Retokas paukštis tas Adolphe’o Adamo baletas „Korsaras“ pasaulio scenose. Dar ne taip seniai tik labai aukšto meninio lygio ir ambicingi teatrai galėjo pasigirti šiuo baleto šedevru savo repertuare. Maskvos Didysis teatras, Sankt Peterburgo Marijos teatras, Michailovskio teatras, American Ballet Theatre, Anglijos nacionalinis baletas. Tačiau pastaruoju metu pastebimas „Korsaro“ atgimimas. Pastatymai gana įvairūs: pradedant pabrėžtinai tradiciniu Aleksejaus Ratmanskio pastatymu Didžiajame ir baigiant Kadero Belarbi gana radikalaus Capitole de Tou­louse scenoje. Mūsų kaimynai Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre „Korsarą“ turi jau nuo 2003-iųjų (choreografas Aivaras Leimanis), o Vidurio Rytų Europos teatruose šį šedevrą antram kvėpavimui prikėlė Lietuvoje žinomas senųjų baletų gaivintojas, Mariuso Petipa fondo vadovas Vasilijus Medvedevas.

Žinoma, labai svarbu suvokti, kad „Korsaras“ – XIX a. baletas, priklausantis senųjų šedevrų nemateria­laus paveldo grupei. Todėl spektaklio meninė vertė greičiausiai turėtų būti matuojama pagal artimumo originalui kriterijų. Šiuo kriterijumi ir vadovavosi A. Rat­manskis bei V. Medvedevas, kurdami savas versijas. Peržiūrėti Paryžiaus nacionalinės bibliotekos, Harvardo bibliotekos archyvai, išstudijuoti visi įmanomi su objektu susiję šaltiniai turint vieną tikslą – priartėti prie XIX a. originalo. Paprastai tokiais atvejais konkrečiai nurodoma, kokiu pastatymo variantu remiamasi ir kaip toli į praeitį sugrįžtama. A. Ratmanskis ir V. Medvedevas pirminiu šaltiniu įvardija M. Petipa. Bet ne viskas taip paprasta „Korsaro“ atžvilgiu.

„Korsaras“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Korsaras“.  Martyno Aleksos nuotraukos

Šedevras gimė 1856 m. Paryžiuje, Opéra de Paris rūmuose, kompozitoriaus A. Adamo, libretisto Jules’io-Henri Vernoy de Saint-Georges’o ir choreo­grafo Josepho Mazilier pastangomis. Tad baletas prancūziškas ir vėlesnis jo pergalingas žygis į Peterburgą dar kurį laiką pažymėtas J. Mazilier ženklu (rašoma, kad Julisas Perrot rėmėsi būtent J. Mazilier). 1863 m. M. Petipa išleidžia pirmą „Korsaro“ versiją ir, mano nuomone, būtent čia prasideda kitokia „Korsaro“ istorija. Baletas apauga naujais epizodais – Pas d’esclave, Le Jardin Animée variacijomis ir įvairių kompozitorių sukurta muzika. Baleto istorija dabar siejasi tik su Rusijos teatrais, o Paryžius savo kūdikį tarsi pamiršta.

Ir štai mes Lietuvos scenoje sulaukiame prancūzų choreografo, buvusio Opéra de Paris solisto, Vienos Staatsballet vadovo Manuelio Legris sukurto „Korsaro“. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad tai pirmas ilgametražis jo baletas ir, kaip pats autorius komentuoja, sena svajonė. Ne paslaptis, kad M. Legris „Korsaras“ 2016 m. pirmą kartą pastatytas Vienoje ir visa tenai dirbusi kūrybinė grupė atvyko į Vilnių. Taigi tai lyg ir tas pats baletas. Tačiau M. Legris spaudos konferencijoje teigė, kad vilniškis „Korsaras“ – visiškai naujas, savarankiškas kūrinys... Na, akivaizdžius skirtumus tikrai buvo galima įžvelgti per spektaklio pristatymą. Vienos operoje choreografija yra M. Leg­ris (pagal M. Petipa), libreto ir dramaturgijos autoriai – M. Legris ir Jeanas-François Vazelle’is (pagal George’ą Byroną, J.-H. Vernoy de Saint-Geor­ges’ą ir J. Mazilier), taip pat išvardyti visi devyni kompozitoriai, iš kurių muzikos sukomponuota partitūra. O lietuviškoje versijoje neliko nė vienos XIX a. atstovaujančios pavardės, kompozitoriai yra tik trys ir dar kažin kokie svaigalai apie savarankiškumą, modernumą ir t. t. Turbūt prancūzai vadybininkai pamanė, kad mes čia dėl modernumo labai pamišę, kad prog­ramėlių popierių taupome. Scenografijos ir kostiumų dailininkė Luisa Spinatelli toje pačioje spaudos konferencijoje atskleidė, kad nesitikėjo rasti tokios gražių audinių gausos Lietuvoje, manė vykstanti į visiškus tyrus... Gal čia irgi „iš tos operos“, o galbūt honorarai didesni už naują nei už pakartotą?

DSC_1594.JPG

O spektaklis tiesiog puikus! A. Adamo „Korsaras“ paskutinį kartą Lietuvoje statytas 1964 m. (choreografas Bronius Kelbauskas) ir iš tiesų vertėjo laukti 54 metus, kad savojoje scenoje išvystume būtent prancūzų choreografo versiją. Kaip M. Legris ir žadėjo, matome atšviežintus „kodus“, išgrynintą siužetą ir naują choreografinę koncepciją. Naują, nes aktualią nūnai vyrišką baletinę techniką choreo­grafas pakėlė į aukštumas, o tuomet ir balerinos susidūrė su nemenkais iššūkiais. Dramaturginis sprendimas vietoj vaidinamo pirklio Abdulos įvesti vyrišką, stipraus šokio vergų pirklio Lankadamo rolę pasiteisino su kaupu. Jono Lauciaus meistriškai atliekama Lankadamo partija renka dividendus į solisto karjeros sąskaitą ir yra geniali M. Legris idėja. Niekas nepasigenda nei senuko pirklio Abdulos, nei vergo Ali. Iš esmės choreografas kartu su J.-F. Vazelle’iu išgrynina amžiams bėgant visiškai užpainiotą siužetą, palikdamas tik kelias pagrindinių veikėjų dramaturgines linijas. Taip ir Gulnara tampa tiesiog gražuolės Medoros drauge, o ne vien mylimiausia pašos odaliska; Zulmėja iš vyriausios pašos žmonos virsta Birbanto mylimąja. Patį Birbantą į trečią poziciją išstumia Lankadamas, svarbiausiu vaidmeniu tampa korsaras Konradas.

M. Legris padovanoja Konradui ir sudėtingiausius pas, ir gražiausius Pas de deux, ir tikro romantinio herojaus aureolę. Šlovės odę reiktų sugiedoti ir Genadijui Žukovskiui, kuris vienintelis iš mūsų baleto trupės tegalėjo pasiekti finišo tiesiąją ir pakelti visą Konrado naštą. Turbūt jei ne G. Žukovskis, „Korsaro“ lauktume dar 50 metų. Techninius šio prancūziško baleto iššūkius įveikė ir mūsų primadonos. Kristina Gudžiūnaitė (Medora) vėl įrodė, kad jai nėra neįveikiamų aukštumų, susuko visus fouetté, pirouettes, duetuose šoko lengvai, puikiai jautė senovinio baleto stilistiką, tuo pat metu išlikdama šiuolaikiškai organiška visose vaidybinėse scenose. Nuostabia, šilta gražuole pasirodė ir Olesia Šaitanova (Gulnara ir Medora): su jai būdingais lengvais šuoliais, stabilia technika ir temperamentingu žavesiu. Anastasija Čumakova (Gulnara) išsiskyrė jai būdingais, išdainuotais port de bras.

Baletas „Korsaras“, kaip ir visi senoviniai baletai, pasižymi grandiozinėmis masinėmis scenomis, sudėtingų variacijų inkliuzais, dar paties M. Petipa į madą įvestu vaikų šokiu suaugusiųjų balete. Ir, žinoma, visa ši mašina neveiktų be stiprios baleto trupės ir geros baleto mokyklos. Akivaizdu, kad visi korsarai, arabiukai, haremo moterys, pirkliai, vergės, mažos ir didelės valso šokėjos susidūrė su sunkiomis M. Leg­ris padiktuotomis užduotimis. Akivaizdu ir tai, kad Lietuvos baleto elitas drauge su šiuo baletu ūgtelėjo profesionaliai, įgijo neįkainojamos patirties. Dar per repeticijas sklandė legendos, kaip Opéra de Paris danseur étoile Manuelis pats rodo ir komentuoja „Korsarą“. Iš tiesų gavome nemenką prancūziškos baleto mokyklos injekciją.