Grupinė paroda „Globali kontrolė ir cenzūra“ Energetikos ir technikos muziejuje veiks iki gegužės 19 d.

 

Aš stebiu
Tu stebi
Jis, ji stebi
Mes stebime
Jūs stebite
Jie, jos stebi
Asmenavimo pradžiamokslis

Tie, kurie naudojatės feisbuku ar instagramu, tikriausiai jau gaunate informaciją apie pakeistus asmens duomenų apsaugos nuostatus ir turite su jais sutikti, jei norite toliau naudotis programėlėmis. Feisbuko skandalo kontekste (neabejoju, būta ir daugiau ne tokių akivaizdžių priežasčių) nuo gegužės 25 d. pagal ES direktyvas bus įvykdyta duomenų apsaugos taisyklių reforma ir pradėtas taikyti naujas, griežtesnis reglamentas. Vos prieš kelias dienas, balandžio 25–27 d., Pabradėje vyko Lietuvos ir kitų NATO šalių kariams skirta tarptautinės ginkluotės paroda „Live Firing Show 2018“, kur su pasididžiavimu demonstruotos modernios ginkluotės, pvz., kovinių (taigi galinčių ne tik atlikti žvalgybos funkciją, bet ir naikinti taikinius) bepiločių orlaivių, įprastai vadinamų dronais, galimybės. Vargu ar galėjo geriau sutapti, kad tuo pat metu Energetikos ir technikos muziejuje eksponuojama tarptautinė grupinė paroda „Globali kontrolė ir cenzūra“ apie tai, ką ir sako jos pavadinimas: technologijų nulemtą, tačiau jų kūrėjų ir vartotojų, t. y. pačių žmonių, padiktuotą, vis naujus būdus įgaunančią visapusišką globalią priežiūrą, stebėjimą ir kontrolę.

2015 m. ZKM, Meno ir medijų centre Karlsrūjėje, Vokietijoje, buvo atidarytas dabartinės parodos Vilniuje prototipas. Įžanginę kalbą sakė Williamas Binney’us, buvęs aukšto rango slaptasis agentas ir NSA (JAV Nacionalinio saugumo agentūros) technikos direktorius. Buvęs, nes nusišalino nuo pareigų, kadangi prieštaravo JAV Vyriausybės po rugsėjo 11-osios įvykių paskelbtam reikalavimui sekti visus piliečius. Dėl panašių „saugumo užtikrinimu“ maskuojamų stebėjimo aspektų jis perspėja šioje parodoje eksponuojamoje kalbos videodokumentacijoje, tad nenuostabu, jog visos parodos pamatas – siekis lankytojus nustebinti, paskatinti pasijusti nepatogiai, galbūt net sukelti paranoją. Čia puikiai įsikomponuoja kadaise man įspūdį padariusi Benjamino Franklino citata: „Bet kuri visuomenė, truputį laisvės aukojanti dėl trupučio saugumo, yra neverta nė vieno ir praras abu.“ Gąsdinimą keičia moralizavimas, moralizavimą – kritika, kritiką – ironija, ironiją – vėl gąsdinimas.

Selma Alaçam. „Different Conditioning“. © ZKM. Anatole Serexhe nuotrauka
Selma Alaçam. „Different Conditioning“. © ZKM.  Anatole Serexhe nuotrauka

Seniausias parodos eksponatas sukurtas 2004 m. (anglo Chriso Oakley’aus video „Katalogas“), dauguma likusių – jau antrame šio amžiaus dešimtmetyje, taigi gan tiesiogiai ir išmoningai atliepia socialines ir politines mūsų laikotarpio problemas, neatrodo pasenę, praradę aktualumą. Vis dėlto kažin ar būtų teisinga visus juos vadinti meno kūriniais, veikiau – angažuotais projektais. Pirmame muziejaus aukšte sąlyginai daugiau darbų, susijusių su valstybiniu stebėjimu, draudimais, grėsmių nustatymu, kitaip tariant, instituciniu žvilgsniu. Trumpame Selmos Alaçam, gimusios ir dirbančios Vokietijoje, video „Different Conditioning“ (2011) oficialią portretinę fotografiją primenančiame kadre baltaodė mergina (pati autorė) štampuoja sau veidą Vokietijos herbu tol, kol visa pajuosta. Šis kūrinys puikiai dera performatyvios tapatybės, ypač gana šviežios tautiškumo sampratos, pradėjusios formuotis kartu su stambių politinių darinių byrėjimu ir nepriklausomų valstybių kūrimusi, kontekste. Viena vertus, steigiant savo identitetą pagal nusistovėjusias klišes (nebūtinai savaime geras ar blogas), tam tikrą tautos ar kitokios bend­ruomenę vienijančios koncepcijos rėmą, svarbu nepersistengti ir išlaikyti kritinę distanciją. Kita vertus, matome valstybinio biurokratizmo pavyzdį – piliečių skaičiavimą ir normalizavimą pagal nuasmenintas, standartizuotas, nuolat kartojamas procedūras.

Kitoje salėje – keli darbai apie dronus. Rubenas Pateris ir Gonçalo F. Cardoso instaliacijoje tiesmuku pavadinimu „Žydro dangaus baimė“ (2016) siūlo pažvelgti arba pasiklausyti netolimos ateities, o kai kam – labai realios dabarties, akustinio dangaus „vaizdo“. Norint sumenkinti žmonių pašnekesį, sakoma, jog „kalba apie orą“. Gero ir blogo oro samprata išties yra reliatyvi: Lietuvoje 2017 m. suskaičiuota ~1850 saulėtų valandų, ir, rodosi, jų vis negana, o Vidurio Rytuose giedros dienos reiškia bepiločių orlaivių antskrydį. Kai kurie jų skraido taip aukštai, kad nėra matomi, tačiau garsas išduoda – esi ne tik stebimas, o galbūt ir taikiklyje, taigi apniukusi diena tiesiogine prasme gali spręsti gyvybės arba mirties klausimą. Instaliaciją papildo R. Paterio plakatas-schema „Apsisaugojimo nuo dronų vadovas“ (2013) arba kitaip – „XXI a. paukščių stebėjimas“, nurodantis populiariausius jų tipus, formą iš apačios ir paskirtį: šaudyti, žvalgyti ar pramogauti.

Dano Perjovschi piešinys. © ZKM. Anatole Serexhe nuotrauka
Dano Perjovschi piešinys. © ZKM. Anatole Serexhe nuotrauka

Cokoliniame muziejaus aukšte nuolatinę ekspoziciją su senų modelių kompiuteriais papildo įvairiausios stebėjimo kameros. Kiekvienas, įžengdamas į patalpą pro duris, ant kurių prilipdytas kameros ženkliukas, pasirašome numanomą kontraktą, duodame sutikimą būti stebimi, kad galėtume naudotis pastato teikiamomis paslaugomis. Tačiau yra tūkstančiai tariamai privačių kamerų, kurios: a) gali būti lengvai „nulaužiamos“ ir transliuoti vaizdą ne tiems stebėtojams, kuriems turėtų, b) būti imitacija ir veikti prevenciškai su sąlyga, jog „stebimasis“ matys jį supančias kameras, c) įgauti šnipų filmuose matytas sagos, laikrodžio, tušinuko ir pan. formas, taip pažeisdamos nežinančiojo apie stebėjimo faktą privatumą. Marco Lee parduotuvės vitrinoje galite susipažinti su visa aibe apsaugą (nuo ko? kam?) užtikrinančių stebėjimo kamerų, išsirinkti tinkamiausią pagal savo poreikius – nurodytos ir kainos.

Parodoje eksponuojama per 30 darbų. Perteklinis jų kiekis suponuoja perteklinį stebėjimą, veikimą, duomenis ir vaizdus. Vienu atveju tai gali tapti individo maišto forma prieš anoniminę instituciją, kitu – individo paliekamais pėdsakais globaliam technologijas valdančių privačių ar juridinių asmenų būriui, kurie tai panaudos politiniais arba ekonominiais sumetimais. „Globalios kontrolės ir cenzūros“ siunčiama žinutė – prieštaringa, o rezultatas, kaip ir kiekvienu atveju, priklausys nuo lankytojo asmeninės patirties su big data ir technologijomis. Lyg ir kalbama apie svarbius procesus, kurių objektu esame mes patys, tačiau priekaištingas kai kurių autorių tonas sukelia atmetimo reakciją. Vis dėlto verta pasiimti parodos gidą, neprašyti darbuotojų viską paaiškinti ir patiems leistis į muziejaus vidų bent dėl atradimo džiaugsmo – kartais eksponatai slepiasi katilinių, vamzdžių ir kitų masyvių agregatų apsuptyje.

Daugiau apie parodą