Tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’18“

 

„Nicht Schlafen“ (vok. nemiegok) – reikalauja Alainas Platelis šokio kūrinyje tokiu pavadinimu. Ne, šiame spektaklyje, kurio autorystė priklauso ne vien A. Plateliui, bet ir skulptorei Berlinde de Bruyckere, ir kompozitoriui Stevenui Prengelsui, taip pat aštuonetui šokėjų (plius viena šokėja), užmigti neįmanoma. Šokėjai scenoje atrodo taip pat priverstinai nemiegantys, būdraujantys kažin kokio pavojaus akivaizdoje, nerimstantys visu kūnu. Kova prasideda iš karto ir nesibaigia, kol vyksmo dalyviai metaforiškai nesudrasko vienas kito į gabalus. Vis dėlto ant diržų su girgždesiu pakimbantys arklių lavonai prikišamai teigia, kad aukos jau paaukotos, lyg ir nemotyvuota prievarta klojasi ant mums nepapasakotos istorijos pakloto. Nors nei A. Platelis, nei B. de Bruyckere neslepia, kokia tai istorija ir kokios aukos. Arklių maitų skulptūros, sukurtos Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui paminėti, raiškiai skiriasi nuo elegiškų aguonų lauko Tauerio papėdėje, o spektaklyje patiriami vaizdai ir garsai neleidžia pasinerti į sentimentalią refleksiją. Drastiškas apdriskusių, apsinuoginusių šokėjų vaizdas nepalieka vietos individualiam potyriui – tik su kvėpuojančiu į pakaušį, dūstančiu šalia, besimuistančiu priešais tave galima leistis į tokią kelionę. Turbūt sunkiai ištvertum beveik dvi valandas trunkantį psichologinį eksperimentą, jeigu ne finale užgriūvantis Gustavas Mahleris, kuris tarsi viską sustato į vietas. Atsiranda vietos ir individualiai raiškai, visi nori tapti geresni, šokėjai šoka solinius šokius, žiūrovas skęsta muzikiniuose sentimentuose. Šokio teatras grynuoju pavidalu. A. Platelis yra egzistencialistas ir geras psichologas, ne politikas. Viena raidė keičia žodžio reikšmę, juk ir „Nicht Schlafen“ atsirado iš G. Mahlerio žymos partitūroje – nicht schleppen – nelėtinti tempo.

„Nicht Schlafen“
„Nicht Schlafen“

Šiuo spektakliu pasibaigė 2018 m. festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Jis vis taip pat intriguojantis, vis dar nenuspėjamas, leidžiantis pajusti šiuolaikinio šokio draivą. Žaviuosi nekintančia festivalio struktūra, kuomet, smagiai pabėgiojus po įvairias sales, galima pamatyti skirtingus kūrinius ir kūrėjus. Arba, kaip vienas baleto šokėjas po „Gulbių ežero“, užsukti ir smagiai pasiausti festivalio vakarėlyje „Saldi karštinė“, nes yra spektaklių, prasidedančių 21 ar 22 valandą.

Iš festivalio naujienų: dabar jau aiški dalyvaujančiųjų spektaklių klasifikacija. Pasaulinio garso kūrėjai; naujos naujojo šokio kartos, turinčios aiškią viziją ir išskirtinį kūrybos braižą; jaunieji Lietuvos šokio kūrėjai, dirbantys Lietuvoje ir užsienyje. Žinoma, jokia klasifikacija nei pridės meninės vertės kūriniui, nei atims, bet platesnei publikai orientuotis tampa lengviau. Bent jau žinosi, ko tikėtis. Puiki ir Vaido Jauniškio įžanga „Išgirsti kūną“, išspausdinta festivalio programos puslapiuose. Esė atlieka festivalio koncepcijos vaidmenį, padrąsina žiūrovą kliautis vien tik savo įspūdžiais ir patirtimi.

2018-05-06_42_photo-_D.Matvejev.jpg

Taip jau nutiko, kad pirmuoju šiuolaikinio šokio vakaru šiemet man tapo naujos šokio kartos kūrinys „Hrr, aš šoku“ šokančios meškos visata“ – su ta aiškia vizija ir išskirtiniu braižu.

Dievinu kišeninę salę, galiu joje žiūrėti bet ką, kūrėjo artumas, rampos nebuvimas įskelia labai nuoširdžią reakciją vyksmui scenoje. Galbūt dėl to viduryje performanso apie meškas skaniai užmigau. Gal vaikystėje turėjau kokią mešką savo lovoje, o gal toks buvo vizijos kūrėjo Mathiso Kleinschnittgerio užmanymas? Dar bandžiau kovoti su jaukiu snūduliu, bet ritmiški dunksenimai ir didžiulių pliušinių meškinų šou skatino pasinerti į palaimingą būseną. Kūrėjas vis dėlto pažadino. Deja, meškiškiausios meškos riaumojimo su niekuo negalėjau susieti, asocijuoti ar reflektuoti. Pasirodo, kūrėjas „tyrinėjo žmonijos varomąsias jėgas, pasirinkdamas žinomus įvaizdžius“.

„Nesusiję pasakojimai“
„Nesusiję pasakojimai“

Išsimiegojusi, gaivi kaip rožė nuliuoksėjau į LNDT Mažąją salę žiūrėti pasaulinio garso šokio kūrėjų – Claros Furey ir Peterio Jasko spektaklio „Nesusiję pasakojimai“. Herojus radau miegančius scenoje, o gal mirusius... Louise Murphy romano „Tikroji Hanselio ir Gretelės istorija: apie karą ir išlikimą“ inspiruoti kūrėjai panardina į niaurią Antrojo pasaulinio karo atmosferą Lenkijoje. Galėtų būti ir Lietuvoje, nes romane pasakojama miškuose besislepiančių dviejų žydų vaikų istorija. Lėtai tekantis veiksmas nukreiptas į žiūrovo pasąmonę ir nesiekia greito šokiruojančio efekto. Į baimių pasakos pasaulį leidžiamasi atsargiai, tarsi sutrūkinėjusiais laiptais į seną rūsį. Choreografiniu požiūriu – konceptualusis šokis. Intelektualiai pateikiamos naujos judesio formos, išnaudojama natūrali, nepridengta scenos erdvė, kiekvienas krustelėjimas reikšmingas. Kaip koncepcijos dalis pasireiškia ir šviesų dailė, meninės veiksmą diktuojančios priemonės. Buvo ir žadėtoji Platono ola, ir kreida brėžiamas patalpos planas, ir kartuvių siluetas. Daug kas iš šiuolaikinio šokio mylėtojų geidžia būtent tokio šokio ir tokių potyrių.

„Somaholidays“
„Somaholidays“

Visai kiti potyriai laukė Lietuvos šokio kūrėjų darbuose. Vilmos Pitrinaitės, Manto Stabačinsko ir Dariaus Algio Stankevičiaus „Somaholidays“ leido atsikvėpti nuo kvėpuojančių į nugarą grėsmių ir kaltės jausmo. Pažvelgti į mus supančio pasaulio realijas su humoru ir 120 dūžių (turbūt širdies) per minutę ritmu tikrai reikia nemenkos išmonės ir profesionalaus pasiruošimo. Programėlėje rašoma apie eskapizmo tyrinėjimus, bet iš tiesų šios kompanijos kūrybą gali reflektuoti kaip tik nori – kiekvienas žiūrovas bus teisus, net ir tas, kuris nežino, su kuo eskapizmas valgomas. Ne mąsliais laiškais žiūrovui, o vien tik šokio judesiais transliuojama mintis ir yra aukštasis šiuolaikinio šokio pilotažas. Kai kuriuos netolygumus, ilgus videoepizodus kompensuoja išankstinė ironiška kūrėjų nuostata savo kūrinio atžvilgiu.

Panaši pozicija, deja, neatleistina Agnietės Lisičkinaitės kūrinio „Z+“ atveju. Veikale bandyta kažin ką parodyti ir pasakyti apie vadinamąją Z kartą. Nusibodo drauge su visa banda bėgioti paskui besifotografuojančias ir besifilmuojančias merginas. Choreografija maskavosi už vyksmo stebėtojų nugarų – šokėjų Sigitos Juraškaitės, Gretos Grinevičiūtės ir Airidos Gudaitės improvizacijas buvo galima matyti labai fragmentiškai. Ir linksma nebuvo – ypač kaip tik tuomet pasirodžius informacijai apie trylikametę mergaitę, žuvusią ant bėgių. Kūrėjai teigia, kad suaugusi Z karta bus išsilavinusi ir novatoriška, pasirengusi tobulinti pasaulį. Bet atrodo, kad tėvams ir pedagogams reikės nemenkai pasistengti, kad toji karta apskritai išaugtų. A. Lisičkinaitės kūrinyje vyraujanti tezė – for fun. Miegas atmerktomis akimis.

„Z+“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
„Z+“.  Dmitrijaus Matvejevo  nuotraukos