Įžengus į salę visų pirma žvilgsnis užkliūva už perregimos širmos – ketvirtosios sienos, atskiriančios sceną nuo žiūrovų. Per NOA performansą „Blogi orai“ žadama daug dulkių, LNDT savanorės dalija respiratorius – gal ir uždanga tam, kad publika neužsikosėtų? Gęsta šviesos, ant širmos pasirodo lengva kliše dvelkiantis vieno iš scenoje stovinčių mechanizmų šešėlis. Jį palengva suka merginos ranka. Staiga vietoje šešėlio įsižiebia projekcija. Joje – vyrukas, įnirtingai gestikuliuojantis ir kapota greitakalbe tariantis angliškus žodžius. Geriau įsižiūrėję, už širmos matome ir patį vyruką (teksto autorius ir atlikėjas Ivanas Chengas) – čia pat, ant scenos, prieš kamerą darantį tai, kas atvaizduojama projekcijoje (jau imu laukti, kada šis fintas pabos kūrėjams). Vyrukui vis greičiau beriant žodžius, jaunų atlikėjų kompanija (Gailė Griciūtė, Greta Grinevičiūtė, Rūta Junevičiūtė, Aaronas Kahnas) scenoje tvarko mašinas, kuriomis jau tuoj tuoj turėtų sukurti blogų orų šėlsmą. Judina, klibina savo „instrumentus“, prašluoja sceną... Vyrukas jau gestikuliuoja taip įnirtingai, kad, rodos, netrukus sprogs, o žodžius mala tokiu greičiu, kad jų beveik nebeįmanoma atskirti, nors emocija neabejotinai ryški. Žodžių lavinoje suskamba Philo Collinso „In the Air Tonight“. Na, kada gi pagaliau išgirsime žadėtus barokinės audros triukšmus? Vyruko įžanga ilgoka ir pamažu pradeda įgristi. Pagaliau projekcija išsijungia, žodžių mėsmalė nebesisuka. Prasideda audra, vykusi prieš šimtus metų teatre!

„Blogi orai“. Martyno Aleksos nuotrauka
„Blogi orai“. Martyno Aleksos nuotrauka

Baroko epochos teatruose plačiai naudota gamtos stichijų triukšmus imitavusi mašinerija: turbinos, per kurias sukta drobė ar šilkas, atkurdavo vėjo gaudesį primenantį garsą; į karstus panašiose medinėse dėžėse su vidiniais laipteliais buvo ridenami akmenys ir geležies rutuliai, imitavę griaustinį; metalinės plokštės, virpinamos ir drebinamos, skambėjo tarytum audra; beriami grūdai – tarytum lietus.

Nors gamtos stichijų gaudesys buvo neatsiejamas nuo senovės graikų dramą gaivinusios baroko operos, vis dėlto garsus kuriantys mechanizmai tebūdavo tik viena iš kūrinio sudedamųjų dalių – paslėpta kažkur scenos kulisuose, neregima žiūrovui. Šiandien režisierius Arturas Bumšteinas autentiškai atkurtą (rekonstrukcijos meistras – Ernestas Volodzka) mašineriją paverčia performanso centriniu veikėju, ašimi, eksponuojama žiūrovams. Ir nors ši ašis – gana įdomus, kitoniškas reginys, vis dėlto norisi, kad aplink ją kas nors suktųsi.

Į mašinas gerokai įdomiau žiūrėti, nei jų klausytis. Šiandien daug realesni ir, tiesą sakant, įvairesni garso efektai padaromi kompiuteriais, todėl scenoje akivaizdžiai kuriami garsai ausies ir nervų pernelyg neužkabina. Juolab kad juos nuolat papildo iš garsiakalbių sklindantieji – kartais net nebeaišku, kurie iš jų formuoja tą audros garsų autentiką. Ar tikrai reikia šitaip išryškinti mašinų triukšmą? Nejau barokinių mechanizmų sukuriamą realybę reikia pastiprinti kitomis, naujausio amžiaus priemonėmis?

Scenoje viskas pernelyg greitai pasidaro aišku. Supratome, kad drobę braukiant per sukamas lentjuostes, išgaunamas „vėjas“. Supratome, kad iš maišo ant metalinio lakšto beriami grūdai skambesiu primena lietaus kapsėjimą. Čežinami popieriaus lapai – lyg ir medžių lapai, vėjo blaškomi, lyg ir lietus. Kuo greičiau vartote dėžę su akmenimis, tuo garsiau dunda griaustinis. Viskas aišku. Tai įdomu, bet tik trumpam. Norisi kažko daugiau, nors per lašelį apčiuopiamos esmės. Esmė galbūt yra pačios mašinos, tačiau jų kažkodėl neužtenka. Niekuo nepapildytos (deja, vyrukas nepapildė), jos tėra istoriniai eksponatai.

Atlikėjai darbą dirba atsidavę – net pro širmą matyti jų raumenų įtampa, kylanti valdant gana didelius medinius mechanizmus. Negi jie iki galo liks tik scenos darbininkais?

Staiga vyrukas, performanso pradžioje varginęs akį ir ausį, uždainuoja, ir tai sukelia palengvėjimo jausmą, įpučia gyvybės. Į falcetą pereinančiu balsu jis gieda neaiškią melodiją ir trepsi per sceną kaip per balas keistais nykštuko šuoliukais. Geriau jis būtų šitaip pratrepsėjęs visą kūrinį!