, žaizdotą, ligotą ir savo skausmu besimėgaujantį subjektą: „...išvydęs nelaimingą moterį ar vaiką, kas kartą krūptelėdavo atpažinęs save“ (p. 28); „Vienintelis, kas nuolatos prisikelia, – tai skausmas. Jis yra kaskart iš naujo prisikėlęs dievas“ (p. 41); „mūsų kūno dangalas – tai aksominės kapinės“ (p. 170); „sena žaizda turi būti atvira. Jei ji užgis, uždus ir jo talentas“ (p. 197); „liepsnojančios kūno žaizdos, kaip siaučiantis gėlių kūnas ir kraujas. Kraujuojančios gėlės, tarsi kiaurinės skrandžio opos“ (p. 223) ir pan.

Vienas svarbiausių romano privalumų – metaforiškasis sluoksnis, tampantis pagrindiniu prasmių ir įspūdžių šaltiniu: kraujuojanti skrandžio opa, simbolizuojanti skausmo vitališkumą, rezonuoja su baltais randais, pienu, kurį Ch. Sutinas geria tikėdamasis numalšinti skausmą, su aguonų pienu vadinamu morfinu, reprezentuojančiu anemišką, betikslį būvį – baltąją daktaro Bogo palatą, kurioje atsidūrus nelieka ir skausmo, ir įkvėpimo tapyti. Vis išnyra juodas katafalkas, gabenantis dailininką per vasariškus nacių okupuotos Prancūzijos provincijos laukus, nuolat primenamas alkis – maisto, meilės, meninių ambicijų išsipildymo – ir skausmas, apimantis gavus tai, ko troškai.

Taigi nors menininko paveikslas tikrai nėra originalus, romanas parašytas įtaigiai, metaforos ryškios, vaizdiniai ilgam išlieka atmintyje. O kad Ch. Sutino tokio, koks jis buvo iš tiesų, čia (o ir apskritai niekur) nėra, sufleruoja net kūrinio viršelis – artimo draugo Amadeo Modigliani’o pieštas Chaimo portretas – tiesiog dar viena menininko asmenybės interpretacija.

* literaturairmenas.lt/2018-01-26-nr-3648/4450-literatura/6769-nomeda-repsyte-sutino-dar-maziau