Nacionalinėje dailės galerijoje dabar vyksta dvi parodos, skirtos privačių kolekcijų kultūrai: „Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“, kurioje tiesiog fiziškai patiriama maniakinė kolekcionieriaus namų atmosfera, ir „Kolekcionuojant hitus. Kūriniai ir garso takeliai iš Lewben Art Foundation kolekcijos“, kuri išskleidžia kolekciją jau kaip scenos žvaigždėmis padabintą demonstratyvų skonio triumfą. Šios parodos yra palanki proga dar kartą sugrįžti prie paties kolekcio­navimo reiškinio.

Willem van Haecht. „Cornelio van der Geesto galerija“, 1628
Willem van Haecht. „Cornelio van der Geesto galerija“, 1628

Kolekcionavimas yra tokia miglota žmogiška veikla, kad vieni linkę visą gyvenimą pavadinti kolekcionavimu, o kiti šią prietarais gaubiamą praktiką nurašo į psichologinių anomalijų paraštes. Galima atrasti daug versijų, nuo kada meno kūrinių kolekcionavimas tampa būtina visuomenės elito veikla. Mes pasirinkime 1528 m., kai Baldassare’as Castiglione Venecijoje išleido veikalą „Dvariškio knyga“ („Il libro del cortegiano“). Jame aprašė Urbino kunigaikščio dvarą, kuriame rinkosi žinomiausi to meto žmonės, o per jų pokalbius buvo suformuluota idealaus dvariškio samprata. Jeigu norite būti idealus dvariškis, skaitykite šį traktatą, kaip tuo metu jį godžiai skaitė visas Europos elitas ir mokėsi elegantiško gyvenimo subtilybių. „Dvariškio knygoje“ labai aiškiai išdėstyta būtinybė išmanyti menus, turėti išlavintą skonį, mokėti vertinti kūrinius. O kaip tai padaryti be privalomų kelionių į Italiją, be kryptingo meno kūrinių kolekcionavimo? Niekaip. Todėl, pavyzdžiui, aistringas flamandų meno mylėtojas Hubertas Goltzas (1526–1583) net kelerius metus keliavo per įvairias Europos šalis ir visą savo laiką skyrė retų senienų ir kūrinių rinkinių studijoms. Užrašuose H. Goltzas pamėjo net 968 kelionėje sutiktus ir jį sudominusius kolekcionierius. Šiame sąraše – karaliai ir kunigaikščiai, kardinolai ir popiežius, imperatorius ir teologai, gydytojai ir tarnautojai, vienuoliai ir menininkai ir t. t. Visiems labai norėjosi prilygti B. Castiglione’s sukurtam tikrojo dvariškio idealui, jo meniniam skoniui.

XVI a. buvo pasiektas tikras kolekcijų bumas. Didžiausių meno rinkinių savininkų vardai dominavo populiariausiuose to meto kelionių giduose, apie juos rašyta keliautojų memuaruose ir mokslinėse ataskaitose. Kolekcionierius gaubė ypatingo išskirtinumo aura, jie buvo savo miestų garsenybės, svečių labiausiai lankomos vietinės įžymybės. Statuso požiūriu, kolekcijos kartais būdavo ne mažiau svarbios negu pats dvariškio titulas. Domėjimasis menu, kūrinių kaupimas atstojo puikų socialinės karjeros liftą visų visuomenės sluoksnių atstovams. Toks jis išlieka ir šiandien.

Knieti paklausti – ar nuolat skubantis finansinių fondų makleris turi laiko įsigilinti į kaupiamų kūrinių istorijas? Tikrai ne. Tačiau kadaise būta ir lėto mėgavimosi menu laikų. Filarete’s „Traktate apie architektūrą“ („Trattato di architettura“, apie 1464) pateiktas Medici’ų tarno pasakojimas atskleidžia jaudinantį Piero de Medici’o santykį su šeimos kolekcija: „Piero de Medici dažnai prašydavo tarnų krėsle nugabenti jį į studiją, kurioje kiauras dienas įdėmiai tyrinėdavo auksu išdabintas knygas, grožėdavosi įvairiausiais brangiais meistrų dirbiniais ir ilgai samprotaudavo apie menines jų savybes. Kitą dieną jis vėl su malonumu studijuodavo sidabrines ir auksines vazas, žavėdavosi kūrėjų meistriškumu. Ne kartą visai užsimiršdavo tyrinėdamas dekoruotus tolimų šalių ginklus. Sykį P. de Medici man pareiškė, kad jam pargabeno tiek daug meno dirbinių, jog susipažinti su šiuo nauju rinkiniu prireiks viso mėnesio. Tačiau vos tik baigęs tokią ilgalaikę apžiūrą jau kitą dieną jis vėl galėdavo viską pradėti iš naujo, tarytum kūrinius matytų pirmą kartą. Romos imperatorių ir garsių praeities asmenybių portretų grožis jam sukeldavo tikrą žavėjimosi ekstazę.“ Sutikime, toks glaudus ryšys su savo kolekcija skamba kaip savotiškos religinės apeigos. Toks požiūris turi tiesos. Kolekcionavimo objektai pasižymi ypatingu, jokiems kitiems daiktams neprieinamu statusu. Tai iš natūralios jų aplinkos, iš prekinių ir mainų santykių išvaduoti daiktai ir kūriniai. Sakralinės daikto vertės brandinimas įmanomas tik išimant objektą iš pirminio jo apyvartos konteksto.

Meno kūrinių kolekcionavimas – dažnai visą gyvenimą trunkantis paslaptingų apeigų ritualas. Kolekcio­nieriai veikia kaip savotiški naujų vertybių pranašai ir sudėtingų bendravimo ritualų šamanai. Savo atsidavimu, asketiškumu, pedantiškomis studijomis ir aistringa globa jie pakylėja meno kūrinį į neįtikėtinas aukštumas. Būtent jie sugeba kasdienį vartotojišką objektą transformuoti į sakralinį kolekcijos fetišą. Įprastų daiktų transformacija generuoja kitokį jų vertinimo būdą ir, žinoma, netikėtus kainų šuolius. Šios taisyklės buvo būdingos kaupiant pirmąsias kolekcijas, jos taip pat veiksmingos ir šiandien. Nesvarbu, ar kolekcionuojate meno kūrinius, ar drugelius, snaiges. Visų pirma, turi būti atliekamas sudėtingas kūrinio ar daikto išprekinimo, visokeriopos jo dekomodifikacijos ir izoliavimo ritualas. Tai gali būti labai individualus, tik pačiam kolekcionieriui suprantamas valios veiksmas. Kolekcionavimas – ritualinė, dažnai paradoksali, paslaptinga, ezoteriniu žinojimu apgaubta veikla.

Neatsitiktinai kolekcionierius dažnai yra ne šitos kasdienybės žmogus. Jis išsiskiria elgesiu, gestais ir mimika, apranga ir kalbėjimo maniera. Namuose jis laiko transcendencijos paslaptį, gyvenimo prasmės šaltinį, ne visada paklusnų, pavojingą išskirtinės meilės objektą. Viskas, ką kolekcionierius daro, turi būti šiek tiek nekasdieniška, nes puoselėjamos belaikės vertybės, o ne prekių rinkoje cirkuliuojantys mirtingi, sukeičiami ir pavieniai daiktai. Tokių asmenų gyvenimo paslaptys itin viliojo rašytojus ir režisierius, todėl pastarieji nemažai prisidėjo kurdami perversišką ir demonišką kolekcionieriaus vaizdinį visuomenėje. Pavyzdžiui, nepasotinamas Guy de Maupassant’o romano „Mielas draugas“ magnatas Valteris, pavojingas Johno Fowleso kolekcionierius ar pedantiškas Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Tobulas grožis“ moterų portretų fanatikas.

Tik užkrečiantis kolekcionieriaus entuziazmas, kryptinga valia vulgarų daiktų apykaitos procesą gali pažeisti ir nukreipti netikėta linkme. Tik mentalinių kolekcionieriaus konstrukcijų sistemoje atsitiktinis daiktas įgyja dvasią, individualią biografiją ir tampa įdomus ne vien kolekcionieriui, bet ir plačiai publikai. Žinoma, tai jau daikto karjeros, arba, kaip sakoma, provenanso problematika, kuri vertinant kolekcijas dažnai tampa lemtinga. Ja gali būti ir nesusiklosčiusi karjera, kai daiktas tiesiog nespėja sulaukti šlovės valandos: kolekcionierius miršta, o jo rinkiniai atsiduria sendaikčių turgeliuose ar sąvartyne. Gali būti ir taip, kad meno kūrinys nespėja patirti visų reikalingų estetinių, pažintinių visuomenės lūžių ir nebesulaukia naujo įvertinimo. Dėl to kiekvienos kolekcijos gyvavimo sėkmė (vertė ir ilgaamžiškumas) yra tiesiogiai susijusi su intelektualinėmis sudarytojų pastangomis. Jeigu kartu su kolekcionieriumi miršta kolekciją siejanti meilė, jeigu dingsta kolekcijų aprašymai ir prarandama jų sistemos reikšmė, kolekcijos greitai gali tapti beverčių daiktų sangrūda. Vis dėlto tikėtina, kad po kurio laiko jos atgims jau kitoje pažintinėje, vertybinėje sistemoje.

Sąmoningai neatskiriu paprastų daiktų nuo meno kūrinių, nes jų likimas panašus – nesusisteminti daiktai pūva sąvartynuose. Išimti iš parduotuvių ar sendaikčių rinkos, pagal visus įmanomus kriterijus tipologizuoti cigarečių kandikliai ar ženk­liukai gali įgyti įdomių estetinių ir intelektualinių prasmių, kuriomis kolekciją praturtina sentimentaliai jausmingos kolekcionieriaus vizijos. Tačiau pavieniai ženkliukai greičiausiai jau seniai išmesti ir trūnija atliekų karjeruose: jų naudojimo ciklas baigėsi ir jie turi būti pakeisti kuo nors naujesniu. Tačiau kolekcionieriaus vaizduotės sistemoje tokie daiktai suspindi auksinių prasmių dulkėmis. Jų šviesoje ir paprastas traukinio bilietas įgyja pavyzdinio daikto unikalumo bruožų, todėl drąsiai galime teigti, kad potencialiai bet koks daiktas gali tapti kolekcionavimo objektu.

Kolekcionavimo egalitarizavimas reiškia rinkimo praktikų išplitimą visuose socialiniuose sluoksniuose. Tik šiuo atveju kolekcionavimo aistra nukreipiama į masinės gamybos daiktus. Masinio vartojimo epochos pradžioje apsukrūs prekių gamintojai pastebėjo, kad tenkinant vartotojiškos visuomenės poreikį rinkti galima visai neblogai uždirbti. Taip gimė daugybė paveikslėlių serijų, kurios papuošė banaliausių produktų pakuotes. Dar 1872 m. vokiečių verslininkas Justusas Limbachas su mėsos produktais pradėjo dalyti nemokamas gerai apgalvotų paveikslėlių serijas. Kelios kartos aistringai kolekcionavo šiuos paveikslėlius ir klijavo į specialiai pagamintus albumus. Ir verslui gerai, ir kolekcionavimo aistra numalšinta. Dabar toks prekių pardavimo skatinimas mikliai išnaudojant įgimtą kolekcionavimo aistrą yra įprasta rinkodaros praktika.

Koks vis dėlto muziejų vaidmuo kolekcijų gyvenime? Lemiamas. Tarp muziejų saugyklų ir kolekcionierių menių visada tvyrojo įtampa. Juk tik muziejai galėjo vienvaldiškai pripažinti arba atmesti kolekcionierių sukauptų rinkinių svarbą, tik muziejai suteikdavo kolekcijoms nemirtingumą ir besąlygiškos vertės statusą, tačiau tie patys muziejai tyliu ignoravimu galėjo sunaikinti viso kolekcionieriaus gyvenimo pastangas. Taigi susiformavo įvairios strategijos, išvaduojančios meno kolekcionierius iš tokių priklausomybės pančių. Pats lengviausias kelias išvengti autoritetingo muziejaus diktato – įkurti savo muziejų, todėl kasmet pasaulyje atidaroma apie 700 naujų meno muziejų. Per keliolika pastarųjų metų pasaulyje buvo atidaryta daugiau muziejų negu per paskutinius 200 metų. Valstybiniams muziejams ir jų vertybių bei skonio hierarchijai vis garsiau skamba varpai. Prikaupta galybė privačių meno kūrinių kolekcijų, o kur jas dėti – niekas nežino, todėl ir kyla vardiniai šiuolaikinio meno muziejai-memorialiniai ansambliai.

Seniau aistringas turtingų pramonininkų ir finansininkų pasišventimas sudarinėti kolekcijas reiškė jų sukaupto kapitalo sakralizavimą. Šiandien toks kapitalo įšventinimo būdas pasipildė šiuolaikinių muziejų statybomis, tačiau tai nebėra klasikiniai muziejai, kurie vien savo neparduodamų šedevrų egzistavimo aura formuodavo esminius meno rinkos orientyrus. Šis meno rinkos funkcionavimo atskaitos taškas prarastas. Šiuolaikinio kapitalizmo šventyklomis tapusių privačių meno muziejų lankytojų srautai nenumaldomai auga. Vadinasi, dėl meno rinkos taisyklių monopolio prasidėjo naujas dramatiškos kovos etapas. Kolekcijos, kaip ir senais laikais, šioje kovoje atlieka svarbiausią vaidmenį. Tačiau mums tai tikrai netrukdo imtis senos svajonės – pradėti rinkti žvėrių pėdsakus sniege arba nepaaiškinamus praeivių gestus.

Parodos „Tyliosios kolekcijos: Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“ (NDG) fragmentai:
http://literaturairmenas.lt/mediateka/6927-parodos-tyliosios-kolekcijos-privatus-xx-a-ii-p-lietuvos-ir-estijos-dailes-rinkiniai-ndg-fragmentai

Parodos „Kolekcionuojant hitus“ (NDG) fragmentai:
http://literaturairmenas.lt/mediateka/6926-paroda-kolekcionuojant-hitus-ndg