„Stovėdama Dovilės studijoje priešais kamerą, sustingusi ir laukdama, nejučia atsidūriau miške. Ten taip viskas natūralu, nesinori ir tiesiog negali apsimetinėti. Tas miškas man be proto artimas, galiu stovėti ir jo klausytis, juo kvėpuoti, justi savo galūnes, kūno svorį, širdies plakimą, vidinius garsus. Tuomet pradedu šnekėti tai, ko negalėčiau išdrįsti, dainuoti, skleisti įvairiausius garsus, save tikrinti... Pradedu judėti, einu tuo mišku. Turiu savo teritoriją. Visad sustoju prie kadagio, kuriame kadaise Gintaras Beresnevičius įžvelgė miško dvasią... Tas pajūrio pušynas yra mano vaikystės ir visų vasarų vieta, į kurią visuomet pabėgdavau nuo vienatvės... Norėdavau šaukti, būti tyloje – eidavau į jį. Ir visad sustingstu toje pačioje vietoje, ant tako, beveik miško takelių sankryžoje, kur toks šiltas violetinių smilgų ir beveik mėlynų pajūrio samanų vaizdas atsiveria pro keletą pušų kamienų...“ (Kunigunda Dineikaitė, 2018 m. vasario 14 d.)

 

Dovilė Dagienė-DoDA. Tapytojos Kunigundos Dineikaitės portretas. Vilnius, 2018 m. kovas
Dovilė Dagienė-DoDA. Tapytojos Kunigundos Dineikaitės portretas. Vilnius, 2018 m. kovas