Latvijai gegužės 4 d. švenčiant Nepriklausomybės deklaracijos dieną siūlome Uldžio Bėrzinio eilėraščių.

U. Bėrzinis – vienas žinomiausių latvių poetų bei vertėjų gimė 1944 m. gegužės 17-ąją. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Paminklas ožkai“, dešimtmetį cenzūros gniaužtas, pasirodė tik 1980 m., knyga „Poetizmas baltarusis“ – 1984-aisiais, „Neįvykę atentatai“ – 1990-aisiais. 1999 m. išėjo „Dauguvos krantas“, „Pavogti dviračiai“. Už knygą „Laikas“ (1994), kurioje Uldžio ir Stokholme gyvenančio Jurio Kronbergo eilėraščiai, už rinktines „Vabzdžių žingsniai“ (1994) ir „Poezija“ (1995) poetas pelnė 1995-ųjų Baltijos asamblėjos literatūros premiją. Kęstučio Nastopkos sudarytą (daugiausia Vlado Braziūno, Sigito Gedos ir paties K. Nastopkos verstą) dvikalbę rinktinę „Vabzdžių žingsniai“ 1997 m. išleido „Baltos lankos“. Nemažai Uldžio eilėraščių spausdinta mūsų periodikoje, skaitytojams jis pažįstamas ir iš susitikimų, yra buvęs „Poetinio Druskininkų rudens“, „Poezijos pavasario“ svečias.

Atskirai reikėtų aptarti ir, anot Hermanio Margerio Majevskio, „Uldį vertėją, Uldį filologą, Uldį tiek savosios kartos poetą, tiek ir savo tautos kultūros mokytoją“. Užtektų vien pavardyti bent kai kurias kalbas, kurių poetinius analus jis lydo į savąją (nė neužsimink apie kokius nors tarpinius „pažodinius“!): turkų ir persų, armėnų ir azerų, tadžikų ir turkmėnų, ivrito ir čekų, slovakų ir lenkų, rusų ir amerikiečių (yra, matyt, ir tokia kalba, ne tik poezija), oguzų...

Vladas Braziūnas

 

Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

 

2016-ųjų sausio rytą

Liaukitės, čia – nevalia užmigt!
Mes ne tokie patiklūs

Dabar patirties gana,
Neberasos akinių stiklas

Bet adrenaliną kur dėt –
Kai duosiu, ir bus po stiklo?!

Amžius tuoj susigrupuos
Trim keturiais trumpais ciklais

 

 

Dangaus šimtinė. Norėjau, bet nesutikau

Nieks nebuvo juk kilt pasirengęs,
Nei berniūkštis, nei drūtas vyras,
Taip – netikėta. Sukerta rankom!
Dvasia bus išaukštinta, tu – purvyne

Kaip netikėta – neimsi aikščiot,
Kad lūpos justi ir šnabždant girdis;
Nes mirtis – tokia jauna paikšė,
Mylėti leñgva, lengva numirti

2016

 

 

1913

I

Uodas pyksta, kai ragauja
Baltą mano gyslų kraują

Jaunas uodas kiek sutrikęs
Liks ant marškinių dėmikė

Dar menu, kakta įkniupus.
Gėda tuščiakalbėms lūpoms

Amžius baigės kaip išėjo,
Kas giljotina pradėjo

Kvapas tėvo prakaituoto
Sunkiai Dievo prialsuota

Praeičiai nevyk botago –
Jugende pabūt man maga

Mokslas ilgas, amžius vienas.
Gieda kaklą jungo venos

Taip, žinau aš savo vietą!
Už rublius chore begiedu

Kai nenulaikysiu meñtės,
Po Maros medžiu nutremkit

Paikas čigonėlis buria:
Bus čia priešais kraujo jūra

 

II

Taikos metas.
Neišeina nė vyno ąsočiui.
Kėlėjai prie Stikso ką tik susipliekė.

2015

 

 

Atmenu tyrlaukio Sodus

I

Mokyk mane, Fatma! Vėl sapnan atklysk, mokyk, mane, ponia, man vangi mintis, tai nors užsispyręs, buvęs tavo vyras; žvelk abudu delnu, ponia – esu tyras. Berk žodžius man, Fatma, į delnus abu! (Tai delnai jos dosnūs – ir abu labu.)

II

Pasiųs Savo žodį, nors man kurčios ausys, nors man baltas lapas, balsiai skaityt gausiu. Ūksmės neieškosiu – oras te man plos; kas rašyta lapuos, vienas žodis: po! Atsitik man šitaip! Tokią karštą dieną, kad čia pat už kampo manęs laukia Dievas.

2016

 

 

Ilgės. Idilė

Mes, il̃gės, čia paliktos, kad ilgtų trukmė. Laukai, namai laikosi ant mūsų. Kelias dunda per mus. Gėlės žysta, apuostom jas nuo apačios, nuo šaknies: taip, va balandis, tada gegužė! Tuojau subumbsės slyvos, tada obuoliai.

Ruopia Ruokpelnis. Taip, tegu ramiai fonetika trupa. Jau kuri vasara tos gatvės bedirvonuoja. Kalba laukia ilgai, troleibusas nepasirodo. Kur skubėti, jei mes esam tai̇̃gi visur.

Plepa piemenės: žiū, kaip vašiai čia žydi! Pusę amžiaus po karo, ne, ilgiau! Ten vienas yra palikęs, gal vokietis, gal rusas.

2016

 

 

Pastabos iš Debesų paviljono

Siauras tu, pasauli, kaip mergaitės delnas, debesys sáuliniai – į juodą kalną, per siaurą taką tušo teptukas lekia, dangus greta čia, kur kalba prašneko, jūsų raudos nei vyliai ne mano bėdos, visa Kinija man kumeliuko pėdoj

2016

 

 

Kaltenėj

          Pėteriui Cedriniui

Pušiokai prabunda jau, ei! Žėk,
Šimtmetis įpusės, te paūgės

Bus lentų, bus kilių, kurši, nėr ko
Skųstis, neliauja debesys bėgt

Šildo man žvilgsnį, miela žiūrėt:
Vyno, drauguži, lig baro va pabėgėk!

Jūra sekli čia? Greita ir sergėt, ir kviest:
Atvira jūra dosni, visko joj tiek ir tiek

2016

 

 

Pascua de Navidad. Un Idilio

Lieka vietoje toje pat
Visata – sukrauta? užvožta?

Nemato akis pražiūrėta
Kiek vyno danguj prilieta

Netoliese, kur paukščiai klykia
Afrikos skruostas matyti

Ji kaip per vestuvių puotą
Dangus, paukščių raštais puoštas

2016-12-25

 

 

Žemiau jūros lygio

Kokia pati žemiausia vieta Olandijoj?
Tikra tiesa, Srebrenica.
„Metras aštuoniasdešimt, toks daugmaž mūsų rikiuotės vidurkis.“
Ar šiuolaikiniam kare įmanoma kautis be pagalbos iš oro?
Tikrai taip. Jei tėvas įliejo tvirtybės į kraują. Jei Reformacija pautuos tebesilaiko.
Ar jūsų, žilų jaunuolių, dar daug? Ar koks dar pasako prie Heinekeno butelio: reikėjo kautis!

1914

Iš latvių kalbos vertė Vladas Braziūnas