Pokalbis su šiais metais „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota dramos teatro debiutante.

 

Kamilė Petruškevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Šokis Delhi“. Nuotrauka iš OKT archyvo
Kamilė Petruškevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas spektaklyje „Šokis Delhi“.  Nuotrauka iš OKT archyvo

Tavo pradžia teatre – išties sėkminga. Kaip į jį patekai? Nuo mažens žinojai, kad nori vaidinti, ar tai buvo spontaniškas sprendimas?

Nuo mažens norėjau būti scenoje. Lankiau dainavimo pamokas muzikos mokykloje, pasirodydavau su įvairiomis vaikų muzikos grupėmis – scenoje man labai patikdavo, tačiau nebuvau užsibrėžusi, kuo tiksliai norėčiau būti. Vaikystėje neturėjau galimybės dažnai lankytis teatre. Jei vis dėlto tekdavo pamatyti spektaklį – jis man atrodydavo tarytum stebuklas. Į Varėną nelabai to teatro atveždavo, o važinėti į spektaklius Vilniuje nebuvo pinigų.

Aktoriai gali kurti kitus, nesamus pasaulius, atrodysiančius kaip realybė! Žavėjo, kad scenoje galima kalbėti (esu gana uždaras žmogus, tad bendrauti, ypač su nepažįstamais, man kartais sunku). Kalbėti apie rūpimus dalykus, kalbėti tarsi ir nuo savęs, tačiau drauge – iš kitos realybės. Ir niekas manęs už tai neteis, blogai nepasižiūrės. Dėl šio stebuklo turbūt ir patraukė teatras. Baigusi mokyklą nusprendžiau stoti į aktorinį, nors ilgai dvejojau, bijojau, kad neįstosiu, teatrui būsiu per prasta. Ėjau ir į režisūros stojamuosius – iš jų iškritau po pirmojo turo, o į aktorinį priėmė.

Po studijų dažnas aktorius jaučiasi tarsi išmestas į niekur. O vos po poros metų jau esi apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Laikotarpio, kai neturėčiau ką veikti, tikrai nebuvo. Nereikalinga niekada nesijaučiau. Studijų metais dirbome kartu su kurso vadovu Oskaru Koršunovu ir kitais dėstytojais: Dariumi Meškausku, Nele Savičenko, Vesta Grabštaite, Loreta Vaskova. Baigiamieji darbai tapo OKT repertuaro dalimi. Mūsų kursui pasisekė – buvo suteikta galimybė kurti ne tik sau, dėl pažymio. Turėjome kam ir kur savo kūrybą parodyti, žinojome, kad ji prasminga.

„Auksiniam scenos kryžiui“ buvai nominuota už vaid­menis O. Koršunovo spektaklyje „Šokis Delhi“ ir Pauliaus Tamolės „#beskambučio“.

Taip pat vaidinu Jono Tertelio spektaklyje „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. J. Tertelis šiame spektaklyje įstatė aktorius į labai konkrečius rėmus: privalai tiksliai žinoti, kur tam tikru momentu turi stovėti, žengti žingsnį, į kurią pusę pasukti galvą, kad tave apšviestų. Spektaklis paremtas ne tik pasaka, bet ir Birutės Žilytės iliustracijomis, tad vizualumas – nepaprastai svarbi ir didelio tikslumo reikalaujanti spektaklio dalis.

Dirbdama su O. Koršunovu jaučiau didžiulę jo patirtį – tiek gyvenimišką, tiek teatrinę. Tačiau man patinka visoks teatras – jei reikia perteikti žinutę, geros visos priemonės, visi idėjos ir įgyvendinimo būdai. Todėl patirtis dirbant su skirtingais režisieriais labai įdomi.

Spektaklyje „#beskambučio“ kalbama apie suvaržytą kūrybiškumą mokyklose. Ar būdama moksleivė tai patyrei?

Mokyklų yra labai įvairių, tad vaikų patirtys skiriasi. Maniškėje buvo aiškiai atskirtos svarbios ir nesvarbios disciplinos. Vienus dalykus privalėjome mokytis, jie buvo „reikalingi“, net jei absoliučiai nelindo į galvą. Jausdavau, jog į kai kuriuos mokinius žiūrima tarytum į kalinius: atrodydavo, savaime tampi blogas, jei netelpi į nustatytas taisykles, jei nori būti aktoriumi, o ne matematiku. Kūryba buvo suvokiama kaip nerimtas, bereikšmis ir niekam nereikalingas dalykas. Kolegų, baigusių mokyklas, pavyzdžiui, Vilniuje, patirtys absoliučiai kitokios. Viena spektaklio idėjų – mokinių galimybės turėtų būti lygios.

Ar tiki, kad teatras šiandien turi galią formuoti viešąją nuomonę, keisti žmones ir realybę, kurioje gyvename? Ar teatras yra ne tik pasaulį atspindintis, bet ir jį formuojantis reiškinys?

Kai mokyklose rodome spektaklį „#beskambučio“, pasitaiko mokytojų, iš spektaklio išeinančių po pirmosios dalies. Jie, ko gero, bijo pažvelgti problemai į akis, nenori apie ją mąstyti, todėl bėga nuo jos. Vengia ieškoti sprendimo būdų, išeičių, galbūt bijo pokyčių. Tačiau būtent šiems mokytojams labiausiai reikėtų pasiklausyti ir išgirsti, kas sakoma spektaklyje.

Manau, šiandien mokyklose labiausiai trūksta dialogo. Mokiniai bijo kalbėtis su mokytojais, mokytojai vengia bendrauti su mokiniais, jų tėvais. Egzistuoja statusai (ir labai daug baimės), tačiau realaus įsiklausymo beveik nėra. Po spektaklių kviečiame žiūrovus į diskusiją – liūdna, kad mokiniams prabilus apie prob­lemas, kai kurie mokytojai jas pradeda neigti, ieško pasiteisinimų arba sako, esą viskas iš tiesų yra gerai.

Tavo kuriamai Liorai „Šokyje Delhi“ tenka nuolat būti greta tragedijos. Ji praneša kitiems personažams apie skaudžias netektis, būna šalia skaudaus išgyvenimo akimirką. Natūralu, kad jai tenka užimti užjaučiančiosios poziciją, tačiau, atrodo, atjauta jai tam tikra prasme yra prievolė, pareiga. Ar įmanoma iš tiesų atjausti, suvokti svetimą skausmą? Kaip sekėsi kurti personažą, tarsi neišgyvenantį tragedijos, bet nuolat esantį nepaprastai arti jos?

Liora man labai juokinga. Jos atjauta padiktuota taisyklių, ji privalo pasakyti: „Man labai gaila.“ Tačiau jos dėl to teisti nesinori – tokioje situacijoje turbūt esame buvę kiekvienas. Tam tikrais momentais tam tikrus dalykus sakyti įprasta. Tai yra taisyklės, kurioms paklusti savaime nėra blogai, tačiau tai ne atjauta, o tik žodžiai, kuriuos žmonės turi pasakyti. Netekties akimirką juoktis nesinori, tačiau tokios taisyklės klaikiai juokingos, net absurdiškos; iš tiesų žmogų atjausti gali tik tie, kurie patys buvę panašioje situacijoje. Išgyventi kartu – pati didžiausia atjauta. O formalus pasakymas to, kas privaloma, absoliučiai nieko nereiškia. Juokingiausia, kad Liora ne tik sako, ko reikalauja kažkieno sukurtos taisyklės, bet ir tikisi, kad žmogus, kurį ji „atjaučia“, elgsis pagal tas pačias taisykles. Bet pamačiusi, kad žmogus jų nesilaiko, nustemba. Tačiau prisitaiko. Liora elgiasi ir keičiasi pagal aplinkybes, nėra nuoširdi. Ji žmogus-chameleo­nas. Tokių žmonių daug. Dirbtinumas bei kaukės, kurias užsidedame, gamina tas absurdiškas bendravimo taisykles. Žmonės nesugeba nuslopinti savo ego, verčiančio juos būti „labai gerus“, „labai teisingus“, stengtis kažkaip „tinkamai“ elgtis kitų akyse.

Liora prisipažįsta, kad savo gyvenimo tarytum ir neturėjo – visada gyveno svetimus. Ar nemanai, kad aktoriui tenka panaši dalia?

Ji nugyvena svetimus gyvenimus, nes nieko nepadaro pati. Tarsi kažin ko nori, bet pati veikti nedrįsta. Ieško, prie ko prisišlieti, visada yra šalia kito, tačiau niekada nebūna pati savimi. Dalijasi svetimu gyvenimu, bet negyvena savojo.

Nemanau, kad personažo išgyvenimai turėtų persiduoti aktoriui. Nors esama įvairiausių vaidmens kūrimo metodikų, bet daug aktorių, ruošdamiesi sudėtingiems psichologiniams vaidmenims, gyvena personažų gyvenimą, nes šitaip įsijaučia. Tokie vaidmens kūrimo būdai labai skausmingi. Aš aktorystę suprantu kiek kitaip – kaip vaidinimą, tam tikrą žaidimą. Sakoma, aktorius turi būti panašus į vaiką. Vaidindami turime išleisti tą vaiką pažaisti. Nuo kūrybos, žaidimo neturi skaudėti. Viename monologe Hamletas sako, kad vaidmenį reikia pastatyti kaip veidrodį prieš gamtą – kad viskas būtų taip, kaip yra realybėje, nei per daug, nei per mažai. Tikiu, kad aktorius ir turi būti tas veidrodis. Tačiau svetimų gyvenimų gyventi jis neprivalo. Jis turi gebėti bet kurią akimirką personažą pastumti į šoną ir vėl būti savimi. Kitaip būtų per sunku.

Aktorius turi būti atviras, nebijoti kalbėti. Reikia rodyti žiūrovui, kad galima ir net reikia būti atviram.

Ko trūksta šiandienos teatrui? Ar jaunoji aktorių ir režisierių karta turi užmojų jį keisti?

Manau, teatrui šiandien trūksta žiūrovo. Į spektaklius vaikšto vis tie patys žmonės, siauras teatro entuziastų ratas. Daugeliui žmonių teatras neįdomus – labai norėtųsi pamėginti tai pakeisti. Žmonėms rajonuose, mažuose miesteliuose teatras apskritai nėra prieinamas, artimas. Sėkmingose šalyse paprastai itin gerai išvystyta kultūros ir švietimo sistema. Sistemos ir linkėčiau.