Praėjus trejetui dienų po caro Nikolajaus II ir jo žmonos Aleksandros karūnavimo Maskvoje, Chodynkos lauke, buvo surengtas pokylis paprastiems žmonėms: kiekvienam šventės dalyviui žadėta po kepalą duonos, gabalą dešros, riestainį, imbierinį pyragą ir bokalą alaus. Neverta nė sakyti, kad žinia žaibiškai pasklido po miestą ir dar prieš aušrą susirinko tūkstančiai norinčiųjų gauti žadėtąsias gėrybes. Tačiau paryčiais pasklido gandas, neva alaus nebelikę, o bokalų dugne buvę po aukso monetą. Minia sukilo, prasidėjo panika ir 1389 žmonės buvo mirtinai sutrypti.

Caras ir carienė netrukus apie tai buvo informuoti. Iš pradžių Nikolajus II ketino atšaukti tą vakarą Prancūzijos ambasadoje numatytą pokylį. Bet galiausiai laimėjo sveikas protas: neatvykdamas caras būtų įžeidęs prancūzus, tad šventė tęsėsi toliau. Caro šeima aplankė tragedijos vietą, kur buvo renkami lavonai, ir nuvyko į pokylį. Šis įvykis išgarsėjo kaip Chodynkos tragedija ir pratęsė seną rusų tradiciją: puotavimą ant žuvusiųjų kūnų.

Nuotrauka iš parodos „Chagallas, Lisickis, Malevičius: rusų avangardas Vitebske 1918–1922 m.“ Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka.
Nuotrauka iš parodos „Chagallas, Lisickis, Malevičius: rusų avangardas Vitebske 1918–1922 m.“ Ievos Mikalkevičiūtės nuotrauka.

Jaredas ir Ivanka Kushneriai negali teigti nieko nežinoję: jie negyvena carinėje Rusijoje, kurioje naujienos keliaudavo gana lėtai. Pirmadienį jiems dalyvaujant atidarymo ceremonijoje buvusiame JAV konsulate Arnonos kvartale, Jeruzalėje, ir augant nužudytųjų skaičiui Gazoje, šventės atmosferą gaubė tam tikras nerimas ir nuogąstavimas.

Vis dėlto 42 žuvusieji ir 1700 sužeistųjų neprislopino švenčiančiųjų entuziazmo. J. Kushneris nė minutei nesusimąstė, kad vertėtų koreguoti pasiruoštą kalbą. Jo akyse žibėjo mesianizmas: į Izraelį jis atvyko skelbti Tiesos. „Man didelė garbė būti čia, Jeruzalėje, amžinoje žydų tautos širdyje, – kalbėjo J. Kusheris. – Mes, Amerika ir Izraelis, stovime kartu vieningi, nes tikime laisve, nes tikime žmogaus teisėmis, nes tikime, kad verta kovoti už demokratiją.“

J. Kushneris atidarymo ceremonijoje buvo ne tik JAV prezidento atstovas, bet ir taikos tarpininkas. Štai kaip taikos tarpininkas pakomentavo už 75 km vykusias žudynes: „Tie, kurie provokuoja smurtą, yra problemos dalis, ne sprendimas.“

I. ir J. Kushneriai negali tvirtinti tapę nenumatytos tragedijos, kaip Chodynkos atveju, liudininkais. Masinėms palestiniečių žudynėms ruoštasi iš anksto. Tai, ką darė Izraelio snaiperiai, buvo tiesioginiai gynybos ministro Avigdoro Liebermano įsakymai, to paties A. Liebermano, kuris „The Jerusalem Post“ balandžio 4 d. pareiškė, esą Gazos Ruože nėra nė vieno nekalto žmogaus.

Hindas Khoudary, „Middle East Eye“ žurnalistas, gegužės 14 d. buvęs Gazoje, mums rašė: „Viskas, ką mačiau pastarąją valandą, buvo vien kraujas, sužalotos žmonių galvos, šūviai į nugarą ir pilvą. Izraeliečiai šaudė į manifestuotojus kaip papuola, vos tik šie pamėgino įveikti užtvarą. Keli kūnai vis dar tįso įstrigę tarp spygliuotų vielų, greitoji pagalba negali jų pasiekti.“ Sawsanas Zaheris, palestiniečių palaikymo grupės „Adalah“ teisininkas, teigė: „Snaiperių šūviai aidėjo nuolat. Tankai taip pat važinėjo be perstojo. Iš to, ką mes girdėjome ir ką matėme, galima spręsti, kad žuvo daug žmonių.“

Indonezijos ligoninės (ligoninė atidaryta iš Indonezijos gyventojų paaukotų lėšų, – vert. past.) Šiaurės Gazoje morgai buvo pilni. „Sužeistieji guli ant grindų, ligoninės perpildytos, visiems nepakanka lovų, – „Al Jazeera“ kalbėjo Maramas Humaidas. – Ligoninėse tvyro nerimas. Greitosios be paliovos veža sužeistuosius. Morgų šaldytuvai pilni žuvusiųjų, prie jų buriasi šimtai žmonių, sukrėsti žinios apie mylimųjų žūtį.“

Tačiau JAV konsulato kiemelyje džiūgaujanti minia toliau plojo ir draugiškai pakilo, kai J. Kushneris dėkojo uošviui už pasitraukimą iš „pavojingo, klaidingo ir vienašališko“ susitarimo su Iranu. Visi vieningai džiūgavo, nes buvo į galvas įsikalę tik „teisingus darbus“.
Pasaulis, kuriame jie realiai gyvena, su kraujo upėmis, nutrauktomis galūnėmis ir sugriautais gyvenimais, chirurgiškai buvo pašalintas iš jų sąžinių. Buvęs Izraelio kariuomenės atstovas Peteris Lerneris tviteryje pareiškė, kad mitinguojantys Gazos gyventojai taip bandė sugadinti izraeliečiams šventę. Veikiausiai taip mąstė ir Rusijos caras su cariene.

52 nužudytieji ir 2 400 sužeistųjų – dabar normalu. Nikolajus II bent demonstravo šiokį tokį apgailestavimą, o šiandienos pasaulio viešpačiai nedemost­ruoja visiškai jokio gailesčio. Chodynkos lauko tragedija įvyko 1896 m., Gazos tragedija vyksta dabar, mūsų akyse.

 

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė
„Middle East Eye“, 2018 m. gegužės 14 d.