Birželio 20 d. – pasaulinė Pabėgėlių diena. Pabėgėlio statusą 1951-aisiais apibrėžė Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, padėjusi juridinius pamatus prieglobsčio prašytojo teisėms užtikrinti. Gali būti, jog šią dieną minėjome paskutinį kartą: vis stiprėjančios rasinės neapykantos ir paniekos kito gyvybei persmelkta kraštutinės dešinės antimigracinė politika ruošiasi apsupti Europą neperžengiamomis užkardomis ir masyviomis sienomis. Dabar Viduržemio jūros regione ir jo kaimynystėje – Višegrado grupės šalyse ir Balkanuose – vyksta atvira epochinio masto Valstybės kova su migrantais. Valstybės, susitapatinusios su „kraujo ir žemės“ mitu ir žvelgiančios į migrantą geriausiu atveju kaip į netoleruotiną anomaliją, blogiausiu – kaip į nusikaltėlį, kuriam primetamas beteisiškumas. Kalbėdami apie „nelegalią migraciją“, turėtume prisiminti, jog migrantą nelegaliu paverčia valstybė, neišduodanti vizų, užkertanti saugius migravimo kelius ir de facto įkalinanti šiuos žmones Libijos stovyklose, kur jų laukia kankinimai, prievarta, o neretai ir mirtis. Bet visa tai jau buvo. Šiandienos Europa daugiau ar mažiau sąmoningai kartoja nacistinės Vokietijos ir fašistinės Italijos, vykdžiusių rasinę politiką, modelius: pradžioje gyventojai buvo suskirstyti į kategorijas, tada šioms kategorijoms pradėta taikyti suvaržymus, diskriminacines prievoles, galiausiai dalis jų paskelbti beteisiais ir gyvuliniais vagonais išsiųsti į nebūtį. Kad nebadytų akių. Kad netrukdytų tikriesiems Piliečiams ramiai gyventi ir mėgautis pilietinėmis teisėmis. Šiandien naujasis Italijos vidaus reikalų ministras Matteo Salvini pareiškia, jog būtina sudaryti visų šalyje gyvenančių romų sąrašą ir „netinkamus asmenis išprašyti iš šalies“. Holokaustas prasidėjo būtent taip. Nuo sąrašų. Vokietijos filosofė Hannah Arendt taip pat pateko į nepageidaujamų asmenų – žydų – sąrašą ir netrukus buvo internuota. Jai nepaprastai pasisekė, nes tai nebuvo mirties stovykla, tik „patikrinimo ir identifikavimo centras“. H. Arendt pavyko pabėgti ir žydų migrantus plukdančiu laivu pasiekti kitą žemyną. M. Salvini jūrą įveikiančių migrantų dramą vadina kruizinėmis kelionėmis, ištrindamas bet kokią ribą tarp realybės ir absurdo. Ar esame tikri, jog nacizmas negali sugrįžti? Ar esame tikri, kad Holokausto tragedija niekada nepasikartos? O gal visa tai jau vyksta, tik pridengta kitais vardais, nutylint tikrąsias šios kriminalinės politikos apimtis, jau nusineštų gyvybių skaičių jūros dugne ar Alpių kalnuose, kur atitirpstant sniegui šiemet pasirodė šimtai migrantų kūnų? Kada išsikrapštysime absurdo traiškanas ir pažvelgsime realybei į akis?

Toma Gudelytė

 

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Iš ciklo „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Iš ciklo „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“

Visų pirma nenorime, kad mus vadintų „pabėgėliais“. Save vadiname „atvykėliais“ ar „imigrantais“. Mūsų laikraščiai skirti „vokiečiakalbiams amerikiečiams“ ir, kiek man žinoma, nėra ir niekada neegzistavo joks Adolfo Hitlerio persekiojamųjų klubas, kurio vardas rodytų, jog klubo nariai – pabėgėliai.
Paprastai terminu „pabėgėlis“ įvardijamas asmuo, priverstas ieškoti prieglobsčio po tam tikro poelgio ar išsakytos politinės nuomonės. Taip, mums iš tiesų teko ieškoti prieglobsčio svetur, tačiau nepadarėme nieko, o didžioji mūsų dalis nė nesvajojo apie radikalias pažiūras. Su mumis „pabėgėlio“ sąvoka pasikeitė. Dabar „pabėgėliai“ yra tie nelaimėliai, kurie atvykę į svetimą šalį tuščiomis rankomis yra priversti kreiptis į pabėgėlių komitetus.
Prieš karą pavadinti „pabėgėliais“, mes sureaguodavome dar jautriau. Itin stengėmės įrodyti esą paprasti imigrantai. Pareiškėme laisva valia išvykstantys į pasirinktą šalį ir neigėme, kad mūsų padėtis turi ką nors bendra su vadinamuoju žydų klausimu. Taip, buvome savo šalį palikę „imigrantai“ arba „atvykėliai“, nes vieną gražią dieną ten pasidarė nebeįmanoma gyventi dėl pilietinių teisių suvaržymų ir dėl grynai ekonominių priežasčių. Troškome pradėti gyvenimą iš naujo, nieko daugiau. Tam, kad pradėtum gyvenimą iš naujo, privalai būti stiprus ir optimistas. Buvome dideli optimistai.
Iš tiesų šis optimizmas pasigėrėtinas, net jei patys jį teigiame. Pagaliau mūsų sunkios kovos istorija žinoma visiems. Praradome namus, t. y. kasdienybės intymumą. Netekome darbo, t. y. praradome tikėjimą savo prasmingumu šiame pasaulyje. Netekome kalbos, t. y. praradome spontaniškumą, gestų paprastumą, nuoširdžiai ir natūraliai reiškiamus jausmus. Palikome artimuosius lenkiškuose getuose, o bičiuliai buvo nužudyti koncentracijos stovyklose – mūsų gyvenimai nutrūko.
Vis dėlto vos tik buvome išgelbėti – daugelį išgelbėjo ne kartą – pradėjome naują gyvenimą ir stengėmės kuo uoliau laikytis visų patarimų, kuriuos dalijo gerieji išvaduotojai. Buvo patarta užmiršti ir mes užmiršome greičiau, nei galima įsivaizduoti. Buvo draugiškai priminta, jog priglaudžiančioji šalis turi tapti naujaisiais namais. Taigi po keturių Prancūzijoje ar šešių Amerikoje praleistų savaičių iš mūsų pareikalauta tapti prancūzais ar amerikiečiais. Didžiausi optimistai mūsų gretose netgi pasiryžo pripažinti, jog visas ankstesnis jų gyvenimas prabėgo tam tikroje nesąmoningoje tremtyje ir tik naujoji šalis parodžiusi tikruosius namus. Tiesa, kartais išreiškiame nepasitenkinimą, kai liepiama užmiršti ankstesnįjį amatą; sunku atsikratyti senųjų idealų, kai iškyla grėsmė mūsų socialinei vertei. Dėl kalbos sunkumų neturime: vos po metų optimistai tikina, kad angliškai kalba ne prasčiau nei gimtąja kalba, o po dvejų metų prisiekinėja angliškai kalbantys geriau nei bet kuria kita kalba – vokiškai jie beveik užmiršę.
Veiksmingiau pamirštame vengdami bet kokių užuominų apie koncentracijos ir internavimo stovyk­las, išmėgintas kone visoje Europoje – tai galėtų būti vertinama kaip pesimizmas ar pasitikėjimo naująja tėvyne stoka. Be to, kiek kartų mums buvo kalama į galvas, kad šių pasakojimų niekam nepatinka klausytis; pragaras – tai ne religinis įsitikinimas ar fantazija, bet ne mažiau tikras už namus, akmenis ar medžius. Niekas nenori pripažinti, jog šiuolaikinė istorija sukūrė naują žmonijos rūšį – žmones, kuriuos į koncentracijos stovyklas uždaro priešai, o į internavimo stovyklas – draugai.
Net tarpusavyje apie šią praeitį nekalbame. Vietoj to radome savitą būdą tvarkytis su ateities nežinomybe. Kadangi visi kuria planus, svajoja ar viliasi, tai darome ir mes. Greta šios žmonijai bendros elgsenos bandome ateitį paaiškinti moksliškiau. Patyrę milžiniškas nesėkmes norime būti tikri. Todėl paliekame žemę su visomis jos abejonėmis ir nukreipiame žvilgsnius į dangų. Žvaigždės – ne laikraščiai – mums sako, kada A. Hitleris bus sutriuškintas ir kada tapsime Amerikos piliečiais. Žvaigždės atrodo patikimesnės patarėjos už bičiulius: pagal jas sprendžiame, kada vertėtų eiti pietų su geradariais ir kurią dieną pildyti vieną tų nesibaigiančių anketų, lydinčių dabartinį gyvenimą. Kartais nesikliaujame net žvaigždėmis, vien delno linijomis ar rašmenimis. Taip vis mažiau išmanome politinius įvykius, tačiau daugiau sužinome apie pačius save, nors psichoanalizė, regis, jau spėjo išeiti iš mados. Laimingieji laikai liko praeity drauge su nuobodžiaujančių ponių ir džentelmenų pokalbiais apie genealius ankstyvos vaikystės nusižengimus. Niekas nebenori vaiduokliškų pasakojimų, oda šiurpsta nuo realios patirties. Nebėra reikalo žavėtis praeitimi, realybė atima žadą. Todėl, nepaisant mūsų atviro optimizmo, naudojame visus įmanomus magiškus triukus, kad prišauktume ateities šmėklas.
Nežinau, kokie prisiminimai ir mintys mūsų sapnus lanko naktimis. Nedrįstu to klausti, nes ir pati mieliau pasirinkau būti optimiste. Tačiau kartais įsivaizduoju, kad bent naktimis galvojame apie mūsų mirusiuosius ar prisimename kadaise mėgtas eiles. Galiu suprasti Vakarų pakarantės bičiulių būgštavimus komendanto valandą, kad esame ne tik „potencialūs piliečiai“, bet ir – dabar – „svetimtaučiai priešai“. Dienos šviesoje svetimtaučiais priešais virstame, žinoma, vien „techniškai“, tai žino visi pabėgėliai. Tačiau kai dėl techninių priežasčių naktį draudžiama palikti namus, nelengva išvengti tam tikrų tamsių spėlionių apie techninio aspekto ir tikrovės ryšius.
Ne, mūsų optimizmui kažkas negerai. Tarp mūsų esama tokių keistų optimistų, kurie po daugybės optimistinių kalbų grįžta namo ir atsuka dujas arba kiek neįprastu būdu pasinaudoja dangoraižiu. Jų pavyzdys tarsi rodo, jog mūsų linksmumas grįstas pavojingu pasirengimu mirčiai. Užauginti įsitikinimu, kad gyvenimas yra aukščiausias gėris, o mirtis – didžiausia baimė, tampame didesnio siaubo už pačią mirtį liudininkais ir aukomis: negebėjimo atrasti už gyvybę didesnės vertybės. Nors mirtis mums nebekelia siaubo, praradome valią ir gebėjimą rizikuoti gyvybe už tai, kuo tikime. Užuot kovoję – ar mąstę, kaip atgauti gebėjimą kovoti, – pabėgėliai įprato linkėti bičiuliams ir artimiesiems mirties; kai vienas jų miršta, džiūgaujama, kad šiam nebeteks kentėti. Galiausiai daugelis pradeda mąstyti, jog taip pat galėtų išsigelbėti, ir pasielgia atitinkamai.
Nuo 1938-ųjų, A. Hitleriui prisijungus Austriją, regėjome, kaip staiga iškalbus optimizmas gali virsti nebyliu pesimizmu. Laikui bėgant padėtis blogėjo: linkome į vis didesnį optimizmą ir savižudybę. Valdant Kurtui Aloisui von Schuschniggui Austrijos žydai buvo itin linksmi žmonės, jais žavėjosi visi nešališki stebėtojai. Išties nuostabu, kaip stipriai tikėta, kad žydams nieko bloga nenutiks. Tačiau vokiečių kariniams daliniams įžengus į šalį ir geriesiems kaimynams pradėjus siaubti žydų namus, Austrijos žydai pradėjo žudytis.
Kitaip nei įprasti savižudžiai, mūsų bičiuliai nepalieka jokio paaiškinimo, kaltinimo ar priekaišto pasauliui, privertusiam nevilties apimtą žmogų džiaugsmingai kalbėti ir elgtis iki paskutinės gyvenimo dienos. Šių savižudžių palikti laiškai – bereikšmiai popieriai. Todėl ir mūsų laidotuvių kalbos prie kapo duobės trumpos, nerišlios, kupinos vilties. Niekam nerūpi priežastys, jos ganėtinai aiškios. (...)
Naujieji mūsų bičiuliai, prislėgti įžymybių ir dievukų gausos, sunkiai suvokia, kad už visų nuostabios mūsų praeities aprašymų slypi paprasta tiesa: kadaise kažkam rūpėjome, turėjome mylinčių bičiulių ir buvome gerbiami šeimininkų, žinojusių, kad laiku susimokame už nuomą. Kadaise galėjome nusipirkti maisto ar važinėtis miesto metro be aplinkinių pastabų, kad esame čia nepageidaujami. Tapome truputį isteriški, kai laikraščiai mus pradėjo badyti pirštais ir viešai reikalauti, kad liautumės nemaloniai elgęsi pirkdami pieną ir duoną. Stebimės, kaip tai įmanoma; juk kiekvieną akimirką esame tokie nelemtai atidūs, kad tik niekas nesidomėtų, kas mes, koks mūsų pasas ar kur užpildyta gimimo pažyma – nes A. Hitleris mūsų nemėgsta. Iš visų jėgų stengiamės pritapti pasaulyje, kuriame politiškai mąstyti būtina net tada, kai apsiperki maisto parduotuvėje. (...)
Kuo mažiau turime laisvės spręsti, kas esame ir kaip norėtume gyventi, tuo labiau stengiamės rodyti dirbtinį fasadą, nuslėpti faktus, įkūnyti vaidmenis. Iš Vokietijos buvome išvaryti, nes mes žydai. Tačiau sunkiai įveikę Prancūzijos sieną virtome boches1 („vokiečiais“). Buvome raginti susitaikyti su šiuo kreipiniu, jei iš tiesų pasisakome prieš rasines A. Hit­lerio teorijas. Septynerius metus kvailai vaidinome mėgindami tapti prancūzais ar bent jau potencialiais piliečiais, tačiau prasidėjus karui mus vis tiek internavo kaip boches. O dauguma mūsų spėjo tapti tokiais lojaliais prancūzais, kad uždraudė kritikuoti Prancūzijos vyriausybės nurodymus ir pritarė internavimui. Tapome pirmais „savanoriais kaliniais“ istorijoje. Vokietijai užpuolus kaimyninę šalį, Prancūzijos vyriausybei teliko pakeisti mūsų statuso pavadinimą: įkalinti kaip vokiečiai, išlaisvinti kaip žydai.
Ta pati istorija visame pasaulyje kartojasi nuolat. Europoje naciai konfiskavo mūsų nuosavybę, tačiau Brazilijoje privalome sumokėti 30 % mūsų turto, lygiai tiek, kiek moka ištikimas Bund der Auslandsdeutschen2 narys. Paryžiuje mums buvo draudžiama išeiti iš namų po aštuntos valandos, nes esame žydai, o Los Andžele suvaržymai mums taikomi, nes mes – „svetimšaliai priešai“. Mūsų tapatybė keičiama taip dažnai, kad niekas negali išsiaiškinti, kas tokie esame iš tikrųjų. (...)
Prasidėjus karui ir Europos žydiją ištikus katastrofai, paprastas faktas, kad esame pabėgėliai, kliudė įsilieti į vietines žydų bendruomenes; kelios išimtys tik patvirtina taisyklę. Nerašyti socialiniai įstatymai, nors viešai ir neįvardyti, svarūs ne mažiau nei viešoji nuomonė. Tyliai praktikuojama nuostata mūsų kasdienybei gerokai svarbesnė už visas oficialias svetingumo ir geros valios proklamacijas.
Žmogus yra socialus gyvūnas ir nutraukus socialinius ryšius jo gyvenimas apsunksta. Moralines vertybes lengviau puoselėti bendruomenės audinyje. Retas asmuo pasižymi gebėjimu išsaugoti integralumą, kai susvyruoja jo socialinis, politinis ar teisinis statusas. Pristigę drąsos už tai kovoti, daugelis mūsų mėgino keisti tapatybę. Tokia keista elgsena dar labiau blogina padėtį. Už sumaištį, kurioje gyvename, iš dalies esame atsakingi patys. (...)
Žmogui, siekiančiam atsikratyti savęs, išties atsiveria beribės kaip pati kūrinija žmogiškosios būties galimybės. Tačiau įgauti naują asmenybę taip pat sudėtinga – ir beviltiška – kaip iš naujo sukurti pasaulį. Kad ir ką darytume, kad ir kuo norėtume būti, bylojame vien apie savo liguistą troškimą pasikeisti, tapti ne žydais. Visa veikla siekiame šio tikslo: nenorime būti pabėgėliais, nes nenorime būti žydais; bandome virsti anglakalbiais, atsižvelgdami į tai, jog pastaruoju metu vokiečiakalbiai imigrantai tapatinami su žydais. Neįvardijame savęs kaip nepriklausančių jokiai valstybei, kadangi pasaulyje dauguma pilietybės netekusių žmonių yra žydai. Noriai taptume ištikimais hotentotais vien tam, kad nuslėptume esą žydai. Bet mums tai nepavyksta ir negali pavykti; po „optimizmo“ skraiste lengva įžvelgti beviltišką asimiliacionistų liūdesį.
Drauge su mumis, vokiečių kilmės žydais, žodis asimiliacija įgavo „gilią“ filosofinę prasmę. Į tai pažvelgėme itin rimtai. Asimiliacija buvo suvokta ne kaip būtinybė prisitaikyti prie šalies, kurioje gimėme, bei žmonių, kurių kalba mums teko kalbėti. Iš esmės prisitaikome prie visko ir prie visų. Ši laikysena man tapo gana aiški klausantis vieno tėvynainio, iš pažiūros gebėjusio išsakyti šį jausmą. Tik atvykęs Prancūzijon, jis įkūrė vieną prisitaikymo bendrijų, kur Vokietijos žydai vieni kitiems įrodinėja esą tikri prancūzai. Jo pirmoji kalba skambėjo taip: „Buvome geri vokiečiai Vokietijoje, todėl būsime geri prancūzai Prancūzijoje.“ Publika entuziastingai paplojo ir niekas nenusijuokė, jautėmės laimingi išmokę įrodyti lojalumą.
Jei patriotizmą laikytume rutinos ar praktikos klausimu, būtume geriausi patriotai pasaulyje. (...) Tačiau patriotizmas dar nėra praktikos klausimas, todėl žmones sunku įtikinti mūsų pasikartojančių persikūnijimų nuoširdumu. Būtent dėl šio konflikto mūsų bendruomenė tokia trapi; reikalaujame visapusiško pritarimo kaip atskiri individai, nes iš vietinių negalime šito tikėtis kaip grupė. Vietiniai, regėdami tokias keistas būtybes kaip mes, darosi įtarūs; jiems dažniausiai suvokiama tik ištikimybė mūsų ankstesniajai šaliai. Tai gerokai apkartina mūsų gyvenimą. Galėtume įveikti vietinių įtarumą paaiškinę, jog mūsų, žydų, patriotizmas gimtojoje šalyje turėjo gana savitą pavidalą, tačiau jis buvo nuoširdus ir giliai įsišaknijęs. Tam įrodyti prirašėme šūsnis puslapių, sumokėjome daugybei biurokratų, kad ištirtų jo istoriškumą ir pagrįstų statistiškai. Mūsų tyrinėtojai parašė filosofinių disertacijų apie harmoniją, iš anksto nulemtą tarp žydų ir prancūzų, žydų ir vokiečių, žydų ir vengrų, žydų ir... Mūsų dažnai įtarinėjamas šiandienis lojalumas turi ilgą istoriją. Tai 150 metų asimiliuotos ir įvykdžiusios neįtikėtiną dalyką žydijos istorija: nors ilgai šie asimiliuoti žydai siekė įrodyti savąjį nežydiškumą, jiems vis dėlto pavyko išlikti žydais.
Desperatišką šių klaidžiojančių ir, priešingai nei jų didis pirmavaizdis, savęs nepažįstančių Odisėjų sumaištį lengva paaiškinti neįtikėtinu užsispyrimu neišsaugoti savo tapatybės. Užsispyrimas trunka ilgiau nei pastarąjį dešimtmetį, kuris atskleidė visišką mūsų egzistencijos absurdą. Esame lyg įkyrios minties apsėsti žmonės, besistengiantys nuslėpti įsivaizduojamą stigmą. Todėl entuziastingai pasitinkame kiekvieną naują galimybę, kuri, rodos, geba daryti stebuklus vien todėl, kad yra nauja. Žavimės kiek­viena nauja tautybe lygiai taip, kaip apkūni moteris džiūgauja išvydusi naują suknelę, žadančią suteikti trokštamą juosmenį. Bet moteris suknelę mylės tik tol, kol tikės jos stebuk­lingomis galiomis, ir vos suvokusi, jog rūbas neištaiso figūros – o mūsų atveju statuso, – išmes lauk.
Gali nustebinti, jog akivaizdi visų mūsų keistų persirenginėjimų beprasmybė nesumenkino ryžto. Jei tiesa, kad žmonija retai pasimoko iš istorijos, tai tiesa, kad ji mokosi iš asmeninių patirčių, kurios mūsų atveju kartojasi begalę kartų. Bet prieš paleisdami į mus pirmąjį akmenį, prisiminkite, jog buvimas žydu šiame pasaulyje dar nesuteikia jokio teisinio statuso. Jei pradėtume sakyti tiesą – kad esame tiesiog žydai, – tai atsiduotume paprasto žmogaus likimui, žmogaus, kuris, neginamas jokių specifinių įstatymų ar politinių konvencijų, yra tiesiog žmogus. Sunku įsivaizduoti pavojingesnę laikyseną, nes gyvename pasaulyje, kur žmogus jau seniai liovėsi egzistavęs, kur visuomenė atrado diskriminaciją kaip galingą socialinį ginklą, kuriuo galima žudyti kitus be kraujo praliejimo, kur pasai ir gimimo liudijimai, o kartais net piniginės įplaukos nebėra formalūs dokumentai, bet socialinė diferenciacija. Tiesa, didžioji mūsų dalis visiškai priklauso nuo socialinių normų, visuomenei atstūmus mus, prarandame pasitikėjimą savimi ir visada esame – ir buvome – pasirengę sumokėti bet kokią kainą, kad tik būtume priimti. Tiesa ir tai, kad nedaugelis mūsų, kurie mėgino judėti pirmyn be prisitaikymo bei asimiliacijos farso ir triukų, sumokėjo gerokai daugiau, nei galėjo sau leisti: jie sukėlė pavojų toms kelioms menkoms galimybėms, kurias šiame sujauktame pasaulyje gauna beteisiai.
Šios mažumos (anot Bernard’o Lazare’o, galime vadinti sąmoningais parijais) laikyseną pastarieji istoriniai įvykiai paaiškina iš dalies, kaip ir P. Cohno, siekusio iškilti bet kuria kaina, laikyseną. Abiejų laikysenų pradžia siekia XIX a., kai nepažinota juridinių ir politinių beteisių, bet pernelyg gerai pažinti visuomenės parijai ir jų priešingybė – socialiniai prasimušėliai. Modernioji žydų istorija, prasidėjusi su žydų dvariškiais, milijonieriais ir filantropais, linksta pamiršti kitą žydų tradicijos kryptį – Heinricho Heine’s, Rahel Varnhagen, Šolomo Aleichemo ar B. Lazare’o, Franzo Kafkos ir Charlie’o Chaplino kryptį. Tai žydų mažumos, nesiekusios prasimušti ir pasirinkusios sąmoningų parijų statusą, tradicija. Visos liaupsinamos žydų savybės – žydiška širdis, humaniškumas, humoras, nešališkas protas – yra parijų savybės. Visos žydų ydos – netaktas, politinis kvailumas, nevisavertiškumo kompleksas, troškimas pralobti – priskirtinos prasimušėliams. Visada būta žydų, maniusių, jog neverta išmainyti savo žmogiškumo ir įgimto gebėjimo suvokti tikrovę į kastos siauraregystę ar esminę finansinių sandorių nerealybę.
Istorija primetė beteisiškumo statusą abiem – tiek parijams, tiek prasisiekėliams. Pastarieji vis dar neįsisavina svarbios Honoré de Balzaco pamokos: „On ne parvien pas deux fois“; tad nesupranta pamišėliškų parijų svajų ir bendro likimo dalybos jiems atrodo žeminančios. Tie keli pabėgėliai, užsispyrėliškai, kartais „begėdiškai“ sakantys tiesą, mainais į nepopuliarumą gauna neįkainojamą pranašumą: istorija jiems nėra užversta knyga, o politika – vien nežydų privilegija. Jie žino, kad žydų beteisiškumą Europoje lydi daugelio tautų beteisiškumas. Iš vienos šalies į kitą blaškomi pabėgėliai įkūnija savo tautos avangardą, jei geba išsaugoti tapatybę. Pirmą kartą žydų istorija nėra atskirta, bet glaudžiai susieta su visų tautų istorija. Europiečių tarpusavio pagarba sudužo į šipulius tada, kai buvo leista atskirti ir persekioti silpniausius šios bendruomenės narius.

1 Menkinantis žodis, kuriuo prancūzai po Pirmojo pasaulinio karo vadino vokiečius.
2 Užsienyje gyvenančių vokiečių asociacija.

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė
Marc Robinson. „Altogether Elsewhere: Writers on Exile“. – Boston-London: Faber and Faber, 1994.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Iš ciklo „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Iš ciklo „Prie Babilonijos upių. Pabėgėlių laiškai“