Konceptuali meno rinkos refleksija menininkų kūryboje – retas atvejis. Juk ne taip paprasta kritikuoti, analizuoti ir vaizduoti meno pasaulio komerciškumą, jeigu pats esi aktyvus šio pasaulio dalyvis ir komercinė tavo kūrinių sėkmė – vienas svarbiausių kūrybos tikslų. Menininką, kaip ir visą meno pasaulį, kankina šizofreniškas dualumas. Viena vertus, deklaruojama menininko autonomija ir ne prekinė, o dvasinė meno kūrinio vertė, kita vertus – tas pats menininko autonomijos skelbimas ir kūrinio neįkainojamumo manifestai yra skirti netiesiogiai menininkui ir jo kūriniams įsitvirtinti meno rinkoje.

Apsukrūs meno kūrinių prekeiviai kolekcionieriams mėgsta sakyti: „Šis kūrinys tikrai neįkainojamas, bet jums, kaip tokio meno gerbėjui, su didele išlyga jį vis dėlto parduosime.“ Tačiau meno istorijoje buvo daug atvejų, kai kūrėjai atvirai ar užmaskuotai koketavo su rinkos dėsniais: juos atvirai demonstruodavo ar kritikuodavo, keisdavo ar deklaruodavo savo priklausomybę rinkos diktatui.

Marcel Duchamp. Tzankos čekis, 1919 m.
Marcel Duchamp. Tzankos čekis, 1919 m.

Štai keli XX a. kūrybos pavyzdžiai, kur pagrindiniu menininko kūrybos objektu tampa meno rinka, jos dėsniai ir praktikos. Konceptualaus meno pradininkas Marcelis Duchamp’as geriau žinomas kaip meno pasaulio autsaideris, kūrėjas, kuris iš pagrindų griovė meno rinkos pagrindus keisdamas kūrinio ir autoriaus sampratą, tačiau būtent jis vienas pirmųjų kūryboje atskleidė ir finansų simbolikos sąlyginumą. Jau gyvendamas Niujorke, 1919 m. sukūrė finansinių čekių seriją. Vieną jų 115 dolerių sumai išrašė savo dantų gydytojui Danieliui Tzankai, nuo tada jie vadinami Tzankos čekiais. Nupieštas čekis beveik niekuo nesiskyrė nuo originalo. Taip M. Duchamp’as suvienodino meno kūrinį ir finansinį dokumentą.

Žinome, jog dabar menininkai kūriniais dažnai atsiskaito už viešbutį, automobilio ar dantų taisymą, todėl meno kūrinys iš tikrųjų gali funkcionuoti kaip piniginis vienetas ar čekis. Po penkerių metų M. Duchamp’as kuria dar vieną finansinį ready-made, šį kartą Monte Karlo lošimo namų obligacijas. Jas menininkas nupiešė labai tiksliai, tačiau kai ką ir pakeitė, pvz., įkomponavo savo portretą. Iš 30 obligacijų jam pavyko parduoti 12 po 500 frankų. Neaišku, kiek tuomet finansiškai buvo naudingas toks pirkinys, tačiau taip pirkėjai įsigijo ne tik finansinius pseudodokumentus, bet ir labai garsaus menininko kūrinius. Tai buvo ironiškos ir konceptualios ekonominių santykių provokacijos, o joms menininką paskatino labai greitai auganti plėšri, amerikietiška meno rinka. Apie ją draugui fotografui ir galerininkui Alfredui Stieglitzui M. Duchamp’as rašė: „Rinkos poveikis čia pasibaisėtinas, menininkai ir kūriniai Amerikoje – kaip akcijos Volstrite, tai staiga pakyla, tai smunka žemyn.“

M. Duchamp’o kūrybines strategijas vėliau tęsė prancūzų menininkas Yves’as Kleinas. Savo 1963 m. parodai jis išspausdino specialius kvitus ir juos dalijo žiūrovams, perkantiems iš jo parodos tuščius galerijos sienų plotus. Tuščias erdves jis paskelbė nemateria­laus tapybinio jausmingumo zonomis. Pardavinėdamas tuštumą, o sandėrius patvirtindamas kvitancijomis, Y. Kleinas išraiškingai pademonstravo labai artimą tuštumos, meno vertės ir pinigų ryšį. Beje, pirkėjai turėjo atsiskaityti auksu, o gautas kvitancijas sudeginti. Taip jie likdavo be nieko, bet su intensyviai išgyvenamu ir apmąstomu „nematerialiu“ kūrinio turiniu savo galvoje ir ištuštėjusiomis kišenėmis.

Su finansiniais popieriais kūrybinių reikalų turėjo ir amerikietis skulptorius Robertas Morrisas. Laiku negavęs užmokesčio už savo skulptūrinį objektą – švino dėžutę, – jis paskelbė deklaraciją, kuria viešai anuliavo meninį šios dėžutės turinį ir estetinę jos vertę. Puikus pavyzdys, kaip reikia keršyti nenorintiems susimokėti už jūsų meno kūrinius. R. Morrisas išryškino esminę meno rinkos prieštarą: manome, kad tik rinka kuria meno kainą, o jis parodė, kad ir pats menininkas gali įsikišti į rinkos procesus ir juos keisti. Kaip pasikeitė šios švino dėžutės kaina? Žinoma, kartu su menininko deklaracija ji dar labiau išaugo, nes tapo performatyviu kūriniu.

Kitas R. Morriso projektas sumanytas 1969-aisiais. Iš „Whitney“ muziejaus, rengiant parodą „Antiiliuzija: procedūros / medžiagos“, jis paprašė lėšų, kad galėtų supirkti garsių kolegų JAV menininkų darbus ir juos brangiai parduoti Europos kolekcionieriams, o visus gautus pinigus atiduoti muziejui. Deja, muziejus pabijojo rizikuoti ir visų prašomų lėšų neskyrė.

1970 m. belgų menininkas Marcelis Broodthaersas nusprendė prekiauti savo fiktyvaus muziejaus herbu papuoštais aukso lydiniais, tik už juos paprašė dvigubai daugiau nei tuometė aukso kaina. Kainos padidėjimą jis aiškino tuo, kad tai menininko pažymėtas auksas, todėl įgyjo meno kūrinio statusą. Taip buvo reaguojama į nevaldomą meno kūrinio transformaciją į prekę ar finansinį aktyvą.

Šiame kontekste turėtume prisiminti Andy Warholą, kuris pirmas padėjo lygybės ženklą tarp meno kūrinio ir pinigų. Viena ankstyvųjų jo šilkografijų vaizduoja 1 dolerio banknotą, o jis pats yra pareiškęs, kad mėgsta pinigus ant sienų: „Jūs ruošiatės pirkti meno kūrinį už 200 000 dolerių o aš galvoju, kad jums reikėtų paimti šią pinigų sumą, supakuoti kupiūras ir pakabinti ant sienos.“ Panašiai dolerių banknotus į meno kūrinius konvertavo Fluxus menininkas Robertas Wattsas. 1960 m. jis pats spausdino dolerių banknotus ir nemokamai dalijo gatvėje, taip nuvertindamas ir pinigus, ir kūrinius. Vokietis Josephas Beuysas mėgo pasirašinėti ir žymėti savo antspaudu įvairių šalių banknotus, paversdamas juos meno kūriniais. Tokie menininkų eksperimentai veikė kaip atsakas į vis labiau komercializuojamą meno pasaulį ir augančią meno rinkos įtaką pačiam kūrybos procesui.

Šiandienėje meno rinkoje daug kas pasikeitė. Dabar ryškus meno kūrinių personifikacijos kultas, todėl kalbama ne apie konkrečius Jeffo Koonso ar Damieno Hirsto kūrinius, o apie jų gyvenimo būdą, aprangą ar manieras aukštuomenės vakarėliuose. Šį aspektą tyrinėja tokie kūrėjai kaip Andrea Fraser ir Merlinas Karpenteris, kurie ne prieštarauja rinkos dėsniams, bet juos dar labiau akumuliuoja, išryškina ir jiems paklūsta.

A. Fraser pasidabina „Gucci“ bikiniu ir skaito pa­skaitas apie meną, manipuliuodama menotyrinėmis klišėmis ji prisiima muziejaus gido vaidmenį. 2003 m. ji nusitaikė į meno kūrinių kolekcionavimo kultūros dviprasmybes, kūrinys vadinosi „Įgyvendinta kolekcio­nieriaus užsakymu“. Tai videoįrašas, kuriame menininkė mylisi su kolekcionieriumi – vietoje savo kūrinio už mokestį jam pasiūlė savo seksualines paslaugas. Kolekcionierius ne tik permiegojo su menininke, bet ir gavo „meilės nakties“ įrašą, kuriame pats tapo savotišku kūrybinio proceso personažu. A. Fraser šiuo sumanymu suvienodino kolekcio­nieriaus, menininko bei kūrinio vaidmenis ir išryškino kolekcionieriaus diktatą parsidavėliškame meno pasaulyje.

M. Karpenteris į kūrybos procesą įtraukia ne kolekcionierius, o galerininkus. 2005 m. projekte galerijos personalą privertė tapyti jo paveikslus, taip išryškindamas ypatingą galerininkų svarbą menininko karjeroje. Po metų galerijoje eksponavo tuščius firminių prekių krepšius su čekiais viduje. Dar kitame projekte išprašė iš parodos, į kurią buvo pakviestas kaip dalyvis, kuratoriaus 4000 dolerių. Juos vėliau smagiai ir demonst­ratyviai prapylė prabangiuose baruose bei firminėse drabužių parduotuvėse. Taip pabrėžta asmenybės, o ne kūrinio svarba meno rinkoje. Beje, menininkas parodoje vis dėlto dalyvavo, tik šį kartą ten parodė jau visai tuščius savo pirkinių krepšius.

Danų duetas Elmgreen & Dragset 2009 m. Venecijos bienalėje meno, finansų ir kolekcionavimo aistros ryšį pademonstravo šokiruojančia instaliacija – danų paviljonas buvo transformuotas į Pono B. namą, ant kurio sienų puikavosi šiuolaikinio meno kolekcija, o namo vidinio kiemo baseine kniūbsčias plūduriavo paskenduolis, tiksliau, pats Ponas B., pasipuošęs biuro darbuotojo, panašaus į finansų maklerį, kostiumu. Šios asociacijos nėra atsitiktinės. Tuo metu išdygo nauja meno kūrinių kolekcionierių rūšis, subrendusi finansinių fondų irštvose ir meno kūrinius suvokusi tik kaip finansinius aktyvus. Ištikus bankų krizei, kai kuriems iš jų teko garmėti vilų baseinų dugnan.

Ką šioje srityje nuveikė lietuviai? Jau kelerius metus užsienyje ir Lietuvoje performansą „Meno vertė: aukcionas“ rengiantis medijų menininkas Das Vegas (Vygandas Šimbelis) bene nuosekliausiai gilinasi į ritualinę meno kūrinio vertės prasmę, į kūrinio vertinimo kriterijų dviprasmybes bei aukciono reginio subtilybes. Kūrinio vertinimo procedūrą jis pavertė kūrybos principu. Meno ir finansų neatsiejamumą demonstruojanti Das Vegas kūryba yra reflektyvi meno ekonomikos analizė, tai žvilgsnis „iš vidaus“ į kapitalizmo principų diktatą meno pasauliui.

Į rinkos pergalę meno pasaulyje, menininko-žvaigždės kultą ir kolekcionierių dominavimą visuomenėje menininkai reaguoja ironiškai, ciniškai arba analitiškai. Kita vertus, menininkams visada lieka bent trys keliai: protestuoti prieš kapitalo įtaką, klusniai tarnauti jam arba toliau kurti, bet kritiškai reflektuoti agresyvią rinkos aplinką. Tokioje kūryboje bent jau alegoriškai perteikiamas komplikuotas pinigų ir meno santykis.