Šioje konferencijoje ir šios problemos kontekste žaismingumas atsiduria tarp... geros poezijos, blogos poe­zijos ir kliedesių. Gera poezija tebūna kažkur panteone, blogoji tegul dega pragare, o kliedesiai nusipelno atidesnio dėmesio. Pavadinti reiškinį ar tekstą kliedesiu – nereiškia sumenkinti. Kartais patys poetai kliedesiu pavadina kokį nors protu nesuvokiamą smagumą. Galbūt jis ir atspindi žaismingosios poezijos esmę?

„Poezijos pavasario“ almanache apie žaismingumą rašę literatūrologai ir poetai jį laiko šiuolaikinės poezijos dalimi, intelekto, vidinio vaiko savybe, kūrybiškumu, tam tikru suvaldytu smagumu, humoro jausmu ir t. t. Vis dėlto žaismingumo samprata išlieka abstrakti, kalbintieji retai pasitelkia konkrečius pavyzdžius, nors ir parodo, kad prireikus sugebame žaismingumą iškelti aikštėn.

Man žaismingumas, be abejo, yra pozityvus reiškinys, tačiau pranešime jo nelaikysiu poezijos vertinimo kriterijumi. Žaismingumą poezijoje sieju su kūrybiniu būviu, leidžiančiu išreikšti minties laisvę. O lietuvių poezijoje ši tradicija dar ir kaip gaji! Toli ieškoti nereikia – atsigręžkime keletą dešimtmečių atgal.

Vėlyvuoju sovietmečiu žaismingumas nebuvo savaiminis. Jis buvo išaugęs iš kultūrinių rezistencijų, iš noro būti smagiai ir tą smagumą perkelti į tekstą. Poetas Tomas Venclova pamena priklausęs nerimtai „šnapsdrinkerių“ bendruomenei, kurioje santykiai klostėsi šiek tiek alternatyviau, pakluso kliedesio kodui. Antanas A. Jonynas su bendraminčiais smagiai siautėjo Eklektikų sąjungoje: priemiesčio namelyje vykusiose eklezijose veikė kūrybinės laboratorijos, buvo kuriamos radijo pjesės, vieno egzemplioriaus laikraštis „Čiuvakų tiesa“, o „sąjunga“ suvokta kaip sovietmečio struktūrų parodija. Tokie susibūrimai nebuvo kontrkultūriniai, tačiau veikė lyg Czesławo Miłoszo aprašytas skeptiškasis ketmanas – intelektualų elgsena, dėl suprantamų priežasčių skatinusi į visuotinį absurdą reaguoti absurdu. Neatsitiktinai tekstai įgaudavo satyrinę raišką, kritikavusią oficiozinį rimtumą, kurį įveikdavo juoku, papildomais filtrais ir tikrovės spalvomis. Satyra, anekdotai veikė ir kasdienį bendravimą. Tai buvo tam tikras mėginimas nugalėti nuobodulį, praplėsti temų lauką, LEGALIAI žaismingai kritikuoti, pasitikrinti pažiūras, tiesiog „nuleisti garą“.

Atkūrus Nepriklausomybę, atrodo, ši žaismingumo funkcija nunyko, o gal ir poreikio jai nebeliko. Tačiau kiekviena epocha susikuria savų variantų. Griuvus socia­lizmui, prasidėjo pervartų laikas, leidęs žaismei kisti, aktualizavęs kliedesio reikšmę. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, vyko daug protu nesuvokiamų dalykų (hierarchijų kaita, ekstrasensai, komunistų virsmas tikinčiaisiais ir t. t.), todėl ir literatūroje teko nonsensą traktuoti rimtai, pratęsti jį tekstuose. Verta prisiminti interneto atsiradimo Lietuvoje laikais susikūrusį nerimtosios literatūros ir dailės archyvą „nevykeliai.lt“ (maždaug 2003 m.), kurį šiandien prikelti galėtų nebent Vyto Dekšnio ar Andriaus Jakučiūno kompiuteriai.

O šio pranešimo centre – išlikęs ir įvairią patirtį susiejęs reiškinys, egzistuojantis tik lietuvių kultūroje. Tai hokitų bendruomenės susikūrimas. Šis judėjimas puikiai atspindi mūsų laikams būdingą savitikslį žaismingumą, egzistuojantį anapus literatūros ir sveiko proto, bet ne anapus humoro jausmo. Hokitai suteikia galimybę naujai pamatyti literatūros istoriją, aptartą rezistencijos tradiciją. Judėjimas taip pat reiškią tąsą, nes, galvodami apie Hokį, patys patiriame kūrybiškumą ir esame priversti juo tikėti.

Hokitus galime laikyti netikru kultu, garbinančiu linksmai iškliedėtą Hokį. Bendruomenės ištakos – poezijos festivalis. Legenda byloja, kad vykstant namo po triukšmingo „Poetinio Druskininkų rudens“, netoli Varėnos maisto parduotuvės poetams šaldytos žuvies pavidalu apsireiškė Hokis. Todėl kiekvienais metais, baigiantis poezijos festivaliui, priešais garbiąją Varėnos maisto parduotuvę įvyksta Hokio pašlovinimo aktas – poetai suklumpa ir daužo galvas į rasotą žolę. Hokį sukūrė pagirių vaizduotė, o jo kilmę nurodo šaldytos žuvies Macruronus novaezelandiae pavadinimas. Tai ilgauodegė atlantinė menkė, kurios lotyniškas pavadinimas kažin kodėl susijęs su Naująja Zelandija. Taigi net Hokio pavadinime užkoduota misija nieko ypatinga nereikšti ir tuo stulbinti. Kad tai didelė nesąmonė, rodo ir himnas, kuris iš pradžių buvo užrašytas lotyniškai, o paskui išverstas į lietuvių kalbą: „Žinom linksmą tave esant / Žuvį, garsią jūros dvasią, / Jūros, kuri taškos juoku / Ir vandens visai neturi.“ („Piscis laetus esse faris, / Spiritus praeclarus maris, / Quod pro freto iocum habet, / Unda scimus quoque abest.“) Pagirių iliuzija greitai paplito tarp kultūros žmonių, daugiausia rašytojų. Ji tapo pretekstu nuolat kasdienybėje sukurti šventę, atrasti ją įvairiomis aplinkybėmis, formomis. O tai juk žaismingumo esmė.

Hokizmas plėtojasi dviem kryptimis. Viena iš jų koncentruojasi į satyrą (čia būtų galima įžvelgti sąsają su krikščionybe, patafizika), o kita, ties kuria šiandien apsistosime, – kasdieniškesnė, apima skaičių mistiką, susijusią su skaičiaus 102 fiktyvia sakrifikacija. 102 nereiškia nieko ir kartu reiškia viską. Pakliuvę į 102-jų kontekstą, net absurdiškiausi dalykai gali atrodyti prasmingi. Tam sukurta feisbuko grupė „Hokis 102“, kurioje fiksuojamos ir interpretuojamos įvairios profanacijos: skaičiaus 102 apsireiškimai žiniasklaidoje, šventi sekėjų skaičiai, ypač vertinama, jei prie vieno įrašo atsiranda 102 like’ai ir 102 komentarai, kauliukų žaidimuose surinkus 102 tampama absoliučiu laimėtoju ir t. t. 102 apima įvairius teologinius klausimus. Pvz., ar valanda ir 2 min. jau yra 102, ar ne? 102 yra daug ar mažai? Ar literatūrologei laimę neša raktų pakabukas, ant kurio parašyta 102? Kaip sąveikauja šis skaičius pakabuke su kitoje pusėje esančiu skaičiumi 88? Galiausiai šventoji šimtadvejybė leidžia pagarbinti žmogaus gyvenimą: kulto šventiesiems gali būti priskirti tokie asmenys kaip Allenas Ginsbergas, miręs, kai sulaukė 102 metų. Kaip matote, skaičiuje 102 glūdi nesąmoninga galia.

Ši nesąmonė, kilusi iš poetų festivalio ir net turinti įšventinimo aktą (tereikia 3 hokitų akivaizdoje ištarti: „Ad hunc montem nivalem tecum certus sto.“*), – hokizmas natūraliai persismelkia į literatūrą. Todėl 102 apsireiškimą lietuvių literatūroje galime laikyti unikaliu reiškiniu. Žinoma, jis ekstraliteratūrinis. Tekstuose hokitų žaismė neturi nei anekdotams būdingų standartų, nei kandumo, be to, neturi nieko bendra su literatūriškumu, meniškumu. Hokis egzistuoja nuolat, jis yra procese, todėl jo apraiškos pagerbia visą poetinį veiksmą. Poezijoje mezgasi netikėti prasmių ryšiai, o 102 leidžia suteikti prasmę visai nereikšmingiems dalykams, net ir šiuolaikinei poezijai.

Elenos Adomaitienės tapybos darbas
Elenos Adomaitienės tapybos darbas

Hokitai mielai, sąmoningai 102 įrašo tekstuose ir taip pašlovina Hokį. Pavyzdžiui, ezoteriškame Ievos Gud­monaitės eilėraštyje „epic: 0 erdvės“, laikas išsitenka amžinybėje – 102 dienose: „anapus daug paukščių / jie lesa duoną, o jis žiūri (jis žiūri jau šimtą dvi dienas ir negali sustoti), kol paaiškėja, kad niekas duonos nemėto, o paukščiai lesa sniegą (tai trunka jau šimtą dvi dienas)“ (iš knygos „Sniego skonis“, 2015).

Neatsitiktinai Donato Petrošiaus eilėraštyje „Nuo galvos iki kojų“ sningant sėkmė priklauso nuo skaičiavimo iki 102, kad viskas „būtų būtent taip, kaip tau reikia“: „klausausi šventinės paguodos radijo programos / su Kalėdom pasisveikink pats nes / Kristus užsiėmęs šįvakar lanko tvarkingas šeimas / bet esu naivus todėl nė akimirkai nenustoju tikėjęs / kad ir man malonių klius kurių akivaizdžiai nesu / nusipelnęs išeinu į balkoną ir skaičiuoju visus / kas spėjo išsigelbėti laiku iššokti iš apsningančių / automobilių: ...šimtas vienas / šimtas du... – argi reikia akivaizdesnių / įrodymų kad viskas neišvengiamai baigsis / ne šiaip gerai – o taip kaip tau reikia“ (iš knygos „Aoristas“, 2009). Šios eilutės – neabejotinas hokitų darbas, su niekuo nesupainiojamas, savitikslis, visai nežalingas Hokio pašlovinimas, nesutrikdantis nei skirtingų pažiūrų, nei skonių.

Nuo poezijos vyksmų prasidėję šlovinimai, paveikė ir poezijos skaitymo kultūrą. Todėl natūralu, kad hokitai veda sąrašą knygų, kuriose yra 102 puslapiai. Tarkime, 102 puslapius rasime Giedrės Kazlauskaitės „Meninose“ (2014) ir, o Hoki, kadaise išleistose „Girtuoklių dainose“. Lygių neturi Artūras Valionis, knygą „Apytiksliai trys“ (2012) sąmoningai užbaigiantis ne 104 puslapiais, o net trimis 102-aisiais. Autorius šiuo sprendimu labai didžiuojasi. Juk neįmanoma pasipriešinti universaliam skaičiui!

Kęstutis Navakas sąmoningai poezijos knygą pavadino „100du“ (2013). Kas paneigs, kad tai ne hokito darbas? Kas paneigs, kad šis sprendimas nebuvo puikus? Knyga išties išgarsėjo, kaip labiausiai pradvisusi (mat dvokė jos popierius...) ir kaip brandžiausia, autoriui ji pelnė daug literatūrinių laurų.

Poezijos knyga, kurioje įrašytas skaičius 102, padeda Hokio naudai tendencingai palenkti literatūros istoriją ir praplėsti bendraminčių būrį. Todėl savaime aišku, kad hokitų literatūrinę tradiciją praturtina ir ikihokitiniais laikais parašytas Gintaro Patacko eilėraštis „Nuosprendis“, kuriame areštuojamos smegenys („o jūs verkite / verkite šimtą ir du metus / kol pasidarysite klusnūs“, iš knygos „Kapitono Homero vaikai“, 1989). Ir Sigito Gedos poezijoje vaikams skaitytojai minga laukdami savo legendinio 102-ojo arkliuko („Šimtas jūros arkliukų, / Šimtas marių baltų. / Šimtas antro arkliuko / Nerandu nerandu. / <...> / Šimtas jūros arkliukų, / Šimtas antras... / Žiema“, iš knygos „Mėlynas autobusiukas“, 1980)...

Hokitai neatleistų, jei nebūtų sufalsifikuota visa jų egzistavimo tradicija, todėl A. Jakučiūno romane „Servijaus Galo užrašai“ (2005) jie aprašyti kaip hedonistų sekta. Hokitai „Poezijos pavasario“ dalimi buvo pripažinti, kai festivalio atidaryme Rolando Rastausko eilėraštyje „Sta: Katarina“ pasirodė skaičius 102.

Ką visa tai reiškia? Ogi paprastą dalyką: hokizmas palaiko kritinį santykį su rimtumu ir neleidžia rimtai traktuoti dvasingumo, onirikos, kančios, poetų konstruojamų savivaizdžių. Jis visuomet aktualus ir paliudija, kad nesąmonė yra vienintelis įmanomas atsakymas į daugelį klausimų. Hedonistinė linksmybė išlaisvina, o mėgavimasis absurdu nepaneigia tikėjimo žaismingumu. Todėl žaiskime!

* Ką ir kodėl tai reiškia, koks hokitų santykis su žiema ir sniegu, galėtų būti kito pranešimo tema.