Paroda „Tyliosios kolekcijos: Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ Nacionalinėje dailės galerijoje veiks iki birželio 10 d.

 

Vieną pirmųjų kartų į Nacionalinę dailės galeriją žengiu ne dėl aist­ros pamatyti meno kūrinius, kiek dėl siekio suprasti, ar galėsiu pažinti tuos, su kuriais nebegalėsiu susipažinti. Apie parodą „Tyliosios kolekcijos“, kaip ir apie kitas NDG parodas, vargiai pavyksta ką postringauti, nes viskas apgalvota iki smulkmenų ir paroda tampa puota sielai. Salėje ratu išdėliotos ir viena nuo kitos atskirtos privačios kolekcijos pretenduoja apsukti galvas net išrankiausiam žiūrovui, o žaismingas (Broniaus Gražio kolekcijos „kambarys“), jautrus (Auksės ir Vaidoto Žukų „kambarėlis“) ar scenografiškas (Vlado Neniškio dalis) jų pateikimas tarsi siekia pasufleruoti kolekcijų autorių charakterių bruožus.

Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas

Ko gero, nediskutuotinai profesionalus parodos kuratorių (už lietuvišką dalį atsakingos Eglė Juocevičiūtė ir Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, estišką – Kadri Asmer ir Raivo Kelomeesas) ir parodos architektės Ievos Cicėnaitės tandemas sukūrė 14 skirtingų asmenybių vizualines charakteristikas, kurias parodoje papildo atpasakomieji etiketažai, parodos gidas su kolekcininkų dosjė bei asmeninių interjerų video. Kaip dienovidinis veikia salės viduryje sukurta „albumų sala“, prie kurios galima prisėsti ir susipažinti su literatūra apie kolekcininkus, kūrinių autorius, pačius kūrinius ar jų laikotarpius. Kitaip tariant, iš pirmo žvilgsnio paroda atrodo besaikė (laiko, asmenybių, meno kūrinių kiekio atžvilgiu) ir sunkiai suvaldoma, tačiau iš tiesų ji veikia kaip nuoroda į begalines istorijas, kurios kažin kaip tarpusavyje buvo, yra ir bus susijusios.

Reikia pripažinti, jog smagu matyti susijungimą su viena iš Baltijos seserų – Estija – meno kontekste, siekį ją pažinti kitaip. Estų ir latvių menas, be abejonės, yra vertas dėmesio, vis dėlto nenumaldomai kyla klausimas, kodėl būtent šių dviejų šalių kolekcio­navimo istorijos susitiko po vienu stogu? Kodėl ne Lietuvos ir Latvijos ar Lenkijos? Konkretus atsakymas į šį klausimą nebuvo pateiktas, tad taip ir lieka ore pakibusios parodos pojūtis.

Lietuvoje ilgai laukėme kolekcinės parodos ir sulaukėme tokios, kurioje visuomenės akims atskleidžiama kelių kolekcijų versmė, tačiau išėjusiam žiūrovui lieka su daugiau klausimų nei atsakymų. Tarkime, V. ir A. Žukų sakralinio meno kolekcija. Į parodą pristatantį tekstą jie nėra įtraukti, o jų „kambarėlio“ apraše teigiama, kad V. ir A. Žukų kolekcija yra sakralinių kūrinių rinkinys, atsiradęs iš bičiulystės, kuomet nė vienas kūrinys nebuvo pirktas – visi dovanoti. Sakralinio meno kolekcijos atsiradimas ir jos atvejis sovietmečio kultūros kontekste yra unikalus reiškinys, kurio problematika, deja, nebuvo išplėtota. Štai viename interviu kuratorė J. Marcišauskytė-Jurašienė teigia, kad ši paroda „nėra tas atvejis, kai sukabini iš žmonių namų paimtus darbus, – viskam turime savo argumentų, viskas apgalvota. Yra darbų, kurie gali pasirodyti ne tokie vertingi ar tiesiog keisti, žinant, kad tas kolekcininkas turi ir geresnių, bet mums buvo svarbu konkretūs darbai, kurie turi istoriją, susijusią su kolekcininku, jo patirtimi, biografijos linkiais“. Tačiau žiūrovo akiai, net ir labiau įgudusiai, sunku pamatyti tokius antrinius kontekstus, nes jiems reikia subjektyvių žinių. Verta pasvarstyti apie išsamesnį paro­dos katalogą arba informatyvesnius etiketažus, nors, sakoma, kur yra noro, ten yra ir galimybių (apeliuoju į norinčiuosius žinoti daugiau ir jų siekį rasti informaciją).

Matti Miliaus „kambario“ fragmentas. gyčio norvilo nuotraukos
Matti Miliaus  „kambario“ fragmentas.  gyčio norvilo nuotraukos

Pristatomasis parodos gido tekstas užbaigiamas Sigmundo Freudo paaiškinimu apie potraukį kolekcio­nuoti. Jį psichoanalitikas kildino iš Edipo komplekso, teigdamas, jog „kolekcininkas susikuria savo pasaulio versiją-modelį, kuriame kiekvienas eksponatas yra lyg nedidelė jo paties dalelytė“. Toks aiškinimas lyg išteisina visa parodą ir kviečia svarstyti, ar visos matytos tyliosios kolekcijos nėra jų savininkų savęs tęsinys, galbūt iš tiesų, kolekcionuodami meno kūrinius, jie meditavo istoriją ir savo vietą joje? Tačiau ką tuomet, atsižvelgdami į visus 14 pateiktų atvejų, į tai, jog beveik visos kolekcijos buvo privačios ir uždaros prašalaičių akims, galime pasakyti apie būsimą Viktoro ir Danguolės Butkų muziejaus atidarymą arba Rolando Valiūno įkurto Lietuvos dailės fondo veiklą? Ar kolekcionavimo žanras ir pobūdis neturėtų būti vienas iš kriterijų? Galima teigti, kad tokį didelį skirtumą tarp, tarkime, Stasės Mičelytės ir Matti Miliaus kolekcijų lėmė ne tik skirtingos tautybės, bet ir anksti (ar vėlai) susiformavęs siekis sąmoningai kolekcionuoti meno kūrinius. K. Asmer gražiai pasakė, kad asmeninis santykis, draugystė su menininku kolekcininkui neretai padaro didesnę, nei manoma, įtaką, kartu lemia kolekcijos formavimosi perspektyvą.

Lėtai judant pro kiekvieno kolekcionieriaus „kambarį“ apima keistas pojūtis. Rodos, patiems meno kūriniams nesvarbu, kaip jie bus eksponuoti, nes, pakliuvę į muziejaus erdvę, jie bet kokiu atveju tampa muzealiais objektais. Ir nors jų autentiškumas nediskutuotinas, o kontekstų santykiai verti paskirų atvejo studijų, pačios kolekcijos praranda intymų savininkų atspindį. Muzealumas, apsireiškiantis kiekviename daikte, atsiduriančiame muziejinėse institucijose, egzistuoja ne abstrakčiai, o su jos reiškėjais. Visi tie Kraso turtai – padovanoti, išsiprašyti, pirkti ar pavogti – iš asmeninio objekto tampa objektyviu objektu, kurį muziejus paverčia savotišku ir materialiu. O štai namų interjere tie patys objektai buvo jusliškais ir konkrečiais savininkų gyvenimo erdvėlaikiais. Jie bylojo apie pomėgius, idėjas ir mintis, tad kvestionuotina, ar, žvelgiant tik į mažą dalį sukauptos kolekcijos, pateikiamos galerinėje ekspozicijoje, apskritai galima išvysti kolekcionieriaus charakterį.

Anot garsiojo muzeologo Friedricho Waidacherio, muzealijos pačios savaime yra bereikšmės, jos egzistuoja tik kaip ženklai. Ženklai įgyja reikšmę, nes pastaroji yra jiems priskiriama, taigi iš esmės viskas, kas mus supa, yra objektai su priskirtomis reikšmėmis. Šios reikšmės yra subjektyvios ir net preciziškai objektyvus žvilgsnis, suteikdamas kontekstus, tampa subjektyvus. NDG esančios kone nebylios kolekcijos tapo matomomis ir garsiomis muzealijomis, tik kažin kodėl jas vėlei užgožė. Tik šį kartą ne asmeniniai ženklai, pirminiai kontekstai ar svetainėse stovinčios sofos, o šaltos muziejinės šviesos.

Fotoreportažas iš parodos