Taip jau nutiko, kad buvęs profesionalus ledo ritulio žaidėjas, o dabar šaunus prancūzų rašytojas François-Henri Désérable’is (g. 1987), pakeliui į Minską atsidūrė Vilniuje, besibastydamas po miestą J. Basanavičiaus gatvėje netyčia užtiko mylimo rašytojo Romaine’o Gary atminimo lentą ir, prisiminęs frazę iš jo kūrinio „Aušros pažadas“ apie „liūdną pelę“ poną Piekielnį, nusprendė išsiaiškinti, kas tas asmuo buvo, koks galėjo būti ir ar iš viso toks žmogus gyveno, – taip gimė romanas „Toks ponas Piekielnis“ („Un certain M. Piekielny“), bent jau tokia yra kūrinio pasakotojo versija. Tai žaismingas ir kartu liūdnas, paprastas ir intelektualus, autobiografinis ir tiriamasis pasakojimas apie Vilnių, Vilniaus žydus, Vilniaus getą, nacius, Antrąjį pasaulinį karą, nacių okupuotą Prancūziją, Londoną, ten įsikūrusį generolo Charles’io de Gaulle’io Prancūzijos išvadavimo štabą ir, žinoma, apie poną Piekielnį bei R. Gary. Pastarajam, lakūnui ir išsivadavimo kovų dalyviui, prisidėjusiam prie pergalės, kurią Vakarų Europa švenčia gegužės 8 dieną, kaip tik sueitų 104 metai. Visai graži proga kūrinio ištraukai. Romaną ketina išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Dainius Gintalas

 

François-Henri Désérable. Ugnės Žilytės piešinys
François-Henri Désérable. Ugnės Žilytės piešinys

 

3

Tądien Vilniuje saulė streikavo, dangus buvo pilkas, sumirkęs, lietus barbeno į lėktuvų skardas – tasai garsas buvo visai malonus, nors kaip atvykusiojo pasveikinimas ganėtinai monotoniškas. Atgavęs lagaminą sėdau į taksi ir išlipau prie geležinkelio stoties. Buvo vidurdienis, traukinys į Minską ne anksčiau kaip po poros valandų, taigi turėjau laiko papietauti, paskui nusipirkti bilietą, tačiau miestą aplankyti, ką jau padarysi, teks kitą kartą.
Užėjau į rūsio restoraną, į vieną tų užeigų iš skaldytų akmenų, aprūkusiomis lubomis, su židiniais, kuriuose žiemą liepsnoja ugnis, – pavasarį nieko neveikiantis ugniakuras tykiai juokėsi plačiai praverta suodina burna; palubėje kabėjo dvi lemputės, metančios blankią šviesą ant gerokai padėvėto geltono apsiausto – jį vilkėjo vienintelis tądien klientas, jaunas vyrukas, iš nuovargio, o gal iš suglebimo, pasirėmęs alkūnėmis į stalą, į vienos rankos delną įguldęs smakrą, kita įsikibęs į alaus bokalo ąselę.
Ketinau nešdintis iš kur atėjęs, tačiau mūsų žvilgsniai susitiko – jaunuolis atidžiai nužvelgė mane prigesusiomis akimis ir staiga jų gelmėse sužibo kažkas panašaus į ugneles: karalienės žingsniu prie jo priėjo išsidažiusi padavėja. Ji buvo jaunutė, dar jaunesnė nei tas vaikinas, jos šviesūs plaukai kaspinu surišti į uodegėlę; mergina dėvėjo baltą palaidinę gilia apvalia iškirpte, kurioje pūpsojo vešlios krūtys, didelės kaip jaunuolio komplimentai, kuriais jis veikiausiai perniek jai meilinosi (tik įsivaizduoju, juk nemoku lietuviškai).
Valdingu ir maloningu rankos mostu karalienė man nurodė staliuką kampe. Pasiėmiau negrabiai į plastiką įvilktą valgiaraštį: virš valgių lietuviškų pavadinimų it nenuginčijami lankymosi šioje vietoje įrodymai sluoksniavosi klientų pirštų atspaudai. Užsisakiau mėsainį. Turite bevielį internetą? Taip, tarė padavėja ir ištiesė man popiergalį, ant kurio mažytėmis raidelėmis buvo užrašytas slaptažodis (X-fh3_pH-38, tikrai įsimintina). Nusprendžiau nesiterlioti su tokiu absurdišku skaičių, raidžių ir visokiausių rūšių brūkšnelių deriniu, tad iš lagamino išsitraukiau knygą, tačiau perskaitęs kelis puslapius (ji nebuvo labai įdomi) padėjau ją ant stalo: manęs jau laukė mėsainis. Paskui paprašiau sąskaitos (aštuoni eurai aštuoniasdešimt).
Ir kodėl gi išsitraukęs iš piniginės dešimties eurų kupiūrą nukiūtinau ja nešinas pas padavėją, o piniginę palikau ant stalo tarp tuščios lėkštės ir visa ko pilnos knygos? Yra paslapčių, kurių taip niekada ir neįminsi. Šiaip ar taip, susimokėjęs karalienei, bet ne Anglijos (Keep the change, tariau jai, tačiau eurą ir dvidešimt centų ji man atidavė), grįžau prie stalo, ant kurio teradau lėkštę ir knygą – piniginė buvo dingusi. Pasisukau į jaunuolį – galbūt jis ką nors matė? Deja, jis taip pat buvo dingęs (man akivaizdžiai nepasisekė). Taigi likau be pinigų – žinoma, neskaitant tų neįkainojamų kelionpinigių, kuriuos savo pažui teikėsi padovanoti karalienė, – šaly, kurios kalbos nemokėjau, kur nieko nepažinojau, na, išskyrus Dainių Zubrų, ir tai tik iš vardo. Traukinys į Minską išvyks greičiau nei po pusvalandžio, o aš dar neturėjau bilieto. Lijo.

 

4

Tėvas. Reikėjo paskambinti tėvui ir tuojau pat, juo blogiau, kad tai buvo vienintelis išsigelbėjimas. Viską jam paaiškinau trim žodžiais: Vilnius, užeiga, lietus, ir paprašiau kaip įmanoma greičiau per „Western Union“ agentūrą persiųsti pinigų. Paskui išsikviečiau taksi, išlipau prie agentūros ir pažadėjau tuoj susimokėti – einu atgauti skolos. Nu jo, lietuviškai išlemeno vairuotojas, vilkintis striukę kailiniu pamušalu (buvo gana vėsi gegužė). Pridūriau, kad turiu eurą ir dvidešimt centų ir, jei jis pageidaująs, galiu sumokėti kaip avansą. Nu jo. Aš tuojau pat grįšiu, pasakiau, tai tik penkių minučių reikalas. Po trisdešimt penkių minučių turėjau už ką nusipirkti bilietą, tačiau traukinys manęs nebelaukė.
Užmokėjęs už pavežimą, vairuotoją paleidau, man buvo nebereikalingas. Lietus čaižė veidą; stebėjau, kaip lašai krinta papliūpomis jau nutolusio taksi žibintų skleidžiamoje šviesoje. Artimiausias traukinys iš Vilniaus į Minską tą patį vakarą, man prieš akis daugybė valandų, galėjau šlaistytis po miestą, kiek tik norėjau. Bet kur eiti? Kokiu tikslu? Na, pagyvensim, pamatysim. Ėjau, kur kojos nešė; nuo medžių liūdnai papsėjo lašai ir plakė prie šaligatvio vieną kitą nukritusį lapą. Puoliau šturmuoti miesto, paskui save vilkdamas lagaminą – jo ratukai vagojo lygiagrečius laikinus, tuoj pradingstančius, ruoželius. Ėjau tiesiai, nuo smarkaus lietaus gindamasis knyga (aišku, tai nebuvo geriausias lietsargis). Ties pirma sankryža pasukau į dešinę ir patekau į ilgą gatvę, ja leidausi kokius tris šimtus metrų, nestabtelėdamas praėjau pro kairėje stūksančius žalius ortodoksų bažnyčios kupolus (kai po trejų metų ketvirtą kartą turėsiu sugrįžti į Vilnių, jie nebebus žali, o paauksuoti, perdažyti taip, kaip buvo pačioje pradžioje; tokie, pagalvosiu tada, kad visi į juos atkreiptų dėmesį kiekvieną dieną išeidami iš namų), paskui vėl pasukau dešiniau ir žingsniavau Jono Basanavičiaus gatve. Ant 18-uoju numeriu pažymėto namo fasado su gelsva apdaila, ant namo, kurio tarpuvartės arka vedė į vidinį kiemą, kabėjo lentelė su užrašu lietuvių ir prancūzų kalbomis:

ŠIAME NAME
1917–1923 m.
GYVENO IR VĖLIAU JĮ APRAŠĖ SAVO ROMANE
„AUŠROS PAŽADAS“
PRANCŪZŲ RAŠYTOJAS
IR DIPLOMATAS
ROMENAS GARI
(1914 m. VILNIUJE–1980 m. PARYŽIUJE)

Taip ir likau stovėti apstulbęs, varvantis, galiausiai išlemenau frazę: „Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame name, gyveno toks ponas Piekielnis.“

6

Pasislėpęs po arka pasitikrinau internete, mūsų atminties tęsinyje, kad Didžiosios Pohuliankos gatvė pakeitė pavadinimą. Dabar ji vadinasi Jono Basanavičiaus gatve, o tuometinis 16-asis namas tapo 18-uoju. Taigi būtent čia, Jono Basanavičiaus gatvės 18-ajame name su gelsva apdaila, anksčiau Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame, nuo septynerių iki vienuolikos metų, nuo 1921-ųjų iki 1925-ųjų (o ne nuo 1917-ųjų iki 1923-iųjų, kaip nurodyta memorialinėje lentoje, priešais kurią stovėjau permirkęs maždaug po šimto metų), gyveno Romenas Gary, kai dar vadinosi ne karišku vardu, tapsiančiu jo pseudonimu, o giminės vardu – kai buvo Kacevas, Romanas Kacevas.
Lietus liovėsi. Debesys drauge su savimi paskubomis nusitempė dangaus pilkumą. Pasirodė saulė, tylomis, apimtas tos pačios nevalingos, dirbtinės pagarbos įsliūkinau į vidinį kiemą tarsi į kulto vietą. Tenai nebebuvo malkų sandėlio, kur prieš amžių raudančiam berniukui į pagalbą siūlėsi pliauskos, nebuvo ir jokios didelės plytų krūvos, šaudmenų gamyklos žymės. Malkinės išnyko, su jomis ir pliauskos. Tačiau plytėjo tas pats erdvus žemės plotas, dabar užgriozdintas automobilių, lietaus nublizgintais kapotais atspindinčių dangų; stūksojo keletas medžių, kiemą supo namų kraigai. Viename iš tų namų – kuriame gi? – gyveno Romanas Kacevas. Kitame, o gal tame pačiame, – toks ponas Piekielnis.

 

7

Kaip atskirti tikrą literatūrą nuo netikros? „Jei nejuntame malonumo vis iš naujo skaitydami tą pačią knygą, – sakė Oskaras Vaildas, – tada nėra jokios prasmės ją skaityti ir pirmąjį kartą.“ Tai subjektyvus požiūris, kraštutinis, itin kraštutinis, taip pat labai išskirtinis atskaitos taškas, tačiau su juo sutinku: jei norisi skaityti knygą iš naujo, tai tikra literatūra.
„Aušros pažadą“ perskaičiau daugybę kartų: rugpjūčio vidury saulės kepinamoj Apulijoj; per Kalėdas Vilniuje, mažoje Užupio Respublikoje; vidury žiemos Jūrmaloje, apsnigtame Baltijos paplūdimy; ją netgi nusitempiau į žygį po Nepalą ir vieną rytą kelis puslapius perskaičiau priešais Anapurnos kalną. Skaičiau ją įvairiu laiku, visur po truputį ir kiekvieną kartą, kai tik pavykdavo vėl paskaityti tą „visiškai autentišką ir nė kiek nepagražintą autobiografiją“, aš vėl būdavau tas pats jaunuolis, kuris pirmą kartą vertė jos puslapius išsitiesęs ant žalios ir baltos spalvos lovos patalų mažame 18-uoju numeriu pažymėtame raudonplyčiame namelyje Žiulio Feri plente Amjene.

 

14

Manoma, kad rašytojas visą laiką pats pasirenka siužetą savo knygoms. Jis ketina aprašyti provincijos papročius? Tada tampa atsiskyrėliu Kruasė, penkerius metus atsiduoda katorgai ir padovanoja „Ponią Bovari“. Nusprendžia pateikti 1830-ųjų metraštį? Tuo laiku, kai liaudis stato barikadas, jis užsibarikaduoja savo kambary, ir štai iš ten išeina su „Raudona ir juoda“. Trokšta parašyti antiutopiją? Grįžta į suniokotą, sugriautą Londoną ir žmonėms atveria siaubingą totalitarinį „1984-ųjų“ pasaulį.
Deja, taip nutinka ne visada, galima sakyti, nedažnai, taigi, galima sakyti – nenutinka niekada. Ir vis dėlto jei galvotume, kad kūrybos srityje rašytojas nepaneigiamai visagalis, kad kūrinyje niekas kitas neegzistuoja, tik gryna, nepajudinama, prieštaravimams nepasiduodanti autoriaus valia, tada kuriems galams bandyti iš jo atimti tokį malonumą? Kodėl gi jo nepalikus skendėti savo iliuzijose? Ar iš tiesų reikia jam pasakyti, kad ne jis renkasi siužetą, o greičiau siužetas renkasi jį? Keistos, iš pažiūros nekaltos, autoriaus logikos nepagaunamos aplinkybės seka viena paskui kitą apgaulingoje betvarkėje; ir štai žingsnis po žingsnio jos tobulai susigrupuoja ir sukuria prasmę; tada sudygsta ir iškeroja idėja ir rašytojas, priblokštas akivaizdybės, trinkteli sau per kaktą, Eureka, jis juk turi siužetą; knyga jau yra, ją jau galima perskaityti mintyse: telieka parašyti.

 

15

Negaliu pasakyti, tikiu Dievą ar atsitiktinumu – ir kas gi tas atsitiktinumas, jei ne netikinčiųjų Dievas? Tačiau tam, kad gimtų mintis parašyti šią knygą, turėjo tiesiog tobulai susiklostyti būtojo laiko aplinkybės ir nutikti taip, kad „Aušros pažadas“ atsirastų baigiamojo prancūzų kalbos egzamino programoje; kad ta knyga nuneštų man stogą; kad po metų vienas jaunuolis taptų mano draugu; kad sutiktų merginą ir ją įsimylėtų; kad ta meilė būtų abipusė ir ilgalaikė; kad liepą Kroatijos paplūdimy leidžiantis saulei jai pasipirštų; kad jis manęs paprašytų tapti jų meilės liudininku; kad jis taip pat būtų pametęs galvą dėl ledo ritulio; kad turnyras, kaip šauniai pasitaikė, vyktų Baltarusijoje; kad vienintelis į Minską skrendantis lėktuvas, be šansų pakliūti, būtų prigrūstas; kad patekčiau į Vilnių; kad atsidurčiau užeigoje; kad dingtų piniginė; kad pasinaudočiau „Western Union“; kad tokios ir tokios gatvės nuvestų į sėkmę; kad būtų pakabinta atminimo lenta; kad pagaliau vienas sakinys išsiveržtų iš atminties miglų.

 

16

Visoje šių keistų, iš pažiūros nekaltų aplinkybių sekoje norėjau įžvelgti reikalavimų užuomazgas. Kas gi buvo toji „liūdna pelė“? Kaip jinai gyveno? Kas jai nutiko? Turėjau pradėti tyrimą, kito pasirinkimo man nebuvo. Reikia mokėti nusilenkti atsitiktinumų kombinacijai – ji valdo mūsų gyvenimus. Taigi nusprendžiau žingsnis po žingsnio leistis į tokio pono Piekielnio paieškas.

Iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas