1947–1948

Kartais atvažiuoja mano graži jauna Mamytė iš Vilniaus. Ji aukšta, laiba, su skrybėlaite ir plonos odos pirštinaitėmis. Jos šilkinės kojinės su siūle, bateliai aukštais kulniukais, dailiomis sagutėmis užsegami. Mamytės plaukai supinti į dvi ilgas kasas, jomis lyg vainiku apsijuosia galvą ir susismaigsto įvairiaspalviais kauliniais smeigtukais. Nakčiai kasų vainiką paleis, o spalvotus smeigtukus sudės į krūvelę ant stalo. 

Mamytę paguldo gerojoj troboj ant sofos. Papa gula savon lovon tam pačiam kambary prie kitos sienos po patrono šv. Juozapo paveikslu ir jiedu vakare ilgai negarsiai šnekasi. Užmiegu savo lovelėj virtuvėje, greta Babūnės. Ją tebevadinu Mama. Ryte, po pusryčių, Mamytė sodina mane ant kelių. Sėdim prie virtuvės lango ir verdam delne košę: virė virė košę vaikai atsilošę...

Su Mamyte ir p. Aniceta Ežerėliuose 1947 m. vasarą (prie Vilniaus). Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Su Mamyte  ir p. Aniceta Ežerėliuose 1947 m. vasarą (prie Vilniaus).  Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mamytė mane priglaudusi čiūčiuoja ir dainuoja „Bijūnėlį žalią“ ir „Sėdžiu po langeliu“. Nesuprantu vieno keisto žodžio – anmariu. Kol neišmoksiu rašyti, tol ir nesuprasiu, kad tai du žodžiai – ant marių. Klausausi, bet kartu nedainuoju. Mamytė galvoja, kad nieko neprisiminsiu. O viską prisiminiau, visus punktus, melodiją taip pat.

Mamytei išvažiavus dainuoju viena.

Mamytė dar man piešia vingiuotą liniją, ant jos – laivelis. Suprantu, kad tai laivelis ant vandens. Tebus ant marių. Piešia ir kitą banguotą liniją, ant jos – didelis paukštis, o iš paskos keli mažesni paukšteliai. „Žėnaau, – šaukiu, – čia – žooses su žosytees, untaa pakalnie opalie būūn ka plaukiuos.“ Mamytė juokiasi.

Pabuvusi gal tik porą dienų, ji ir vėl išvažiuoja, nes mokosi ir dirba pačiam Vilniuj. Mes vėl liekam trise – Papa, Mama ir aš.

Pavasarį Mamytė mane išsiveža traukiniu. Atsirandu Vilniaus senamiestyje. Gyvensime Didžiosios gatvės 12-to namo kieme, palėpėje. Turime virtuvę be lango ir du kambarius su langais į kiemą. Vienam kambary – mes su Mamyte, o kitame Mamytės draugė. Ją vadinu ponia Aniceta. Ji irgi moka žemaitiškai, nes yra iš Mažeikių. Mamytė dabar mokosi Pedagoginiame institute ir dirba Švietimo ministerijoje. O ponia Aniceta – medicinos seselė ir dirba Vaikų namuose. 

Mamytė nuveda mane į darželį. Tai visai netoli: Literatų gatve, pakeliui pro Švietimo ministeriją, name, kur dabar „Šekspyro“ restoranas. Darželyje man nepatinka. Sakau: „Doukėt kuošės ėr eeno nomei.“ Virėja Andriūnienė tik juokiasi, nes žemaitiškai nesupranta. Gal davė košės, o gal ir sriubą sutikau valgyti, nes labai patiko ateinanti Teta Muzika. Tai buvo Beatričė. Ji dainuoja: „Skrido uodas per girią“, mes atitariame: „Ti ri ryri, ti ri ryri.“ Pianinu ji skambina storais garsais ir klausia, kas tai? Mes šaukiam: „Meškaaa“, o kai paskambina plonaisiais, šaukiame: „Paukščiuuukai čiulba.“ Paskambinus viduriniaisiais garsais, prasideda ginčai: gal zuikučiai šoka, o gal lapė čiuožia...

Beatričė sako, kad tai mes patys linksmai šokinėjam. Mums ir į galvą neateina, kad Beatričė mūsų nemato. Ropščiuosi jai ant kelių – man rūpi paspausti tuos stebuklingus baltus ir juodus dantukus praviroj juodo pianino burnoj. Stebuklas – jie kaip gyvi, nes atsiliepia. 

Pasivaikščioti auklėtoja mus išsiveda pro vidinius vartus į aptvertą laukymę priešais šv. Onos bažnyčią. Dabar tvoros nebėra, o laukymės vidury išaugęs gražus medis papuoštas storu spalvingu mezginiu. Anuomet medžio dar nebuvo. Kartais einame į skverą Gedimino kalno papėdėje. Palaižę klijuojamės ant nosies klevo lapus ir pasigavę sraigę dainuojame: „Slimak, slimak, vystav rožki, dam tebe groški na pirožki.“

Atėjęs į darželį garbiniuotas dėdė fotografuoja mane, dėliojančią įvairiaspalvius kubus. Su taškuota darželio prijuoste aš atspausdinama „Tiesos“ laikraštyje. Mamytė perskaito keistą fotografo pavardę: Ch. Levinas. Kai po dviejų dešimtmečių fotokorespondentas Levino pavarde paskambins ir ateis fotografuoti manęs, grįžusios atostogų iš La Scalos, paklausiu jo: „Ar galėtų būti, kad jūs mane fotografavote darželyje 1948-aisiais?“ Šitas Levinas, panašaus stoto, garbanotais plaukais, kaip ir anas, tik pražilęs, gūžtelės pečiais – nejau viską prisiminsi, tačiau gali būti, nes tuomet jis jau fotografavęs. Ir išspausdins „Tiesoje“ mano nuotrauką su maža dukryte Monika. 

Vasarą leidžiu Vaikų namų vasarvietėje Ežerėliuose, Nemenčinės plente. Ir ponia Aniceta čia pat. Mamytė atvažiuoja mūsų aplankyti. Man išduota graži sportinė apranga, kaip ir kitiems vaikams, net ir medalis kažkoks juokais prisegamas. Labiausiai man patinka, kad kieme, didelėj būdoj, gyvena didelė šuniukų mamytė su kirbine mažų juodai ir baltai lopiniuotų šuniukų ir visai nepyksta, kai įlindusi būdon, kurį nors išsinešu lauk pažaisti.

Suskaudus dančiui, parvažiuojame į Vilnių. Mūsų kieme gyvena gydytoja Dasienė, ji gręžia man dantį ir pagiria, kad esu kantri. Dasienė turi juodą pianiną, visai tokį pat, kaip mano darželyje. Prašau, kad leistų paskambinti. Leidžia. Paskui klausia, gal aš noriu pianiną pirkti? Žinoma, kad noriu, ir klausiu, kiek kainuos. „Trys rubliai“, – sako Dasienė. Parbėgusi namo maldauju Mamytę pirkti pianiną, juk tik trys rubliai. Net ant kelių klaupiuosi. Mamytė kažkodėl nesišypso ir nesidžiaugia, ji kaip ir nežino, ką atsakyti. „Pažiūrėsim, pažiūrėsim.“ Kai Mamytė nežino, ką sakyti, visuomet girdžiu: „Pažiūrėsim...“ Ir tai man labai nepatinka.

Rudenį vėl einu į darželį.

Kartais į darželį neinu. Pasižadu, kad nepamiršiu išgerti pieno, palikto žalsvame butelyje laiptinėje prie durų. Greta ir sumuštinis. Pieno butelis užkimštas popieriniu kamščiu, vakar abi su Mamyte suvyniojom jį iš laikraščio. Medinėje sienoje, pastūmus vieną lentą į šoną, galiu užčiuopti ant balkio padėtą raktą. Raktas labai senas, didelis ir mandras: įstačius į spyną, rakto gale nusileidžia ilgokas strypas su kabliuku – kaip kokia meškerė. Tuo strypu reikia sužvejoti skląsčio skylę, pataikyti kabliuku į ją ir, sukant raktą, skląstį atstumti.

Nenuėjusi į darželį, dažniausiai žaidžiu su Brigita Šaraite. Ji su tėveliais ir mažesniuoju broliuku gyvena aukštu žemiau. Brigita į darželį neina, ji prižiūri šviesiaplaukį, papurgalvį, dar nekalbantį broliuką ir padeda savo mamytei. Sykį su Brigita sulipome žaisti ant plačios palangės ir besistumdydamos išstūmėme vidinį stiklą. Jis sudužo. Brigitos mamytė labai garsiai barėsi ir kvotė, katra išspaudėme stiklą. Brigitai prisipažinus, mamytė pabėrė kampe žirnių ir ją paklupdė. Brigita klūpo, pasikūkčiodama verkia tikrom ašarom, o mudu su jos broliuku tupim priešais ir žiūrim. Kažko labai nesmagu, tad nesulaukusi, kol Brigitai bus leista atsikelti, išbėgu namo.

Brigita turi rojalį, rudą, kaip jos tėvelis sako, iš riešutmedžio. Brigitos tėvelis dirba dramos teatre siuvėju, tai, matyt, žino. Rojalio klavišai padengti dramblio kaulo plokštelėmis, daugelis jų kiaurai prasitrynę, matyt, rojaliu labai daug skambinta. Kieno skambinta, nežinia, nes kai Brigitos tėveliai čia apsigyveno, rojalį jau rado paliktą. Ankstesnieji gyventojai buvo išvažiavę, sako, jie nuo karo bėgo. Aš vis taikausi „pagroti“, bet rojalis labai džeržgia. „Jo stygos atsileidusios“, – sako Brigita.

Brigitos mamytė lenkė, su vaikais kalba lenkiškai. Įduodama kapeikų, ji sako: „Brigyto, idzj po dona.“ Vadinasi, reikia eiti ir nupirkti duonos. Mudvi su Brigita bėgame Didžiąja gatve žemyn. Toji pati parduotuvė ir dabar tebėra. Grįždamos atgal geroką gabalą duonos suvalgome kąsdamos tiesiai nuo kepalo. Mamytė nesibara.

Brigitos tėtis – lietuvis, bet kalba lyg ir su akcentu. Po daugelio metų dalyvausiu jo jubiliejuje dramos teatre, kur sveikinimams pasibaigus jis nusilenks ir pasakys: „Ačū už garbies.“ Stovės arti rampos, ir besileidžianti užuolaida apmaudžiai pakibs jam ant pečių. 

Su Brigita valkstomės mano Mamytės suknelėmis, gobstomės jos skaromis, aunamės aukštakulniais bateliais, iš pastogės susinešę Mamytės prieškarines skrybėlaites matuojamės prieš veidrodį – vaidiname damas. 

Kita mano kiemo draugė – Barbora Abramavičiūtė. Ji lanko tą patį darželį. Jai pavydžiu didžiulio, visuomet iškrakmolyto, balto banto. Mano du raudoni kaspinėliai virš ausų daug kuklesni. Barboros mamytė taip pat lenkė, sako, net iš Varšuvos. Ji šaukia Barbutę pravėrusi langą ketvirtame aukšte: „Basiuuuniuu... choodzj do doomu...“ Šaukia pratisai, bemaž dainuodama. Aš šaukiama paprastai: „Giedre, eik namo!“

Turiu dar kelias drauges: gretimame name darželio virėjos dukrytė Laima Andriūnaitė, trys sesutės Dovženkaitės ir jų broliukas iš namo priešais ir Ema Šileikytė kiemo gale. Eidama pas Emą praeinu pro senutę Rusteikienę. Ji dažnai sėdi basa ant savo slenksčio ir iš skardinio dubenėlio valgo virtas bulves su spirgais. Mažutė, smulkutė, ploni jos plaukeliai subraukti į mažą mazgelį po pakaušiu – ji labai panaši į mano Plungės Mamą. Tik kalba aukštaitiškai. Dažnai užbėgu pas ją vidun, ji man parodo kurį nors naują įvairiaspalvių skiaučių grindų kilimėlį. Jos siuvimo mašina visai tokia pati kaip Plungės Mamos. 

Yra kieme ir berniukų, tik su jais žaidžiame rečiau – jų žaidimai kitokie. Kartais iš kažkur berniukai gauna fosforo, išsipaišo kaktas dideliais kryžiais ir sulenda į kurią nors malkinę. Mes turime tyliai sliūkinti link jų, kol tamsiausiame kampe pamatysime ore judančius ir šviečiančius kryžius. Garsiai spiegdamos puolame lauk, nes mums „labai baisu“. Berniukai, taip pat garsiai rėkdami, pirštus kaip nagus grobuoniškai išskėtę vejasi. Įdomu, kad dienos šviesoje kryžių beveik nesimato. Lauke garsiai ir ilgai kvatojame. Ir vėl iš naujo pradedam žaidimą.

Dienų dienas kieme prie savojo įėjimo ant plataus medinio suolo įsitaisiusi Antanienė. Ji man atrodo rūsti, nes yra didelė ir stora, ryši balta skara, niekuomet nesišypso ir sėdi atsilošusi, rankas po krūtine sunėrusi. Greta – sulinkęs mažutis, žilas, tarsi ko išsigandęs jos vyras Antanas. Jiedu viską mato, viską girdi ir viską žino. Ypač Antanienė. Mamytė liepia kiekvieną kartą praeinant pro juos pasisveikinti. Tai ir sveikinuosi bent dešimt kartų per dieną.

Name priešais gyvena ir siuvėja. Matuodama ji liepia man rankas ištiesti į šalis. Siūs naują paltuką, nes plungiškį baigiu išaugti. 

Stoviu labai išsitempus, rankas į šalis ištiesus, lyg sportuočiau Ežerėliuose. Dar to paties namo pirmam aukšte gyvena senutė, sako, jai šimtas metų ir ji nuolat guli. Paskui sakė, kad ji iškrito iš lovos ir ilgai gulėjo, nes nepajėgė atsikelti. O įkėlė ją į lovą kaimynė, atnešusi sriubos. Sako, senutė dabar serga, nes begulėdama ant grindų labai sušalo. 

Pavakariais iš darbo į tą patį namą priešais pareina gražiai apsirengęs pagyvenęs dėdė Emeljonas. Ponia Aniceta liepia man mandagiai sveikintis ir pati su juo kieme ilgokai pasišneka. Ji turbūt jau žino, kad ilgainiui už jo ištekės.

Kartais sekmadieniais einame su Mamyte į teatrą. Ji pasipuošia švelnia, pūkuota raudonų siūlų bliuzele pūstomis rankovėmis, įsisega segę iš įvairiaspalvių plastmasinių lapelių ir stiklinių karoliukų. Segė neįprastai ir maloniai kvepia. Ir aš pasipuošusi juoda aksomine suknele su gelsvo šilko apykakle, apsiavusi juodais lakiniais bateliais ir baltomis kojinaitėmis iki kelių. Sako, anglai Lietuvai tas grožybes atsiuntę. Kas tie anglai – nežinau. Geri dėdės, turbūt. Man labai patinka „Katės namai“. Ir ypač pati Katė. Nutaikiusi progą lekiu prie rampos ir čiumpu Katei už uodegos. Toji atsisukusi parodo nagus ir garsiai purškia. Žiūrovai atlaidžiai juokiasi. Juokiasi ir Mamytė, nepyksta. Toji Katė – tai pati Monika Mironaitė.

Kai Filharmonijoje būna „Lietuvos“ ansamblio koncertai, į juos, kaip į kokius atlaidus, veržiasi kone visas Vilnius. Ir mudvi su Mamyte einame. Mamytei labiausiai patinka šokis „Sadutė“. Ypač melodija. Ir po daugelio metų gražesnės muzikos už „Sadutę“ jai nebus, niūniuosime ją ir paskutinėmis Mamytės gyvenimo dienomis.

Kurį nors sekmadienį plaukiame garlaiviu į Valakampius. Mamytė prie kasos langelio man liepia pritūpti, kad atrodyčiau mažesnė ir kad nereiktų įrodinėti, jog tikrai dar neturiu 5 metų – tuomet plauksiu už dyką.

Dar kartais einame valgyti ledų į atvirą lauko kavinę, o gal restoraną Stalino prospekte, ten, kur dabar „Lietuvos ryto“ redakcija. 

Bėgdama namo iš kiemo laiptinėje kartais sutinku iš mūsų išeinantį Vilniaus Papą. Taip jį vadinti liepia Mamytė. Jis man duoda saldainį: „Imk kiškio pyrago.“ Kalbėdamasi su ponia Aniceta, Mamytė jį vadina Borisu, kitąsyk – Dauguviečiu. Namuose kaskart randu jo atneštas dideles gladiolių puokštes. Kartais mes trise žaidžiame „į teatrą“. Dauguvietis ir Mamytė būna publika, o aš – artistė. Turiu išsinešti išeiginius drabužėlius į „grimo kambarį“ – tai ponios Anicetos kambarys, – ten persirengiu, susišukuoju ir repetuoju. Sulaukusi Dauguviečio pranešimo: „Dėmesio, dėėmesiooo... passiroodo Lietuvoos teeseeerr liaaudies artistėė... Giedrė Kaukaitė!“, turiu ateiti į Mamytės kambarį. Tai „scena“. Įėjusi darau gilų kniksą, traukiu į šonus juodosios suknelės kraštus ir dainuoju darželyje išmoktą „Skambėk, pavasarėli!“. Paskui žemai lenkiuosi. „Publika“ ploja. Vilniaus Papa čiumpa mane į glėbį, sulenkia per pusę, smagiai ploja per sėdynę ir griausmingu balsu sušukęs „Bus artistė!“ į sėdynę pabučiuoja.