Balandžio 15 d. Opera „Į švyturį“

Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė dirba Rusų dramos teatre, nuolat gauna sceninius kryžius, taigi teatrą mato iš arti ir jį išmano. Suprantu, kad išmano ir literatūrą, netgi tokią superliteratūrą, kokią rašė Virginia Woolf. Per jos operos premjerą Vilniuje (kaip gaila, kad tik du spektakliai mizerinėje Menų spaustuvės salėje, dar ir kažkodėl perkirstoje perpus) muzika užlieja ne tik aikštelės erdvę, bet ir tuos tavo procentais apskaičiuotus vidinius vandenis, ir tai ne tik akustikos bei elektronikos stebuklai, tai meninis, asmeninis susiliejimas. Nežinau muzikologių nuomonės apie muziką, bet man, tarpdisciplininei vertintojai, Ritos kūryba stilistiškai adekvati Virginios. Ji kabinanti ir vientisa, provokuojanti, sireniška ir estetiška, snobiška, dramatiška be dramų, veiksminga be veiksmo. Supermoteriška ir vulfiška.

„Į švyturį“
„Į švyturį“

Šioje superlatyvų vietoje, atrodo, būtina paminėti ir spektaklio muzikos vadovą, dirigentą ir jautrų dalyvį Vytautą Valį.

Žinoma, visiems užkliūva tasai Fridos Kahlo video­portretas spektaklio pradžioje ir pabaigoje. Hm, dvi moterys menininkės vienoje patalpoje... Kažin kodėl norisi apginti šį (režisierės Loretos Vaskovos ar libreto autorės Gabrielės Labanauskaitės) „ėjimą“: geografija kita, tačiau laikas beveik tas pats, gyvenimo svoris, užgulęs Virginią ir Fridą, – pats sunkiausias. Todėl iš gėlių supinta aštri karūna tinka abiem moterims prie jųdviejų didelių ir liūdnų akių.

Kita vertus, vietoj Fridos lengvai galime įsivaizduoti ir kurią nors kitą. Juk daug tų, kurios gyveno netoli švyturio ir kurios gyvena dabar, matyt, ir rytoj gyvens (nors šiandien pasižiūrėjus kito muzikinio pasaulio naujieną – amazonės Beyoncé popscenos užkariavimą – regisi, kad netruks įžengti tamsiaodis ir seksualus matriarchatas).

Baltai vilkinčio instrumentinio ansamblio grojama muzika tampa tankia spektaklio erdve – kaip ir gožiantys ir numušami elektronikos garsai iš pulto (arba iš tamsios jūros bangų videoekrane), kaip ir visiškai baltai aprengtų solistų balsai, figūros ir sustingusios pozos teniso aikštelėje (dailininkė Olga Nikitina). Tai į vienį lydoma magiška mirusių ir prisikeliančių literatūrinių (dabar ir operinių) herojų erdvė. Ponų Ramzių šeimyna ir jos svečiai yra suniveliuoti, sulėtinti, vienodai nubaltinti, niekas, šiukštu, nepervaidina, neišsiveržia į priekį, ir tai visiems labai „prie veido“, nes juk visi čionai kalba apie orą bei rytojaus kelionę ir niekas nekalba apie gyvenimo prasmę – švyturį.

Galbūt šiandien, ryte po spektaklio, galėčiau prikišti, kad antra dalis „Po dešimties metų“, nė per nago juodymą nesiskiria nuo pirmos. Juk ponios Ramzis nebėra, juk Pirmasis pasaulinis... Ne, puiku. Nesiskiria, nes niekas niekur nesiskiria. Iš taikaus dangaus byra teniso kamuoliukai, garuoja ledinė herojų kava.

Reikia pamėginti skaityti šį muzikalų romaną įsijungus R. Mačiliūnaitę.

Bravo.

 

Balandžio 17 d. Garso instaliacija-performansas „Olympian machine“

Arturo Bumšteino kūrinio pasaulinė premjera! Ir vėl norisi patetikos: nuo Homero iki A. Bumšteino! Mūsų mažai piarinamo tarpdisciplininio kompozitoriaus galvoje, atrodo, krebždėte krebžda genialios idėjos.Gaila, kad išsekę mūsų dramos teatrų režisieriai neatėjo į Menų spaustuvės Juodąją salę ir neišvydo šitos pavydėtinos partitūros ir režisūros.

„Jokia technologija muzikoje negali tapti svarbesnė už žmogų“, – sako technologijomis laisvai manipuliuojantis Arturas. Niekas neatstos žmogaus smegenų, pojūčių, atminties stebuklų.

„Olympian machine“
„Olympian machine“

Arturas išeina į sceną ir 15 minučių iš šūsnies lapų vienodu balsu skaito „Iliados“ turinio kažin kokią vikipedišką santrauką. Mėgini klausytis įdėmiai, neįdėmiai, nesiklausai visai, vėl įsijungi, tekste ieškai atramos taškų. Kančia ir niežulys. Tačiau paskui...

Nykioje scenoje viena linija sustatyta 12 įvairių formų nykių garso kolonėlių. Pasibaigus nykiam Trojos karo perpasakojimui kolonėlės sudreba – 12 balsų prabyla miksuojamais fragmentais. Balsai, ačiū dievų olimpui, šviežios konsistencijos, atskiriami vienas nuo kito ir net atpažįstami (iškart susekiau Žilviną Andriušį ir Karolį Vyšniauską). Jie autoriaus buvo įrašyti negirdėtai žiauriu būdu: užrakintas garso įrašų studijoje kiekvienas iš 12 akcijos dalyvių – kūrybiškų individų – privalėjo nei iš šio, nei iš to interpretuoti mums jau pažįstamą „Iliados“ santrauką.

Iš šios nevienarūšės medžiagos, iš frazių nuotrupų, iš pasikartojančių žodžių, atodūsių ir pauzių, iš atminties ir fantazijos duobių kompozitorius ir sukuria graikiškai lietuvišką chorą, šiuolaikinę operą. Rečitatyvais banguojančią faktais permirkusio pasaulio transliaciją.

Operą mums atlieka, kaip teigiama pavadinime, prožektoriaus solo apšviečiamos mašinos – kolonėlės. Tačiau energiją jos ima iš kuriančio dieviško Olimpo – A. Bumšteino smegeninės. Žodžiai „groja“ kaip natos, žodžiai užkloja, išstumia, paryškina vienas kitą, Hektoras, Agamemnonas, Elena, Ajaksas (kolonėlė, prabylanti poeto M. P. Elijaus Martynenko balsu sako, kad Ajaksas šiandien išima riebalus, tačiau, nemanykit, humoro čia nedaug, viskas labai rimta), fone dar girdisi nepiktybiška relaksinė muzikėlė.

Keista, pabaigoje palieki tas vargšes garso kolonėles kaip artimus žmones. Ir „Iliada“, užklupusi tave nepasiruošusį spektaklio pradžioje, tampa ne tokia jau tolima.

Bravo ir bis.

 

Balandžio 19 d. Opera-meno instaliacija „Honey, Moon!“

Kuiziniškoji ŠMC erdvė siurbte įsiurbė šitą daug vietos užgrobiančią formą. Žiūrovams-klausytojams leista pėdinti tuščio kūrinio viduje – lėtai ir dėmesingai, kaip N. Armstrongui Mėnulio paviršiuje (režisierius Julijonas Urbonas: tai opera, katapultuota į kosmosą...). Visi ir pėdinom mįslingais veidais. Pagyvėdavom, kai G. Labanauskaitės teksto ir Gailės Griciūtės muzikos viduriuose apsireikšdavo pilnaviduriai kultūristai. Tikrų tikriausi. Nepasakyčiau, kad tų keturių nuogų kūnų raumenys susitraukdavo „pagal vokalo akordus“ – ir jiems, ir mums akivaizdžiai trūko pageidautinai moteriškos lyties partnerės. Po maskuojančiais audeklais tai šen, tai ten sėdinčių ir grojančių instrumentalistų buvo gaila – kaip Belkos ir Strelkos. Kaip muzikos ir poezijos ir ŠMC.

Instaliaciją traktuoju kaip teatrinę vaikštinėjimo ratu pertrauką tarp intelektualių NOA veiksmų.

 

„Honey, Moon!“
„Honey, Moon!“

Balandžio 20 d. Kamerinė opera „α“

Režisierė ir dailininkė Gintarė Minelgaitė (GoraParasit) ir kompozitorius Albertas Navickas vėl verčia mąstyti naujoje operoje. Labai sveika.

„α“. Martyno Aleksos nuotraukos
„α“. Martyno Aleksos nuotraukos

Kažin ar naujas LNOBT vadovas apsilankė nors viename NOA spektaklyje? Festivalis jau septintas pagal eilę. O pagal išreiškiamą autorystę ir progresyvumą, mano galva, vienas sėkmingiausių meno festivalių Lietuvoje, nors į jį ir neplūsta publika kaip į sirenas ar scanoramas. „Operomanija“ ir prodiuserė Ana Ablamonova verta kasmečio finansavimo ir revoliucinių operomanijų iš užsienio.

Argi šitų vienaveiksmių operų-neoperų vakarai nederėtų mūsų brangiame Nacionaliniame greta jo „Post futurum“ ir „Korneto“? Publikos edukacijai pagelbėtų.

Šiame spektaklyje mecosoprano Noros Petročenko raiškiai, su gera dikcija kuriama brolio kapo ieškanti Isabelė gali lygintis su savo broliu, poetu F. Garcia Lorca. Ji susisieja ir su anomis V. Woolf moterimis, ieškančiomis išeičių iš vyriškojo pasaulio. Vizualiai tiesiog pritrenkiantis dainininkės tandemas su dramos aktore Ieva Savickaite, Isabelės paslaugia ir kontrastinga alter ego. Paslaptingo ir apytikrio siužeto apytikriai personažai nužengia į sceną iš ekrane projektuojamų komikso puslapių. Žinoma, komiksas pasako tau tik pirmąją abėcėlės raidę, duoda užuominą ir palieka. Artistai įpareigoti žiauriai seikėti jausmų ir judesių blyksnius, egzistuoti alfa raidės ribose (tai nėra nenatūralu – juk pats operos žanras, jo libretai nuo seno guldomi į Prokrusto lovą). Balsai vis dėlto prasiveržia, jų neapvyniosi celofanu kaip pabrėžtinai netikro rekvizito. Ir kompozitorius minimalistas iškelia „tirštą vertikalę“ ir galbūt net pasiekia paskutiniąją omegą.

Bravo.

 

Balandžio 21 d. Opera „Saulė ir jūra“

Šiam spektakliui reikėjo brangios tonos pajūrio smėlio, išpilto brangiai kainuojančioje patalpoje, todėl buvome priversti peržiūrėti jį videoekrane. Patyrėme iškreiptą rakursą, bet jis irgi savaip vertingas.

Garsiai nuskambėjusio ankstesnio spektaklio „Geros dienos!“ autorės – režisierė ir scenografė Rugilė Barzdžiukaitė, libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė – po seanso akcentavo kūrinio tematiką – ekologiją. Nežinau, gal būtent šiuo atžvilgiu ir pamaišė plokščias ekranas, bet jų peršamą aktualiją priėmiau kaip dirbtinai prilipdytą, matyt, merginoms padėjusią lengviau pramušti pinigus. Juk tuomet ekologiškas ir A. Čechovas, ir kt.

Atsivėrusios prasmės tikrai nebuvo menkesnės – jos lietė homo sapiens sunykusios sielos (rodos, sveriančios 21 g) ekologiją – jeigu jau norime vartoti šitą žodį. Žmogaus bukimo pagreitis dabar – lygiagrečiai su nebukomis technologijomis – toks akivaizdus, kad net nebekelia juoko.

Sugulę ir išleipę paplūdimio personažai traukia savo muzikines partijas: įdegio kremo instrukcija, smėlyje paliekamos šiukšlės, mano vyras nuskendo atostogaudamas su meiluže, mamytė snobė myli savo mažvaikį, kelintą rytoj keltis ir pan. Žmonija! O gal reikėtų būti atlaidesniems, nes ir mes patys, išsitiesę kaitroje, prarandame žadą?

Taip, ir mane blyškaus ekrano bei muzikos melancholija įstūmė į keistą letargą... Tačiau iki spektaklio-filmo pabaigos gerai įsisąmoninau, kad šita ingredientais vos krutanti „pica“, šitas paveikslas pakabintas ant tvirtai įkaltos vinies. Vinis kalama ir į tavo kaktą, brangioji, ir ji tikrai iššauna.

Bravo ir bis.

 

„Saulė ir jūra“
„Saulė ir jūra“

Balandžio 21 d. Barokinio teatro triukšmų mašinų performansas „Blogi orai“

Labai laukiau antrojo A. Bumšteino opuso, nes ankstesnėje akcijoje su garso kolonėlėmis įžiūrėjau jame genijų. Deja, užgriozdinęs sceną ratais, cilindrais, lakštais, drobėmis, akmenimis, grūdais ir scenos darbininkais, jis sukėlė dulkes ir – taip – padarė savo suplanuotą pirmapradį senovinio teatro vaizdą ir garsą. Bet toliau už jų nebeėjo.

Vaizdelis man iškart priminė Eimunto Nekrošiaus mylimą rekvizitą statant Šekspyrą ir kt. Viename pasaulio taip ir neišvydusiame režisieriaus spektaklyje jo herojė išvis gimdė vaikus akmenis...

A. Bumšteinas iš savo pagimdyto opuso išlipa sausas. Baroko laikų „meteorologinis žemėlapis“ tapo muziejiniu eksponatu. Žinoma, tai irgi gražu. Kaip burbėjo iš teatro išeinančios kritikės: ak, jeigu būtų apsiėjęs be gyvo atlikėjo (Ivanas Chengas) ir teksto, išvis pretenduotų į simbolinį festivalio uždarymą.