Niujorko Whitney muziejuje iki birželio 10 d. veikia Granto Woodo paroda „Amerikos gotika ir kiti pasakojimai“ („American Gothic and Others Fables“)

 

Amerikiečių „Mona Liza“... Granto Woodo „Amerikos gotika“ yra žinomiausias šioje šalyje sukurtas paveikslas. 1930 m. G. Woodas šį 78 x 65 cm dydžio paveikslą įteikė Čikagos meno instituto paskelbtai metinei parodai. Ir sukėlė sensaciją. Jį iškart pradėta kopijuoti visoje šalyje, originalą įsigijo muziejus. Su šakėmis prie balto medinio namo skliautiniu langu stovinti pagyvenusi pora tiek kartų kopijuota, karikatūrinta, parodijuota, kad dėl tokios recepcijos būtų galima tik liūdnai atsidusti. Tačiau daugybę kartų apdainuota ir fotografuota „Mona Liza“ yra tik meno kūrinys per se, kabantis pasaulinio garso muziejuje, o G. Woodo bevardžių figūrų portretas tampa nuoroda į tam tikrą lokalizuotą tikrovę.

Grant Wood. Kukurūzų burbuolių sietynas, 1925. Cedar Rapids meno muziejaus nuosavybė © Figge Art Museum
Grant Wood. Kukurūzų burbuolių sietynas, 1925.  Cedar Rapids meno muziejaus nuosavybė  © Figge Art Museum

Paties autoriaus sugalvotas paveikslo pavadinimas genialus: jis atskleidžia vaizduojamos scenos nuotaiką taip pat tiksliai, kaip subtili tapyba – kaimiškų drabužių tekstūrą. Dėl išskirtinio daiktiškumo paveikslas tampa provincializmo ikona. Išlavinto skonio vertintojas, išmanantis pasaulinio meno stilius, galėtų teigti, kad šis žymus meno kūrinys – nevisiškai menas. Tačiau geografinio realumo įspūdis nepriklauso nuo to, ar paveikslas patinka, ar ne. Niekas nesiginčytų, kad „Amerikos gotikoje“ esama kažko iš senosios Amerikos, net jei tai tik ištikimybė savam kaimui, demonstruojant prisirišimą prie daikto, net jei tai tik amerikietiškos tapybos tradicijai būdinga fantazijos stoka.

Whitney muziejus nuo 2015 m. eksponuojamomis parodomis aiškinasi, kuo mene pasireiškia amerikietiškumas (į tai muziejus orientuojasi kaupdamas meno kūrinių kolekcijas), ir pristato antrąją retrospektyvinę G. Woodo parodą (pirmoji vyko 1983 m.). Pačiam dailininkui Niujorkas buvo, kalbant jo paveikslų kalba, bevaisė žemė. 1935 m. vienoje šio miesto galerijoje vykusią jo parodą, kurioje eksponuoti 67 darbai, užsipuolė žinomi kritikai, tarp jų – Lewisas Mumfordas ir Lincolnas Kirsteinas. Šitaip jie siekė atbaidyti potencialius mėgdžiotojus, nes G. Woodas buvo vertinamas kaip amerikiečių tapybos gelbėtojas, galįs ją išvesti iš vergystės modernizmui į pažadėtąją tikroviškumo žemę – į kaimą. Menininkas mirė 1941 m., būdamas 50 metų. Jo atminimui skirtos parodos Čikagos meno institute recenzentai nesilaikė nuostatos apie mirusįjį kalbėti tik gerai. Mat nuo to laiko, kai JAV įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą, G. Woodo vadinamasis regionalizmas vertintas kaip vaizdinė izoliacionizmo propaganda.

Whitney muziejuje rodoma, ką dar, be „Amerikos gotikos“, sukūrė G. Woodas, ir įžengiama į asmeninį amerikietiškojo rokoko pramogų parką. Gėlių vazonai iš skardos likučių, sietynai su kukurūzų burbuolėmis: fermerio sūnus, kalvis menininkas ir interjero architektas turėjo talentą keistenybėms. Patirtis kuriant amatininkiškus meno dirbinius iš dalies nulėmė ir jo tapybos stiliaus pokytį – nutolimą nuo mažaformačio impresionizmo. 1927 m. jis gavo didžiulį užsakymą: turėjo sukurti vitražinius langus žuvusiems visuose karuose nuo pat JAV įkūrimo. Pagaminti langus G. Woodas užsakė firmai „St. Louise“, turėjusiai dirbtuves Miunchene. 1928 m. dailininkas čia praleido tris mėnesius ir prižiūrėjo vitražų gamybą. Vėliau jis pasakojo, kad Miuncheno senojoje pinakotekoje pamatęs Nyderlandų tapybos pavyzdžių suprato esminį realistinės tapybos dėsnį – būtinybę siekti artumo tikrovei kuriant perspektyvą, išskaptuojant kontūrus, šlifuojant paviršius. Į kultūros karą dėl regionalizmo buvo įsitraukęs ir iš Vokietijos kilęs meno kritikas Horstas W. Jansonas, susipažinęs su G. Woodu Ajovos universitete, kur šis dėstė tapybą. Straipsnių cikle jis kritikavo dailininko papasakotą istoriją kaip tradicinės menininkų mitologijos topą. H. W. Jansonas suabejojo G. Woodo sukrėtimu išvydus senųjų meistrų tapybą Miunchene: flamandų realizmą jis turėjęs pažinti jau mokydamasis Čikagos meno instituto mokykloje.

Kad ir kaip būtų, Whitney parodoje galima įsitikinti, jog G. Woodo portretai skurdaus kraštovaizdžio fone, tarp kurių ir 1929 m. sukurtas mamos portretas, fiksuoja kūrybos lūžį: atveriami keliai iliuzionizmui. Bet „Amerikos gotika“ tokia įspūdinga būtent dėl to, kad dailininkas atsiveriantį vaizdą iškart ir uždengia. Perspektyvos pažadėtoji gelmė be gailesčio užblokuojama. Tos klaustrofobijos apraiškos ir sudaro G. Woodo natūralizmo žavesį. Jo tapyboje ir pati tiesiausia linija atrodo kreiva. Kaip ir gyvenime: biografinėje literatūroje apie dailininką netrūksta siūlymų įsigilinti į šeimos istoriją ar pasitelkti sekso psichologų dešifravimus. Lesteris Longmanas, Ajovos universiteto Meno istorijos katedros vedėjas, G. Woodą bandė išstumti iš universiteto, žemino dėl homoseksualumo.

Akademiniai meno kritikai išsiaiškino, kad G. Woo­do paviešintos ekstravagantiškos neva autobiografinės detalės tebuvo fikcija, ir demaskavo jį kaip šarlataną. Pavyzdžiui, jis sakė, kad paveikslų idėjos jam kylančios bemelžiant karves – tačiau tėvų fermą jis paliko praėjus dešimtmečiui po staigios tėvo mirties. Dailininkas gebėjo sužadinti smalsumą: buvo Vidurio Vakarų originalas, vienas iš tų, kokių pilna Sinclairio Lewiso socialiniuose romanuose. Remiantis šiuolaikinio meno kriterijais, G. Woodo savireklamą būtų galima vertinti kaip sudedamąją meninės veiklos dalį.

G. Woodas, garbindamas prijuosčių ir užuolaidų raštų grožį, išsidavė, kad jam naudingiausia ir autentiškiausia pavyzdžių knyga – „Sears, Roebuck ir Co.“ firmos paštu siunčiamų prekių katalogas. Po tokio prisipažinimo tik laiko gaišinimu galima laikyti H. W. Jansono demaskavimus, kad dailininkas pliką gaidį paišęs ne iš natūros, o pagal renesansinių spaudinių pavyzdžius, o jo „Vargšų biblijoje“ – kopijos iš amerikietiškojo „Neckermanno“ katalogo. Jam masinės gamybos produktai įkūnijo pirminį grožį. Šiais patriotiniais užmojais dailininkas perspjauna Jeffą Koonsą (šiuolaikinį amerikiečių menininką, kūryboje naujoviškai interpretuojantį masinius gaminius, – vert. past.). (...)
G. Woodas paskaitose apie vitražų gamybą visus savo paveikslus suskaidydavo į devynių kvadratėlių rastrus. Antimodernistas prisipažino, kad pirmiausia jam prieš akis visada iškylanti abstrakcija. Dirbtuvių gamybos ir suplanuotos intervencijos principas būdingas vėlgi tam pačiam J. Koonsui. G. Woodas buvo tikras amerikiečių pionierius.

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė
„Frankfurter Allgemeine Zeitung“, 2018-05-08, Nr. 106

 

Daugiau apie parodą: https://whitney.org/Exhibitions/GrantWood