Audrius Gražys. „Puzzle I“, 2017
Audrius  Gražys. „Puzzle I“, 2017

Į parodą reaguoti galima įvairiai: pamatyti ir pamiršti iškart, pamiršti padiskutavus, daug nekalbėti, tačiau priimti ją kaip provokaciją, skatinančią rašyti. Viena tokių provokuojančių ir įkvėpiančių tekstus parodų – Dailininkų sąjungos galerijoje veikusi Audriaus Gražio tapybos paroda „Žuvies akis, nesiekianti Naujosios Zelandijos“. Ir (nes) ne tik jos pavadinimas provokatyvus.

Produktyvus tapytojas, meno projektų organizatorius ir videomeno kūrėjas A. Gražys tai vienose, tai kitose klasikinėse ir alternatyviose ekspozicinėse erdvėse praveria vieną ar kelias savo kūrybos kertes. Kartais puristiškai tapybiškas, su pamėgtomis meditatyvinėmis poetinėmis potekstėmis, kartais drastiškesnis, ekscent­riškesnis, „daiktiškesnis“, bet visuomet estetiškas. Tai vienas skiriamųjų Audriaus kūrybos bruožų.

Jei meno istorija būtų asociacijų istorija, A. Gražio darbai būtų tarsi savotiškas Kasparo Davido Friedricho kurto tapybos universumo tęsinys. Mąsli kompozicija, nurimusi forma, įprasminta spalva ir tolimi, galbūt nesibaigiantys ir nepasiekiami horizontai. Jie primena, atveria ir inspiruoja, bet neteigia, neįrėmina ir neįrodinėja. Susidarė įspūdis, kad galerijos erdvėje nėra nei pradžios, nei pabaigos, tik ilgus metus trunkančio A. Gražio kūrybos proceso tąsa su būdinga savita darbų ritmika ir dinamika. Abstrakčios kompozicijos primena muzikines – jautriai vienas ant kito sukomponuoti sluoksniai sugestijuoja daugiabalses melodijas, kuriose kiekvienas gali rasti savų pauzių. Iš kelionių atspindžių sukurtose drobėse net ir jų pavadinimai („Tolimi toliai“, „Kelionė“, „Perplaukti geltonąją upę“, „Nematomo laiko matomi pavidalai“) neįvardija, o tik užsimena ir primena. Šiuose darbuose nurimo įprastinė menininko ekspresyvių, ryškių spalvų paletė. Numaldžiusi taip mėgstančių dominuoti spalvų gamą, ji užleido vietą asmeniškesniems potyriams ir mintims, tapusi beveik monochrominė, paletė byloja apie dvasinių, ne geografinių patirčių svarbą. Galbūt todėl A. Gražio drobės jaut­riai įsiliejusios į galerijos erdvę tapo ne tik savotišku iššūkiu įprastam perspektyvos suvokimui, bet ir nelaukta tapybine improvizacija fizinėje erdvėje. Ignoruodamos ir neigdamos galerijos erdvių diktuojamas ribas, šios drobės jas tarsi nugalėjo ir nustatė naują pavaldumą.

Kai atrodo, kad abstrakčios Audriaus kompozicijos jau visiškai įtraukė į kelionių, tolių ir upių ritmiką, bud­rumą pažadina lyg fluksiški, lyg popartiški, su parodos dinamika kontrastuojantys iš spalvingų vaikiškų žaisliukų sukomponuoti darbai „Puzzle I–II“. Jie parodoje turėjo autonomišką teritoriją. Apie tuos pačius dalykus kalbėdami lyg ir kita, gerokai abst­raktesnės kompozicijos, kalba, jie tarsi turėtų nesusikalbėti, vis dėlto ir tarp jų Audrius sukuria išraiškingą dialogą. Kūriniai, kurių vienas – kelionių po Pietų Ameriką inspiruota kaukolė, kitas – Indijos šventyklose garbinamas falas, pasakoja apie tą patį, ką ir visi kiti: pradžią ir pabaigą, žemišką kelionę ir jos variacijas. Tik jų pasakojimas kitoks – ekst­ravagantiškesnis, arogantiškesnis ir provokatyvesnis. A. Gražio sukurtą kelionių metaforiką užbaigia „Šviesmečiai“, kurie tarsi atveria dar tolimesnes ir abstraktesnes erdves. Nežinia kur, žemėje ar danguje, braižydami net ne horizonto linijas, o tik jų atgarsius, kūriniai atverčia naujus, tikriausiai nesamus žemėlapius.

„Mano paroda – tai kelionė atgal prie buvusių patyrimų per dabarties prizmę“, – teigia autorius. Galbūt tuose ne geografiniuose žemėlapiuose ir Naujoji Zelandija buvo jau tūkstančius kartų aplankyta?