manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

 

Dabar aš ramiai papietausiu

Laukdamas eilėje pas gydytoją nepajėgiu atsiminti jos veido. Kampuotas jis ar apvalainas, glotnus, šviesus, raminantis, o gal – nusagstytas spuogeliais?.. Jau regiu laisvės kontūrus, bet dar geriau būtų, jei iš atminties šiukšlyno ištraukčiau gydytojos veidą. Galėčiau patreniruoti žvilgsnį. Išsekusiojo žvilgsnį. Žinau, tai netruks ilgai. Būsiu išgelbėtas.

Išsitraukiu telefoną, atsidarau feisbuką, uždarau feisbuką.

Išsitraukiu Faulknerio romaną, skaitau vis tą patį puslapį, neįtraukia. Pasakojimo maniera pernelyg sterili.

Vėl atsidarau feisbuką. Bičiulis rašo: žinai, humanitaras tai toks nupiepęs padariukas :D

Atsijungiu.

Jos veidas visai ne toks, kokį įsivaizdavau akimirką prieš įslinkdamas pro duris. Atmintis mane išdavė. Sėskitės ant kėdės, sako. Paklūstu. Nerimas, sakau. Perdegiau, sakau apžiūrėdamas nepažįstamą savo gydytojos veidą: kelios raukšlelės, karpa virš dešiniojo skruostikaulio, kiek paburkę paakiai, sudribusios lūpos... Nemiegu ilgai, sakau. Ką darau, kai nemiegu? Nemiegu, sakau. Pakelkite sijoną iki šlaunų, – girdžiu iš gretimo kabineto. Nors gal negirdžiu, gal tik girdisi.

– O ar turite žemiškų problemų? – klausia gydytoja.

Tyliu. Kaip ta varna dar nesuprato: skrandis, rūgštys, ertmės liežuvyje... Dvi naktis neužmiegu, nes negaliu nuryt. Nes kyla!

– Jūsų laikysena labai prasta, matyt, pernelyg daug skaitote, rašysim reabilitaciją, – priduria tarsi siūlydama reabilitaciją nuo knygų.

– Gerai ir be rankos, – atsakau, kai primena nepilnavertiškumą simbolizuojančius dešiniosios rankos pirštus. Jau buvau juos pamiršęs. Aš juk ne to atėjau! Palikit mano pirštus ramybėje, prašau. Viskas puiku su tais pirštais.

 

– Ar turite ko nors iš karštų? – klausiu oficiantės, mat manausi norįs valgyti.

– Beliko tik užkandžių mišrainė, pašildyt? – užkandžžžiųųųų mišrainė?!?

– Ne, – dabar ne laikas bandyti naujus dalykus, tad užsisakau du kibinus su sultiniu ir dar, papildomai, sultinio. Dabar aš ramiai papietausiu. Niekas nesutrukdys.

Visi aplinkui susirūpinę savimi kemša kažkokią užkandžių mišrainę...

Sultinys sušildo. Juntu, kaip karštas riebus skystis teka gomuriu, leidžias žemyn, kažkur, kur niekada pats neįlįsiu. Pats neįlįsiu? O tai palaukite, kaip suprasti „pats neįlįsiu“?

Tėvas sakė, gal derėtų mesti tuos mokslus. Po velnių, kur tu juos kiši? – paklausė tėvas. Retoriškai. Mano tėvui patinka klasika. Mano tėvas mėgsta tikrą darbą ir kibinus.

Rytoj kelsiuosi anksti ir eisiu atlikti tyrimų. Taip, aš būsiu ištirtas. Viskas rytoj bus aišku.

 

Labai bloga vienam gyvent... – švebeldžiuoja senyva moteris. Labai bloga, atitariu mintimis, sekdamas, kaip iš kvadratukų suformuoti grindų raštai vaizduotėje įgauna baseino, kuriame dabar plūduriuoju, pavidalą.

– Man atrodo, aš perdegiau, – pareiškiu pravėręs duris.

– Jūsų pavardė? – klausia neurologė. Jos kompiuterio ekrane mirga eilutės su ateinančiųjų ir išeinančiųjų pavardėmis. Išėjusieji pažymimi varnele.

– Valka, – tariu. – Linas Valka, – patikslinu.

– Sėskite štai čia, Linai. Kuo skundžiatės?

– Žinote, buvo daug pokyčių... Viskas taip susiklostė... Nemiegu, studijos, darbai, skrandis, nervai...

– Na, na? Ką studijuojate?

– Literatūrą.

– Lietuvių kalbą?

– Lietuvių literatūrą.

– Ir kokia baigiamojo tema?

– „Rašymas kaip inercija XXI amžiuje“. Noriu ištirti, kodėl gi tiek daug rašančiųjų. Man atrodo, čia toks mūsų tautinis palikimas: negyventi, o kurti. Turiu tai pagrįsti empiriškai.

– Įdomu, įdomu. Atsistokite. Rodomuosius pirštus atsukite sau į nosį.

Dievaži, pamiršau, kurie gi tie rodomieji, todėl mėginu įtempti visus dešimt pirštų. Atrodau idiotiškai.

Kai neurologė rašo išvadas, akimis nuskaitau jos lentyną. Daugybė diplomų, padėkų, nuotraukų... Ji tikra savo darbo entuziastė.

Man reikia to lapelio kaip išganymo!

 

Rūbininkė nuplėšė striukės pakabą. Netikša rūbininkė. Labai apmaudu dėl jos. Visai nepaiso rūbininkystės subtilumų.

Sėdint prie 107 kabineto nejučia imu gailėtis rūbininkės. Stebiu ją jau bemaž pusvalandį. Kai lieka viena, ima sukti ratus akimis ir keistai, lyg žuvis iš po ledo, dūsauti. Įtariu, dabar ji irgi stebi mane. Manau, ji demaskavo mano įkyrų stebėjimą. Gal prieiti ir užkalbinti?

– Atsiprašau, bet jūs dūsaujate kaip žuvis, – mėginu įsivaizduoti pokalbio su rūbininke pradžią. Arba: – Jūs taip puikiai atrodote, kad negalėjau neprieiti ir nepasakyti, kaip nuostabiai dūsaujate...

Ne, vis dėlto reikėtų klausti apie tai, kas rūpi labiausiai:

– O jūs tikrai turite maniją slapčia plėšyti pacientų paltų ir striukų pakabutes?

 

– Nuleiskit kelnes iki pusės šlaunų, – paprašo radiologė.

Seguosi diržą, leidžiu kelnes. Rentgeno aparatas straksi, pūška. Pro langelį esu nužiūrimas. Dabar fotografuoja. Krusteliu. Radiologė mosteli ranka ir užverčia akis į viršų. Krustelėjimas ją supykdo, tačiau šypsosi. Spėjau, sako. Galite apsirengti, priduria. Padėkoju. Žengdamas į koridorių išgirstu: Valka, sugrįžkit dar truputį pas mane! Hm... Nebuvo ekspozicijos, sako. Neprieštarauju. Dabar nenusivilkite viršutinių drabužių, tiesiog nuleiskite kelnes. To jau per daug, manau sau, bet neišsiduodu. Gydytoja juk profesionalė, išmano savo darbą. Nuleidžiu. Aparatas purpteli. Dabar jau gerai, užbaigia.

 

Gerbiamoji komisija atidaro duris. Išgirstu savo pavardę. Galvojau, bus daug baisiau. Jauku ir ramu. Pasakoju šį bei tą apie nerimą. Komisija, sudaryta iš trijų vidutinio amžiaus moterų, varto kortelę, vargu, ar klausosi. Nutylu. Prisimenu rūbininkę.

– Dabar neškite šį dokumentą į jūsų studijų įstaigą, – lyg niekur nieko tarsteli viena komisijos narių. – Viskas, esate laisvas.

 

Dabar aš nešu tą lapelį į savo studijų įstaigą.
Dabar aš nešu tą lapelį į savo studijų įstaigą.
Dabar aš nešu tą lapelį į savo studijų įstaigą.
Dabar aš važiuoju troleibusu namo.
Dabar mane patikrina kontrolė.
Dabar aš neturiu mėnesinio.
Dabar mane sučiups.
Dabar jau bėgu.
Dumiu neatsigręždamas.
Prakaitas muša mane.
O studijuoju tai literatūrą.
Studijuoju lietuvių literatūrą.
Dabar aš ramiai papietausiu.

 

 

Išėjau pasivaikščiot

          Emilijai, kurią visuomet sutinku

 

Ir tada, impregnavęs naujus „Rieker“ aulinukus, sykį pasikvėpinęs bei triskart šukomis perbraukęs plaukus, aš išėjau pasivaikščiot.

Sustojau ties sankryža, mat nebuvau numatęs maršruto. Kuria kryptim prasmingiau eiti? Ar kas nors mane pastebės, jei, tarkim, suksiu Vilniaus gat­ve? Ką pasakysiu, jei pastebės?

Nespėjau sugalvoti, o jau mojavo rankom, gestais kvietė į vidų. Vos įžengus paklausė, kur aš einu.

– Išėjau pasivaikščiot. – atsakiau.

– Vienas? – nustebo.

– Taip.

– Nu tu sugebi... Aš tai viena niekur neinu be tikslo. Ką kiti pagalvos?

Pokalbio nebetęsiau. Bukai nusišypsojau ir nešdinausi.

Išsitraukiau termosą, kuris krepšyje gulėjo dar nuo pietų. Jame buvo likę keli kavos šlakai. Spustelėjau mygtuką ir gurkštelėjau: gurkt, gurkt.

Pastebėjau, kad mano batai atspindi miesto žibintų šviesą. Net nudžiugau. O kitoje gatvės pusėje kažkas kažką pavadino suka.

Taksistas vos manęs nepartrenkė, nors pėstiesiems ir degė žalia. Mažumėlę sunerimau dėl jo. Jei jau pasiryžo, negi neturėjo partrenkti?

Populiariame restorane vakarieniavo moteris, kurią kadaise teko palikti. Priėjau arčiau stiklo, pastovėjau minutę kitą, kad įsitikinčiau, jog ji ir toliau nevalyvai naudojasi stalo įrankiais, išdidžiai nusikrenkščiau ir jai atsisukus supratau, kad atrodau it išmaldos siekiantis prašalaitis.

Prie prabangaus viešbučio būriavosi karininkai. Šnekučiavosi apie tarptautinius reikalus laužyta ang­lų kalba. Tarpusavy atsisveikino oficialiai ir pagarbiai, išvertę pilvus.

Viename Dailės akademijos bendrabučio kambaryje persirenginėjo studentė, neslėpdama šio proceso užuolaidomis. Sutrikau, norėjau ką nors reikšminga jai šūktelti, bet nesugalvojau ką.

Netoli Rotušės išgirdau sirenų kauktelėjimą. Privažiavo policija ir paklausė, ar žinau, kur einu. Atsakiau išėjęs pasivaikščiot. Liepė eiti šaligatviu.

„Šokoladų namų“ vitrinoje išvydau gaidį. Gaidys buvo pagamintas iš šokolado ir, galima įtarti, nuo smalsių akių saugojo tikriausius šokoladinius kiaušinius, iš kurių niekada neišsiris maži kakaviniai viščiukai.

Autobusų stotelėje lūkuriavo mergina, kurią pažįstu. Iš pradžių nusuko akis, o tada ir visu grakščiu lieknu kūnu ėmė ir nusisuko.

Reformatų skvere nesutikau jokios gyvos dvasios, tik juodą odinę pirštinę, paliktą ant suoliuko. Pakėliau pirštinę maždaug į tokį aukštį, kokiam klūpojo mėnulis, ir atsargiai padėjau atgal.

Lėtai kopiau kalnu namo. Slinkau ir kasiausi barzdą prislėgtas žinojimo, kad viskas šitaip greit kinta ir mano batai štai jau visai nenauji.

Grįžęs išsiviriau ramunėlių arbatos ir pradėjau suptis krėsle. Mano veidą švelniai glostė garai, nurimau ir netrukus visai pamiršau, kad buvau pasivaikščiot išėjęs.

 

 

Skėtis

 

Atsimerkiu, pažvelgiu pro langą – lauke lyja, o nuo pakabo nukaręs tik idiotiškas skėtis su Gedimino pilim, katedra, paukščiais-brūkšniais ir kitokia atseit Vilniaus miesto simbolika... Išties durnas tas skėtis. Ar galiu kur eiti su juo? Ar man dabar būtina kur nors eiti? Prisiminiau: turiu važiuoti gimtinėn ir padėti tėvui sunešti statybines medžiagas. Nusiprausiu, paglostau katę, gurkšteliu kavos, apsirengiu, sudvejojęs prigriebiu idiotišką skėtį ir užtrenkiu namų duris.

Man patinka leistis Basanavičiaus gatve. Eidamas žemyn jaučiuosi lyg plaukčiau. Kartais imu irtis rankomis ir net užsimirštu turįs kojas. Plaukiu, stebiu žmones ir fantazuoju, ką jie veikia laisvalaikiu. Neretai sutinku tokių, dėl kurių laisvalaikio suabejoju. Tokie man nepatinka. Tokius palydžiu neišsiduodamas, kad jie man nesmagūs.

Pažvelgiu į vienišos galerijos stiklą – kažkas eina su kaip reta kvailu skėčiu. Sutrikęs sustoju. Jis pakartoja tą patį. Man darosi bloga dėl jo elgesio. Galėtų susiprotėti ir eiti savo keliais, o ne spoksoti čia išsižergęs. Būčiau bent kruopelyte drąsesnis, atimčiau jo skėtį ir įduočiau savąjį.

Antras troleibusas važiuoja į stotį ir veža mane. Šiaip tai reikia pasistiprinti prieš kelionę, negi būsiu alkanas. Prie stoties dirba gruziniška kavinaitė, kurioj labai gardžios sriubos ir sotūs chačiapuriai. Išlipsiu stotele anksčiau ir paklausiu, ar neiškeptų man vieno.

Stoviu prie kasos ir sakau, kad susimokėsiu iš anksto, kortele. Suvedu kodą, laukiu. Padavėja pasižiūri į mane ir taria, kad kortelėje nepakanka lėšų. Klausiu, kaip suprast „nepakanka“? Lėšų kortelėje turi būti, sakau. Ji teigia nežinanti ir negalinti padėti man lėšų klausimu. Ir chačiapurio, deja, neiškeps. Materialistė kažkokia. Neprasidedu su tokiom, pakanka dar sveiko proto. Palūkuriuoju, patūpčioju dar minutėlę prie kasos ir duodu grynais. Tegu tik kepa!
Pavalgau skaniai, bet nepadėkoju. Jaučiuosi įžeistas, tad nepalieku jokių arbateurių. Kitąkart bus nuolankesnė.

Liūdžiu eidamas į stotį gatve, kur pardavinėja padėvėtus drabužius ir moteris. Manau, su tuo neturėtume taikytis. Kažką mums reikia daryti su tuo.

Įlipu į autobusą ir paprašau studentiško. Vairuotojas spusteli kelis mygtukus, jo aparatas pypteli ir ant žilos galvos, atrodo, ima šokti plaukai.

Nesuprantu, kaip tai „pabrango bilietas“? O kodėl anksčiau, dar kai atsikėliau ir planavau šią kelionę, nepranešėt, kad pabrango tas bilietas?..

Ir vėl judu gatve, kur klesti prekyba. Vis dėlto man ji neaktuali. Tegu sau pardavinėjasi, jeigu taip nori. Negi uždrausi?

Į Basanavičiaus gatvę kopti nelengva. Nekenčiu šitos gatvės, kai tenka kilti. Gal ir jūs pastebėjote, kad lipa čia visai kiti žmonės, nei leidžiasi? Ar toks pasiskirstymas nulemtas kultūriškai?

Atrakinu duris, nusispiriu batus ir šoku į plačią savo lovą. Gerai, kad nesumaniau jos kloti. Esu planingas ir nuovokus. O skėtį tai palikau už durų. Nejaugi nešies kaip koks idiotas varvantį skėtį namo.