Džonatano Safrano Foerio romane „Viskas nušviesta“ pasakojama apie JAV žydo Džonfeno Safrano Foerio kelionę į Ukrainą ieškant šeimos šaknų bei moters, išgelbėjusios jo senelį per karą. Pasakodamas žydų miestelio Trachimbrodo istoriją Dž. S. Foeris drauge pasakoja Holokausto tamsos paskandintą Vidurio ir Rytų Europos štetlų istoriją. Skyriuje apie stebuklingą senelio ranką, padėjusią nekart išsisukti nuo mirties ir apsukti galvas apylinkių moterims, paminima, jog Augustina antrąkart išgelbėja Safraną (senelį) nuo žūties, „sulaikiusi jį nuo kelionės „New Ancestry“ į Eliso salą: paliepus Jungtinių Valstijų imigracijos valdininkams, laivas buvo apgręžtas, o jo keleiviai galiausiai žuvo Treblinkos mirties stovykloje“.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiuo epizodu primenamas realus faktas: 1939-ųjų vasarą iš Hamburgo Naujojo pasaulio link išplaukė laivas „St. Louis“, gabenęs nuo nacizmo bėgančius žydus. Tiesa, ne visi keleiviai žuvo Treb­lin­koje, didžioji dalis išgyveno. Vis dėlto sukrečia institucinis abejingumas ir sąmoningas pabėgėlių teisių pažeidimas Holokausto priešaušryje. Po Krištolinės nakties pogromų ir intensyvėjančių persekiojimų daugelis Vokietijos žydų suskubo palikti senąjį žemyną. Emig­raciją skatino ir Centrinis žydų emigracijos biuras, nepriekaištingai administruojamas A. Eichmanno (patvirtinus „galutinio sprendimo“ planą, biuras persiorientavo kiek kitokiai veiklai). Išsirūpinę brangias vizas 963 „St. Louis“ keleiviai įveikė Atlantą, tačiau pasiekę Kubos krantus išgirdo, jog šalis jų neįsileisianti. Tik 22 turtingesniems keleiviams, sumokėjusiems nustatytą „viešėjimo mokestį“, buvo leista išsilaipinti Havanoje (2016 m. Danija, beje, taip pat paprašė prieglobsčio prašytojų susimokėti po 1350 eurų už teisę likti šalyje). Laivo kapitonas Gustavas Schröderis pradėjo derybas su Floridos uostais, Niujorko valstija bei Kanados vyriausybe, bet niekas nesutiko priimti žydų, motyvuodami galimu migrantų antplūdžiu. Laineriui pasukus atgal, keli keleiviai nusižudė. G. Schröderis atsisakė grąžinti laivą Vokietijai ir po ilgų derybų prisišvartavo Antverpene. 288 keleiviams prieglobstį suteikė Didžioji Britanija, o likusieji pateko į Prancūziją, netrukus okupuotą nacių: pusė šių keleivių atsidūrė Aušvice ir Sobibore.

Kodėl amerikiečiai atsisakė suteikti pabėgėliams prieglobstį? Palyginus su įprastais Elio salos migrantų srautais tūkstantis „St. Louis“ keleivių buvo juokingas skaičius. Įvairiausių tautybių migrantams tai buvo vilties, o kartu ir „ašarų sala“: island of tears, île des larmes, isla de las lágrimas, ost­rov slez... Tiems, kuriems pavykdavo praeiti medicininį patikrinimą ir apklausą, atsiverdavo durys į išsvajotąją laisvės ir galimybių šalį, kiti patekdavo į nežinios ir įtempto laukimo limbą. Pirmiausia migrantai buvo klasifikuojami pagal sveikatos būklę: abėcėlės raidėmis žymėtos ligos ir įvairūs negalavimai (žmonės su psichikos sutrikimais į JAV nebuvo įleidžiami). Neįgaliesiems Elio saloje netrukus iškilo beprotnamis, kur migrantai įstrigdavo išties ilgam, ir tai daug ką pasako apie valstybės požiūrį į migrantus: žmogaus vertė nustatoma išimtinai pagal jo ekonominę naudą sistemai.

Kol JAV reikėjo pigios darbo jėgos, tol migrantų iš Europos ir Azijos srautai galėjo nevaržomai tekėti į jų teritoriją, lieti prakaitą dangoraižių statybų aikštelėse ar tiesiant tarpkontinentinius geležinkelius. Vėliau, pasotinus rinką, vyriausybė ėmėsi taikyti restriktyvines priemones ir stabdyti imigrantus rasiniu pagrindu: azijiečiams uždrausta imigruoti dar 1870 m., o 1917 m. priėmus Immigration Act draudimas įvažiuoti buvo praplėstas anarchistams, homoseksualamas, bepročiams ir kt. Šis įstatymas dar vadintas Literary Act, kadangi migrantai privalėjo ne tik įrodyti moką skaityti ir rašyti, bet ir atlikti intelekto testą. Tokią politiką karūnavo atvirai rasistinis 1924-ųjų National Origin Act, kuriuo įvesta nacionalinių kvotų sistema ir nukreipta prieš migrantus iš Pietų Europos, pirmiausia italus, natyvistų niekinamai vadintus naujaisiais negrais. Taigi JAV įteisino piliečių nelygybės ir tautinių mažumų diskriminavimo politiką, prieštaraujančią pačių amerikiečių Nepriklausomybės deklaracijai, skelbiančiai visų žmonių lygybę.

Italų filosofė Donatella di Cesare teigia, kad Elio sala, vilties ir drauge nedangstomos diskriminacijos vieta, įkūnija esminę amerikietiškojo modelio, plačiai prigijusio Vakarų pasaulyje, prieštarą: universalios žmogaus teisės, tarp kurių ir teisė laisvai judėti, atsitrenkia į valstybės-nacijos mūrą, t. y. centristinę viziją, kuria remiantis valstybė – uždara privačios kolektyvinės nuosavybės ir privilegijų erdvė, grysta kraujo ir žemės, XIX a. atgyvenų, ideologija. Migracija kvestionuoja etninio grynumo mitologiją ir šventąją trejybę – Valstybė, Tauta, Teritorija, todėl ji pavojinga ir netoleruotina. Štai kodėl apmąstyti migracijos reiškinį šiandien, D. di Cesare teigimu, visų pirma reiškia permąstyti valstybę ir jos sienų, pamažu virstančių užkardomis ir militarizuotomis zonomis, dokriną: „Postnacistinėje epochoje tebegyvuoja mintis, kad teisėta spręsti, su kuo norime dalytis gyvenamąja erdve. „Migrantai atgal į savo namus!“ Populistinė ksenofobija būtent čia randa savo atraminį tašką, kriptorasizmas – savąjį postūmį. Tačiau retai susimąstoma, kad tai tiesioginis hitlerizmo palikimas, pirmasis pasaulio biopolitinio performavimo projektas, siekęs įvesti žmonių sugyvenimo kriterijus.“

Pirmoji į migraciją kaip globalų, esmines žmogaus teises liečiantį reiškinį gilinosi Hannah Arendt, 1933-iaisiais kaip ir daugelis kitų Vokietijos žydų palikusi radikalėjančią šalį. 1943 m. filosofė paskelbė straipsnį „Mes pabėgėliai“ migrantų tema. H. Arendt įvardijo save kaip refugee – ypatingų istorinių aplinkybių suformuotą imigranto rūšį: Europos žydai nėra paprasti pabėgėliai, nes persekiojami ne dėl politinių ar religinių įsitikinimų, o išimtinai etniniu (rasiniu) pagrindu. Tai nacionalistinės valstybės nepageidaujami asmenys, kurių pačiai egzistencijai paskelbtas outlawing („draudimas“). Prieglobstį teikianti valstybė-nacija reikalauja iš jų nediskutuotinos asimiliacijos ir prisitaikymo, bet net ir tada brėžia aiškią takoskyrą tarp visateisių piliečių ir į pilietines teises pretenduojančių svetimtaučių.

Bene aršiausią kritiką šia tema H. Arendt išsakė monumentalioje studijoje „Totalitarizmo ištakos“. Valstybėms-nacijoms galutinai pasidalijus pasaulį, žmonės be valstybės ir teisinio statuso pradėti traktuoti kaip „žemės padugnės“ (the scum of the earth). Padugnėms pasaulinėje santvarkoje vietos tiesiog nėra, tai svetimkūniai, personae non gratae, „nereikalingieji“ – nauja žmonijos rūšis, su ribotomis teisėmis ar apskritai beteisė. H. Arendt pabrėžia beteisio migranto nuogumą: užuot teikusi būtiną apsaugą, valstybė-nacija primeta jam savo suverenumą, kuris migracijos ir repatria­cijos (taigi deportacijos) klausimais yra absoliutus. Čia, pastebi filosofė, ribos tarp totalitarinės ir demokratinės valstybių pavojingai išsitrina: abi siekia normalizuoti „anomaliją“ ir ten, kur tai neįmanoma, internuoja „nereikalinguosius“ į tranzito zonas ar kalinimo stovyklas.

H. Arendt mintys kaip niekad aktualios: gyvename žmogaus teisių masinių pažeidimų ir atgyjančių internavimo stovyklų laikais. Dešiniųjų propaguojama pilietinių „privilegijų“ gynimo vizija, deja, sparčiai plinta visuomenėje, šiandien žvelgiančioje į migraciją kaip į taikomosios etikos lauką. Pasienis virsta didėjančios įtampos ir beteisiškumo vieta. Prancūzams sistemiškai permetant migrantus į italų teritoriją, tarp Romos ir Paryžiaus bręsta rimtas konfliktas. Tipinis pasienyje vykstančio „pingpongo“ pavyzdys – Ventimilija ir ant uolų protestuojantys migrantai, kuriuos galiausiai priglaudė vietinė italų bendruomenė padedant Raudonajam Kryžiui. Nauja siena kyla ir Alpių kalnuose, nes atgaivinus muitinę su patikros punktais (tai, beje, pažeidžia Šengeno susitarimą) migruojantieji priversti keliauti pavojingais kalnų keliais. Prieš kelias savaites Alpėse sulaikyta devintą mėnesį nėščia nigerietė, bandžiusi pasiekti Prancūzijoje legaliai gyvenančią seserį, buvo žandarų nutempta ir palikta Bardonekijos kalnų miestelyje, Italijos teritorijoje. Moteris stipriai kraujavo, jos gyvybės italų medikams išgelbėti nepavyko.

Tokiai suvaržymų politikai nepritariantys prancūzai organizuojasi ir tampa savanoriais migrantų gidais per Alpes. Būtent jie, drauge su italų savanoriais, sistemiškai ardo Generation Identitaire, neonacių aktyvistų, kalnuose statomas užkardas, teikia prieglobstį ir maistą kalnuose atsidūrusiems migrantams, neskirstydami į karo, politinius ar ekonominius pabėgėlius. Prancūzijos vyriausybė į šias solidarumo iniciatyvas žiūri priešiškai ir sugautiems Alpių gidams grasina laisvės atėmimu iki 5 metų. Taigi kriminalizuojami ne tik „nelegalūs“ migrantai, bet ir pagalbą jiems teikiantys „legalūs“ piliečiai. Ar tokia absurdo logika suderinama su šiuolaikine demokratija ir žmogaus teisėmis? Kodėl piktinamės antisemitiniais Niurnbergo įstatymais, atvedusiais prie masinio Europos piliečių naikinimo, tačiau nesipiktiname diskriminaciniais šiandienos pabėgėlių teisių suvaržymais? Tol, kol neturėsime ius migrandi, pagrįstos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 str.*,kol ši fundamentali teisė kirsis su nacionalistiniais valstybių interesais, perimtais iš netolimos nacistinės praeities, tol gyvuos ši antidemokratinė prieštara ir prieš mūsų akis tęsis migrantų odisėjos tragedija.

* „1. Kiekvienas turi teisę laisvai judėti ir teisę pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienos valstybės teritorijoje. 2. Kiekvienas turi teisę išvykti iš bet kurios šalies, įskaitant savąją, ir grįžti į savo šalį.“