Tautodailininkės Elenos Adomaitienės darbus pirmą kartą pamačiau 2002 m., rengdama knygą apie Papilės kraštą. Ji – papilėniškė, iš Vervedžių kaimo, tačiau jau seniai su šeima gyvena Akmenėje. Taigi lėkėme tuomet su Libertu Klimka į Akmenę, nes knietėjo pamatyti staiga išgarsėjusios dailininkės darbus. Kieme stovėjo jos sūnaus Stanislovo, tapytojo ir skulptoriaus, rankomis sulipdyta originali raudonų plytų pilaitė, išdidžiai vadinta Elenos Adomaitienės darbų galerija. Per du aukštus iškabinta apie 50 jos paveikslų. Įėję vidun, atvirai tariant, nustėrome. Lyg ir žinomas, matytas pasaulis, bet kitoks, kupinas judesio, keistų rakursų, dydžių. Libertas puolė fotografuoti, o aš vaikščiojau iš kampo į kampą ir negalėjau suvokti skirties tarp realybės ir nežemiškų vaizdų, kuriuose nėra nei aiškių žmonių veidų, nei proporcijų. Viskas čia vienodai svarbu: ar moteris kieme, ar kokia višta, ar avis, kartais net didesni už žmogų. Kiek pakrypęs namas turėtų nugriūti, bet stovi. Jos paveiksluose nėra pagrindinių veikėjų, viskas vyksta gamtos fone, medžių apsuptyje, ir toji nereali bendrystė verčia patikėti pačia tikriausia tikrove. Kiekvienu atveju sukuriamas pasakojimas, kuriame susilieja matyti ar girdėti vaizdai, galbūt skaitytos pasakos, įspūdžiai, išgyvenimai. E. Adomaitienės paveiksluose nerasi miestų, nes jos pačios gyvenimas prabėgo kaime. „Niekada čia nerasite jai nepažįstamų daiktų, nes ji nemoka aklai kopijuoti“, – sako Stanislovas.

Elena Adomaitienė. „Valgytojai“, drobė, aliejus, 1985
Elena  Adomaitienė.  „Valgytojai“,  drobė, aliejus,  1985

Nepamiršau jos darbų, buvau keliose parodose Vilniuje ir Šiauliuose, džiaugiausi jos pasiekimais. Vis norėdavau kada nors dar užsukti. Ir šit dabar, po tiekos metų, vėl esu čia, Akmenėje, tarp kapinių ir Dabikinės upės. Vėl sėdime virtuvėje, bandome kažin ką prisiminti. Po sunkios operacijos Elenai sunku vaikščioti, piešti kol kas ji negali, tad suprantamas liūdesys, nors vis bando šypsotis. Ir jos raudonų plytų galerija apytuštė – darbus išpirko muziejai ir privatūs asmenys. Gerai, kad sūnaus iniciatyva, taip pat padėjus Kultūros rėmimo fondui, Lietuvos tautodailininkų sąjungai, Akmenės rajono savivaldybei ir Seimo nariui Sauliui Bucevičiui, 2009 m. buvo išleistas albumas.

E. Adomaitienei sulaukus 52-ejų (gimė 1930 m.), t. y. pensinio amžiaus (sovietmetis gi!), įvyksta lemtingas postūmis. Ji pamena 1972-uosius, kai sūnus Stanislovas pradėjo tapyti, o kiek vėliau baigė Telšių dailės technikumą, 1980 m. grįžo į Akmenę ir namuose sėdo prie molberto. „Kartais, kai likdavo jo dažų ant paletės, kad jie nesudžiūtų (žinot žemaitišką taupumą) be reikalo, sutepdavau ant nebaigto paveikslo kampe, o jis būdavo nepatenkintas. Kartą ir sako: „Mama, nepaišyk ant mano paveikslų, pasiimk kokį kartoną ir ten paišyk.“ Ne, sakau, man nieko neišeis. O jis neatstoja: „Na, kaip neišeis, kodėl kitiems išeina?“ A, sakau, kiti mokytis jauni pradėjo, o aš ką jau čia. Jis ištraukia žurnalų iškarpas ir rodo. „Va, čia Bičiūnienės darbai, o čia Gerlikienės, jos taip pat ne jaunystėje pradėjo tapyti.“ Pažiūrėjau, pažiūrėjau ir pagalvojau – turėtų ir man išeiti. Ir pabandžiau. Et, manau, juk vis tiek žmogus į žmogų neišeis panašus, tai gal reikia velniukų ir žydukų pripaišyti, vat ir bus paveikslas. Taip ir nutapiau pirmąsias „Užgavėnes“ („Liaudies kultūra“, 1996, Nr. 1–2).

Tai buvo 1983-ieji. O toliau – kaip pasakoje: paro­da po parodos, apdovanojimai (Prano Galaunės, Adomo Varno ir kitos premijos), pirmieji gerokai didesni už buvusius atlyginimus uždarbiai. O 1987 m. laureato ir aukso medalis Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje.

Tapė gamtoje, savo kieme, bet dažniausiai namuose: „Aš visus savo paveikslus kuriu virtuvėje ant virtuvinio bufeto. Jis man atstoja molbertą. Ištraukiu stalčių su šaukštais ir šakutėmis, pasidedu paletę su dažais ir dirbu. Už nugaros ant dujinės dažniausiai verda pietūs. Atsitraukus nuo paveikslo keptuvėje pakepinu mėsą, bulvių pietums vyrui ir sūnui. Nubėgu pažiūrėti triušių, o jei ilgiau amsi Reksas, einu pažiūrėti, ko jam trūksta, nunešu duonos gabalą su taukais, pažiūriu, ar turi vandens. Ir vėl prie paveikslo. Po minutės kitos atbėga anūkai: „Baba, gal turi ko skanaus, gal turi ko užvalgyti?“ Padavei vienam, tuoj, žiūrėk, atlekia antras, o galiausiai ir trečias. Po to vėl prie paveikslo, bet reikia jau kviesti vyrą pietums.

Geriausiai išeina, kai niekas netrukdo, o kai įeina vyras ar kiti namiškiai, žiūriu, kad jau susijaukė mintys. Kaip tapau? Pirmiausia melsvai išpaišau dangų ir pasidarau žalsvą žemę. Paskui kitką tapau – statau trobesius, diegiu medžius ir pridedu, kas reikalinga. Pirmame plane – žolynai, keliukai, žmonės. Nepiešiu iš anksto pieštuku, iškart teptuku dedu dažus. Jei neišeina, užmaliavoju ir vėl iš naujo darau. Pasižiūriu, iš kur šviesa krenta. Gražiausias laikas – pavasaris, kai pradeda skleistis labai šviesūs medžiai. Ir rudenį būna gražių medžių atspalvių, ypač kai užpuola šalnos.“

Vadinamąjį naivųjį, primityvistų meną apskritai sunku vertinti, jis tarsi pusiaukelėje tarp liaudies ir profesionaliojo meno. Menotyrininkai išskiria E. Viesulaitės-Adomaitienės 1993 m. nutapytą paveikslą „Daukantas Papilėje“. Jame pavaizduotas miestelio centre skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas paminklas, Daukanto kapas Papilės piliakalnyje su savamokslio skulptoriaus Antano Raudonio sukurtu nulaužto medžio kamienu, namais, kuriuose S. Daukantas gyveno ir lankėsi. Tikro Papilės vaizdo čia nėra. Bet yra paraginimas atvykti į Papilę ir pagerbti garsųjį žemaitį.

Štai čia ir nuklysiu į šalį. Šių metų „Kino pavasaryje“ visus nurungė ilgametražis animacinis filmas „Jūsų Vincentas“. Žiūrėdama jį vėl ir vėl bandžiau atsakyti sau į klausimą: gyvenimas – tai kūryba ar, atvirkščiai, kūryba – tai gyvenimas? Juk niekur nepritapęs, jokių dailės studijų nelankęs 28 metų vyras staiga ima teptuką ir tapo. Savo aplinką, supančius žmones, laukus, tiesiog viską, ką mato. Jo gyvenimas – tai supanti aplinka, kuri lygiai taip pat svarbi, kaip ir visas platus pasaulis. Ir toji aplinka virsta kūryba.

Neseniai lankiausi Vincento van Gogho paveikslų galerijoje Amsterdame. Atkreipiau dėmesį į jo darbus pieštuku – jie man pasirodė nepaprastai iškalbingi. Talentų čia nelyginsime, tačiau šių savamokslių dailininkų darbai vis dėlto panašūs: laisvas, nepriklausomas, nepaprastai ryškus ir jiems patiems svarbus supantis pasaulis. Kitas klausimas, kaip jie tai sugebėjo išreikšti.

Tai koks tas E. Adomaitienės pasaulis? Gyvenimas – tai kūryba ar kūryba – tai gyvenimas? Manau, teisingas atsakymas yra pirmasis. Ir nelabai svarbu, kada tas gyvenimas prasideda. Juolab kad patys kūrėjai to niekada nežino, nes pirmasis potėpis dedamas tikrai ne ant molberto.