Mindaugas Jonas Urbonas. „Dvasių urna“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.
Mindaugas Jonas Urbonas.  „Dvasių urna“. –  V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Dvasių urna – amžinybei ar begalybei skirtas indas, saugantis tai, kas išlieka erozijos veikiamoje kasdienybėje. Tekste bus bandoma atverti šį indą, išgirsti iš jo sklindančias tonacijas. Mindaugo Jono Urbono „Dvasių urna“ įvertinta Žemaitės literatūrine premija, tačiau jos tonacijos penklinėje rašomos pirmą kartą – tai autoriaus debiutas.
Novelių rinkinyje daug minorinių melodijų. M. J. Urbonas knygą vadina nekrologinių novelių rinkiniu. Itin svarbi ne tik priešprieša tarp gyvųjų ir mirusiųjų, bet ir jų tarpusavio sąveika. Pavyzdžiui, novelėje „Pasjansas“ „skelbimai bluko nuo lietaus ir saulės, todėl buvo beveik neįskaitomi ne tik čionykščiams, bet ir dvasioms“ (p. 12). Taip trinama linija tarp realaus ir transcendentinio pasaulio, eliminuojama takoskyra tarp mirusiųjų ir gyvųjų. Gyvieji ir mirusieji susitinka dažniausiai ne tiesiogiai, o per simbolinę funkciją turinčius daiktus. Vienas ryškiausių susitikimų įvyksta novelėje „Kuždesiai anapus fotografijos“, kurioje aprašomas mirusios prosenelės Domicelės grįžimas per seną maldaknygę, jos pasirodymas veidrodyje. „Undinėje“ jungtimi tarp gyvųjų ir mirusiųjų tampa stalas: „Už kelių valandų močiutę jau atvežė karste. Į namą nešė iš kiemo pusės, baisiausiai lojant šuniui. Išėmė langus, įkėlė karstą, pastatė ant paruošto stalo. Ant to paties, kur valgydavome Velykų ir Kalėdų valgius, prie kurio juokdavomės ir gerdavome, pūsdavome gimtadienio torto žvakutes. Visa giminė. Dabar šis stalas laikė mirusiąją“ (p. 124). Taigi, nors mirusiųjų ir gyvųjų pasauliai atskirti, jie negali egzistuoti atsietai, gyvenimas be mirties ir mirtis be gyvenimo neįmanomi. Tai ir kuria ypatingą melodijos minorą.
Minorinį efektą kuria ir lėtėjantis ritmas, pauzės. Pauzė – žodžio „nutraukti“ sinonimas. Knygoje nutrūksta daug gyvenimų. Nykimo efektas pasklidęs aplinkoje, santykyje su ja („Tradicijos griūva, viskas keičiasi. Greitai šis kaimas užsitrauks krūmynais, pavirs kapinėmis be antkapių“, p. 11), net smulkiose detalėse: „Žmonai rodėsi, kad viskas suskilę ir nebetekę prasmės: svetimos langinės ir Petro sulipdytas koklius, sulinkęs suodinas žarsteklis, įskilęs katilas ir keptuvė, įtrūkusi druskinė, persprogusi pjaustymo lenta, servizas paauksuotais kraštais pasidalijo į dvi dalis, išdžiūvusi pernykščių svogūnų pynė išdriko ir net perlinės kruopos, ir tos, rodos, suskilo“ (p. 89). Visur veikia būties erozija, kurios „neįveiksi jokiom kosmetinėm priemonėm“ (p. 95). Dažnai ši erozija lemia mirtį. Mirties novelėse daug, kai kurie mirimo epizodai gana makabriški. Pavyzdžiui, novelėje „Siekiant mėnulio“ pasakotojas randa pasikorusią draugo mamą: „Tada pakeliu aukštyn akis. Pravirose duryse, šviesos ruože, aplink savo ašį po sija ant virvės sukosi Dainiaus mama. Veidas pamėlynavęs ir sutinęs, kojomis nuvarvėjęs dar šiltas šla­pimas pamažu teškėjo žemyn... Ji mums nei šypsosi, nei ant mūsų pyksta, tik užsmaugta lėtai sukasi ir atrodo kaip maišas“ (p. 61). Labai panašus epizodas ir „Kuždesiuose anapus fotografijos“: „Kitą dieną Jonas rado žmoną, kabančią po kaštonu. Kaklą smaugė surūdijusi grandinė, po kojomis, rasa apsipylusioje žemėje, gulėjo maldaknygė iš Tilžės. Kūnas lėtai suposi, įtempta grandinė šiek tiek cypavo“ (p. 45). Tačiau, nepaisant visur tvyrančios fizinės mirties, dvasia neyra („Jo veidas nusisukęs į vėją ir išblėsęs kaip laužas. Veidas, kuris pasibaigė, bet nepasibaigė saugančio žmogaus buvimas šalia“, p. 19).
Minoriniai lėtėjančio ritmo ir pauzių deriniai kuria destruktyvias kompozicijas. Gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio susijungimas, nykimo ir mirties motyvai M. J. Urbono knygoje artimi Ericho Frommo dest­rukcijos filosofijai. Knygoje „Žmogaus širdis. Jos gebėjimas kurti gėrį ir blogį“ (2009) E. Frommas teigia, jog žmonės gali būti orientuoti į gyvenimą arba į mirtį. Orientuotą į mirtį žmogų filosofas apibūdina: „...gyvena ne ateitimi, o praeitimi. Jie iš esmės sentimentalūs, tai yra puoselėja prisiminimus apie jausmus, kuriuos patyrė (...) arba mano, kad patyrė“ (p. 40). Svarbu ir tai, jog „jų vertybės radikaliai priešingos toms, kurias siejame su normaliu gyvenimu: juos sujaudina (...) ne tai, kas gyva, o tai, kas mirę“. Orientuota į mirtį yra novelės „Pasjansas“ veikėja, besibjaurinti gyvu kūnu („Fui, juk tai nešvaru. Jų kūnai pilni mėšlo, jų burnos dvokia sugedusiais dantimis, degtine, panagėse pilna purvo. Turėti kūną – tai tolygu veisti savyje kirmėles ir bjaurastį. Visada šlykštėjausi fiziniu žmogaus pavidalu. Džiaugiuosi nusikračiusi kūno“, p. 14). Kitas ryškus orientacijos į mirtį pavyzdys – anūkas nori gultis į karstą kartu su seneliu: „Senelis pasimirė pavasarį, per mano tėvo gimtadienį. Pagalvojau: jei kvėpuočiau karste su seneliu, sukurtume puikią hermetišką aplinką veistis pelėsiui, bet mirusieji nekvėpuoja, mirusieji paprasčiausiai dirba mirusiųjų darbą, ateina į sapnus, leidžia prisiminti žiūrint senas fotografijas“ (p. 17). Troškimas tapatintis su mirusiuoju, noras kvėpuoti kartu su seneliu jo karste prilygsta norui paneigti gyvybės dėsnius. O novelėje „Undinė“ veikėjas sapnuoja bandąs iš mirusiųjų prikelti močiutę: „Kartą sapnavau, kad išsikasiau ją iš kapo, sudėjau kaulus į šiukšlių maišą ir parsivežiau namo (...). Išėmęs jos kaulus bandžiau sudėlioti lovoje lyg kokią dėlionę, lyg sugrąžinti jos šventą buvimą į namus“ (p. 125).
Knygoje galima rasti sąsajų ne tik su E. Frommu, bet ir išgirsti daugiau kažin kur skambėjusių melodijų. Pats autorius mini, jog kūrybai įtaką darė Vanda Juknaitė, Sigitas Parulskis, Laura Sintija Černiauskaitė. Novelėje „Kuždesiai anapus fotografijos“ – „biliūniškas“ pasakojimas apie į mišką išvežamą katiną: „Žinai, kad Rainius nebeatsikels, žinai, kad senelis jo nemėgo ir tau katinas nebuvo meilus, prisibijodavai jo šnypštimo, bet vis tiek spaudžia gerklę“ (p. 31). Akivaizdžios sąsajos su Jameso Joyce’o „Mirusiaisiais“ iš rinkinio „Dubliniečiai“. J. Joyce’o pasakotojo „siela priartėjo prie pasaulio, kur laikosi nesuskaitomi pulkai mirusiųjų (...). Jo paties esybė palengva traukėsi į tą pilką neapčiuopiamą pasaulį; realusis pasaulis, kurį tie mirusieji kitados kūrė ir kuriame gyveno, dabar tirpo ir nyko (...) siela alpėjo jam klausantis, kaip sniegas tyliai leidžiasi per visatą ir tyliai tartum paskutinis atodūsis krinta ant visų gyvųjų ir mirusiųjų“ („Dub­liniečiai“, p. 239). Toks takoskyros tarp gyvųjų ir mirusiųjų nykimas vyrauja ir „Dvasių urnoje“. Knygoje galima pamatyti net panašios formuluotės sakinių: „Ai, durni tekstai apie šį bei tą... Mirusuosius ir gyvuosius“ (p. 111).
Sukaupusi savyje tai, kas neyra, „Dvasių urna“ parodo, kokia laikina ir minorinė yra pasaulio melodija. Joje galima išgirsti dabartį, praeitį ir savastį. Dvasių ar dvasios šauksmą. Muziką, kuri „papildo keistais gyvenimo ir mirties tonais“ (p. 77). Todėl skaitant šią knygą verta klausytis.