Pasaulyje nėra nieko labiau užkrečiamo už juoką ir humorą.
Ch. Dickensas. „Kalėdų giesmė“

 

Rigimanto Gedgaudo karikatūra
Rigimanto Gedgaudo karikatūra

1999 m. žurnalas „Time“ paskelbė „100 blogiausių XX amžiaus idėjų“. Vietą jame rado ne tik greitasis maistas, Aralo jūros nusausinimas ar krūtų implantai, bet ir įrašytas juokas (angl. laugh track). Nors daugybę televizijos žiūrovų toks juokas erzina, jo atsidūrimas sąraše tik įrodo, jog iš už kadro sklindantis kikenimas tapo įprastu (ne)juokingų situacijų audio palydovu.

Gali kilti klausimas, kaip įrašytas juokas sugebėjo prisijaukinti įnoringą žiūrovą. Juk jau nuo Aristotelio laikų žmogus vertinamas kaip vienintelis gyvūnas, gebantis juoktis. Knygoje „Juoko kultūra“ Inga Vidugirytė teigia: „Lotyniškoje tradicijoje išaugo tema homo risibilis, t. y. žmogus, apdovanotas juoku, tas kurio išskirtiniausias bruožas yra juokas.“ Tačiau įrašytas juokas netenka unikalumo ir tampa dar viena reprodukuojama medijos forma. Kodėl taip nutinka?

Viename interviu Umberto Eco prasitarė, kad visą jaunystę svajojo parašyti knygą apie juoko teoriją. Nors juokas gana nepopuliari filosofinė tema, bet sulaukė įvairių mąstytojų dėmesio. Svarbu pabrėžti dvilypį humoro ir juoko santykį. Daugelis nagrinėjo būtent humorą: Henri Bergsonas naudojo komiškumo kategoriją, o Sigmundas Freudas – sąmojo terminą. Keli mąstytojai juoką nagrinėjo kaip fizinį kūno skleidžiamą garsą. Iš tiesų į minėtą prieštarą reikia žiūrėti kaip į dvipusę monetą – vargu ar galima įsivaizduoti humorą be juoko, o juoką – be humoro. Nors egzistuoja sardoniškas ar isteriškas juokas, tačiau žmogus sugeba atskirti linksmą ir laimingą humoristinį juoką nuo kitų jo apraiškų. Taigi, kalbėdami apie humorą, neišvengiamai paliečiame ir juoko klausimą.

Įrašytas juokas mąstymo tradicijoje nagrinėjamas retai, kaip ir pats juoko fenomenas, tačiau pastaruoju metu apie jį kalbama vis dažniau. Pradėti rinkti filosofinius įrašyto juoko trupinius galima nuo medijų guru Marshallo McLuhano ir jo karštos bei šaltos medijos perskyros. Šiam mąstytojui televizija yra šaltos medijos pavyzdys, nes reikalauja aktyvaus žiūrovo, galinčio užpildyti ribotą medijos pranešimą. O radijas yra karšta medija, užvaldanti klausytoją ir nepaliekanti laisvės kūrybinei vaizduotei. Taigi, pasak M. McLuhano, akyvus žiūrovas pats įsitraukia į mediją, o pasyvus žiūrovas yra įtraukiamas. Kaip matysime, įrašytas televizijos juokas, pirmą kartą panaudotas radijo transliacijoje, televiziją įkaitina ir paverčia karštąja medija. Taip juoko įrašas kuria pasyvų, originalaus ir aktyvaus juoko sugebėjimą praradusį žiūrovą.

Tokia interpretacija galima tik dėl M. McLuhano požiūrio į patį juoką. Kultinėje knygoje „Kaip suprasti medijas?“ jis teigia, kad „humorą mes laikome sveikatos ženklu ir visiškai pagrįstai: juokaudami ir žaisdami atkuriame vientisą asmenybę, kurios tik maža dalis išryškėja kasdienio darbo pasaulyje ar profesiniame gyvenime“. Nuomonei, kad juokas atkuria žmogaus originalumą, pritaria ir kiti mąstytojai, pavyzdžiui, juoko fenomeną interpretavęs filosofas Sørenas Kierkegaard’as. Tačiau cituotoje knygoje I. Vidugirytė teigia, kad „Kierkegaard’ui komiškumo klausimai nebuvo svarbiausi. Jo atlikta egzistencijos būdų – estetinio, etinio ir religinio – analizė įtraukė ironijos ir humoro sampratas. Tačiau jas reikėtų aiškintis jo religinės pasaulėžiūros kontekste“. Vis dėlto būtina pastebėti, kad I. Vidugirytė nagrinėja vėlyvuosius filosofo kūrinius, o humoras ir ironija yra esminiai jo magistro disertacijos „Apie ironijos sampratą, nuolatos atsižvelgiant į Sokratą“ klausimai. Jeigu tikėsime filosofiniais gandais, tai vienas rečiausiai verčiamų filosofinių kūrinių, todėl lietuviškai turime tik jo ištrauką, verstą iš rusų kalbos.

Bet būtent šiame ankstyvajame daniškai parašytame veikale galima atrasti S. Kierkegaard’o egzistencinio juoko interpretaciją – juokas yra sunkiai apibrėžiamas, bet visiškai originalus ir spontaniškas žmogiškosios būties fenomenas. Filosofo manymu, sokratiškoji ironija skiriasi nuo paprasto ironiško kalbėjimo. Sokratas ne tik ironiškai kalbėjo, bet ir ironiškai gyveno, todėl jo humoras ir pajuokavimai tokie destruktyvūs. Ne veltui interpretuodamas S. Kierkegaard’o filosofiją Arvydas Šliogeris straipsnyje „Ironijos principas S. Kjerkegoro filosofijoje“, („Problemos“, 1978, Nr. 21) teigia: „Ironija išreiškia tokį individo ir visuomenės santykį, kad individas tarsi išsiskiria iš bendruomeninio gyvenimo ir savo subjektyvumą priešpastato bendruomeninei visuotinybei.“ Ironija ir humoras, pasitelkiamas šaipantis iš visuomenės primestų (ne)tiesų, leidžia žmogui sugrįžti prie savo esybės, todėl, pasak A. Šliogerio, „kasdienišką „standartinio“ žmogaus egzistenciją ironikas apibūdina komiškumo kategorija“.

Kritikuodama H. Bergsono juoko interpretaciją, panašią nuomonę straipsnyje „Juoko teorijos juok(ingum)as: pro et contra Henri Bergson“ („Logos“, 2008, Nr. 55) išsako ir Nida Vasiliauskaitė: „Juokas yra spontaniška (nesuplanuojama, nenumatoma, neapskaičiuojama, neracionalizuojama) rėmo byrėjimo patirtis.“ Juoktis galima iš bet ko, taigi juokas – tarsi bakchanališkas ribų nepripažįstantis siautulys. Todėl Platonas „Valstybėje“ uždraudė vaizduoti besijuokiančius dievus: įsismarkavęs juokas visada virsta priešinga nuotaika, todėl utopijoje komedijos žanras turi būti uždraustas. Juokas – autentiška ir neapibrėžta patirtis, nes juokiamės visada natūraliai. Dirbtinis juokas, kurį atskiriame nuo įrašyto juoko, visada akivaizdus. O kur pasislepia ši autentiška būtybė pasigirdus įrašytam juokui?

Egzistencinio juoko teorija visiškai prieštarauja įrašyto juoko galimybei. Dalis žiūrovų gal net bandys įrodyti, kad juoko įrašas yra tik neveiksnus ir erzinantis garsas. Kaip tik tai nusprendė patikrinti Antony J. Chapmanas. Šis psichologas atliko eksperimentą, kuriame dvi žmonių grupės išgirdo du panašius įrašus: pirmieji klausėsi anekdotų su juoko įrašu, o antrieji tuos pačius anekdotus girdėjo be jo. Visų dalyvių reakcijas stebėjo neutralus vertintojas. A. J. Chapmanas pripažįsta, kad negalėjo ištirti, ar įrašytas juokas užkrečiamas, tačiau jo paskirtas vertintojas galėjo įvertinti, ar įrašytas juokas veikia žmogaus linksmumą (angl. mirth). Eksperimento rezultatai leidžia teigti, kad įrašytas juokas padidina linksmumą, nors ir nenulemia anekdoto juokingumo. Tai įrodo bent minimalų juoko takelio poveikį.

Atkreipkime dėmesį į įrašyto juoko istoriją. Įprasta manyti, kad juoko takelis paplito atsiradus XX a. moderniosioms medijoms. Psichologas Robertas R. Provine’as knygoje „Juokas: mokslinis tyrimas“ nurodo, kad pirmoji situacijų komedija, kurioje gyvą auditoriją pakeitė įrašytas juokas, per televiziją parodyta 1950 metais. Tačiau modernusis juoko įrašas pirmą kartą panaudotas radijo transliacijoje dar 1922 m., kai vodevilio žvaigždė Edas Wynnas negalėjo atlikti komiškos scenos (angl. skit) prieš tuščią auditoriją. Įdomu tai, jog R. R. Provine’as mini daug ikimodernaus „įrašyto“ juoko atvejų, pavyzdžiui, XVIII a. Prancūzijos teatrų samdyti profesionalūs plojikai. Taigi galima teigti, kad įrašytas juokas – daug senesnis išradimas, nei esame įpratę manyti. Klasicistas Stephenas Kiddas teigia, kad juoko intarpų – nors juos labai sunku identifikuoti – galime rasti jau senovės graikų klasikinėje literatūroje. Pasak S. Kiddo, išlikusios senosios komedijos turi net keletą juoką žyminčių dvigarsių ir nors ne visi jie reiškia būtent humoristinį juoką, antriniai šaltiniai patvirtina, jog graikų komedijos juoko intarpus tikrai turėjo. Autoriaus teigimu, šis faktas nurodo ir tokių intarpų sąlygą – nors aktorius neprivalėjo juoktis, bet turėjo elgtis taip, kad užtektų laiko pasijuokti žiūrovams. S. Kiddo prielaidą, kad juoko intarpai buvo skirti žiūrovams, įrodo aktoriams skirta Cicerono pastaba: „Kuo rimtesnė ir niūresnė žmogaus ekspresija (...), tuo juokingesni jo žodžiai yra.“ Ilga modernaus ir ikimodernaus įrašyto juoko naudojimo istorija leidžia teigti, jog toks juokas tikrai sugeba užkrėsti klausytoją. Koks šio juoko pagrindas?

H. Bergsonas manė, kad juokui reikalingas aidas. Taip filosofas akcentavo socialinį juoko fenomeno aspektą. Nors egzistencinė juoko teorija pabrėžia jo originalumą, pajuoka iš visuomenės primestų standartų neįmanoma be tos visuomenės dalyvavimo, t. y. juokas neįmanomas be „kito“. Kaip dažnai juokiamės būdami vieni? R. R. Provine’as teigia, kad juokas svarbesnis socialiniams santykiams kurti, o ne pokštams – „užkrečiamas juokas yra įtikinamas Homo sapiens – socialinio žmogaus, įrodymas“. Mokslininkas paneigia Aristotelio mintį, kad žmonės – vieninteliai juoktis gebantys gyvūnai. Nors savotiškas juokas būdingas ir šimpanzėms, tik žmogaus juokas socialus. Kiekvieno iš mūsų smegenys turi savotišką „juoko detektorių“, todėl juokas užkrečiamas. Socialinį juoko pobūdį įrodo ir jo „gramatika“ – juokas dažnai naudojamas tikslingai, kaip tam tikra kalba. Dažniausiai juokiamės išlaukę pokšto pabaigos (prisiminkime, kaip trikdo ne vietoje skambantis juokas), vadinasi, juoko veikimo mechanizmą atpažįsta kiekvienas. Įdomu, jog būtent pagal šią gramatiką veikia ir įrašytas juokas, tai akivaizdu bet kurioje įrašytoje juokingoje situacijoje. R. R. Provine’o tyrinėjimai patvirtinta, kad neoriginalus juokas gali atsirasti, nes žmogus yra homo risibilis. Paaug­liams skirtoje knygoje „Nindzė Timis ir pagrobtas juokas“ pasakojama apie vagį, bandantį nugvelbti visų miestelio gyventojų juoką. Šis naratyvas puikiai apibendrina nagrinėjamą klausimą. Nors turime pripažinti, jog įrašytas juokas galimas tik dėl socialumo ir takumo, tai nepaneigia moralinės dilemos, kylančios televizijai naudojant įrašytą juoką. Knygoje „Fantazijų epidemija“ Slavojus Žižekas teigia: „Naujoji medija (...) atima mūsų pasyvų patyrimą ir paruošia mus beprasmiškai pašėlusiam užsiėmimui.“ Taigi agresyviai medijos pranešimais bombarduojamas žiūrovas netenka savo pasyvumo – savarankiškai į mediją įsitraukiančiojo patirties. Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad S. Žižeko nagrinėjamas mąstymo pasyvumas sutampa su M. McLuhano aptarta aktyvaus šaltosios medijos žiūrovo galimybe.

Kodėl įrašytas juokas pavojingas? S. Žižeko manymu, jis kuria „objektą-kuris-privalo“. Išgirdęs karštą ir užkrečiamą juoko įrašą žiūrovas kviečiamas juoktis kartu ir tapti „objektu-kuris-privalo-juoktis“ – vartotoju, netekusiu galimybės juoktis spontaniškai. Be to, S. Žižekas mano, jog tokioje situacijoje mes juokiamės ne patys, bet per kitą: „Kai Kitas pramogauja už mane, aš pramogauju per jį.“ Šią komplikuotą sistemą puikiai apibendrina Tibeto malūnėlio pavyzdys: sukdamas tokį malūnėlį, aš tarsi meldžiuosi pats ir palaikau pasaulio stabilumą, nors tiesiogiai maldoje ir nedalyvauju. S. Žižekas įsitikinęs, kad taip veikia ir juoko įrašas – aš „tarsi“ juokiuosi pats, nors už mane juokiasi kiti. Interpretuodami šią mintį galime teigti, kad įrašytas juokas tampa „tarsi“ juoku – aš juokiuosi, bet juokiuosi per kitus ir tik dėl kitų. Įrašytas „tarsi“ juokas vis tiek veiksmingas, nes kikenimas nepastebimai virsta beprasmės vartotojiškos ideologijos dalimi.

Dažnai sakoma, kad juokas – dviašmenis peilis, galintis sužeisti ir patį besijuokiantįjį. Bet gal juoko neapibrėžtumas ir lemia skirtingas jo formas? Originalaus juoko ir įrašyto juoko teorijos visada egzistavo šalia, ir abi jos užčiuopia tam tikrą to paties fenomeno aspektą. Tačiau ar tai, kad juokas gali įgauti įvairias formas, nereiškia, jog jis taip pat lengvai gali pasiduoti ideologiniam išnaudojimui? Daugiaprasmis juoko fenomenas nesuteikia vienareikšmių atsakymų, tačiau apmąstę jį galime įžvelgti juoko įraše slypinčius pavojus.