Javieras Maríasas (g. 1951) – vienas garsiausių šiuolaikinių ispanų romanistų, nebijantis pasijuokti iš savęs, mėgstantis detektyvines linijas, psichologinę analizę, Ispanijos karališkosios akademijos narys. Pirmąjį romaną išleido 1971 m., į lietuvių kalbą išversti du didžiulio pasisekimo sulaukę kūriniai „Tokia blyški širdis“ ir „Įsimylėjimai“. 2017 m. išleistas naujausias, 15-as rašytojo romanas „Berta Isla“.

 isla.jpg

Anksčiau teigėte, kad rašyti moters vardu jums nepatogu. Naujausiame romane personažė Berta kalba pirmuoju asmeniu. Ar tai reiškia, jog pakeitėte nuomonę?

Po „Įsimylėjimų“, parašytų „moterišku balsu“, Bertos pasakojimo dalys nebeatrodė tokios sunkios. Sudėtingiausi buvo fragmentai, kuriuose pasakoju trečiuoju asmeniu, nes nuo 1986 m. visus romanus rašiau pirmuoju. Buvau praradęs šį įgūdį, maniau, nebepajėgsiu.
Knygose aprašau po ranka turimus daiktus. Vienas personažas dažnai žvilgčioja į paveikslą, kabantį ant mano kambario sienos, – tai dailininko Francesco Casanovos, garsiojo Casanovos brolio, kūrinys. Su veikėjais nesitapatinu, tik paskolinu jiems tam tikrus savo daiktus. Dirbu naudodamasis visada šiaurę rodančiu kompasu, o ne žemėlapiu, todėl niekada nežinau, koks bus galutinis rezultatas. Perrašinėju, improvizuoju, pats sau prieštarauju. Rašant istoriją atsiskleidžia daug detalių – tai vienas smagiausių dalykų kuriant romanus. Praėjus keleriems metams po knygos pasirodymo, nebegaliu įsivaizduoti kitos atomazgos, tačiau rašydamas esu atviras galimybėms.

Rašant kyla daug abejonių?

Taip, visada. Parašęs romaną nežinau, ar jis nebus paskutinis. Neturiu labai daug istorijų, todėl pa­p­rastai išleidžiu po romaną kas trejus metus. Taip susiklostė savaime. Rašydamas murmu po nosimi: „Tai beprasmiška sena klišė, nesąmonė, tikrai apgailėtina.“ Aplinkiniai guodžia: „Taip sakei ir praėjusį kartą.“ Atsakau: „Taip, bet ankstesnis romanas jau baigtas ir buvo lengvesnis nei šis.“
Kai kurie rašytojai gali leisti romaną po romano ir jie bus geri, bet tai savitikslis darbas. Viskas priklauso nuo charakterio, o jis nesikeičia. Aš laukiu stimulo, įkvėpimo. Manau, profesiniai įgūdžiai įgyjami. Pavyzdžiui, rašau jau... 46 metus, pradėjau, kai būdamas devyniolikos išleidau pirmąjį romaną. Baisu.

Tomás Nevinsonas ir kiti jūsų personažai savęs nepažįsta. Praktikuojate introspekciją?

Ne, tai bendras bruožas. Nuolat gilintis į save man atrodo laiko gaišimas. Manau, pasąmonėje visi save pažįstame. Be abejonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galime patys save nustebinti. Pavyzdžiui, prisiminkime Ispanijos pilietinį karą, kurį vis dar verta apmąstyti. Teigiame žiną, kaip būtume elgęsi, nors iš tiesų nežinome.

Susidomėjimas išdavyste, veidmainyste, nuslėpta asmenybe susijęs su nuosprendžiu, kurio auka tapo jūsų tėvas, ar su asmeninėmis diktatūros patirtimis?

Tėvo istoriją, tiesa, šiek tiek pagražintą, girdėjau nuo mažų dienų. Sukrėtė, jog viešai tėvą pažeminęs ir nuosprendį paskelbęs (mano tėvas buvo respublikonas, bet nepadarė to, kuo jį kaltino) žmogus buvo artimas jo draugas.

Esate vadinamas bambekliu.

Visi turi teisę išreikšti savo nuomonę. Jaunystėje buvau akiplėša ir pikčiurna. „Bambeklis“ turi senatvės konotaciją, tikriausiai dabar toks ir esu.

Visada skundžiamasi dėl nuosmukio. Kodėl dabartis blogesnė už praeitį?

Ne visada. Buvo epochų, kai žmonės atpažino progresą. Netikiu, kad visų kartų atstovai visuomet mąstė, jog praeitis geresnė. Pavyzdžiui, Ispanijoje XX a. 10 dešimtmetį, kurį dabar daugelis peikia, vertinome geriau nei ankstesnius.

Manote, jog Ispanijos švietimo sistema smuko?

Be jokios abejonės. Pažįstami dėstytojai pasakoja, kad studentai negeba suvokti trumpučio teksto. Tai vyksta ne tik Ispanijoje. Anksčiau studentams nekildavo tiek teksto suvokimo sunkumų. Dažnai skaitytojai ar pseudoskaitytojai savavališkai sutraukia tekstą iki šūkio. Pats rašau straipsnius, kuriuose stengiuosi sudėlioti reikiamus niuansus ir argumentuoti, kodėl kas nors man atrodo klaidinga, kvaila ar netikra. Prisipažįstu, retkarčiais tampu kaprizingas ir problemas išpučiu.

Jaučiate nostalgiją?

Taip. Naujas pasaulis man atrodo vis tolimesnis.

Jau 23 metus rašote pagrindiniams Ispanijos laik­raščiams. Ar pastebėjote netolerancijos padidėjimą?

Taip, ypač pastaraisiais metais.

Manote, su tuo susiję socialiniai tinklai?

Netolerancijos būta visada, tačiau dabar ji labiau afišuojama. Turbūt su tuo susiję ir socialiniai tinklai. Dabar, net neperskaitęs komentuojamo straipsnio, tviterio paskyroje gali kalbėti ką tik nori remdamasis kitų nuomone. Socialiniuose tinkluose tai itin populiaru. Užtenka dviejų trijų skandalo iniciatorių, tuomet prisijungia kiti ir burbulas išsipučia. Tai įrodo, kaip paprasta manipuliuoti žmonėmis perpratus socialinių tinklų veikimą. Tik pagalvokime, ką Josephas Goebbelsas būtų padaręs tviteryje. Nacių propaganda sklido tik per radiją, spaudą, tačiau vis tiek padarė didžiulę įtaką. Įsivaizduokite, kokią galią šiais laikais turi gabūs manipuliatoriai ir skandalistai. Laimė, dar nepasirodė Adolfas Hitleris. Tiesa, pasirodė Donaldas Trumpas.

Rašote spausdinimo mašinėle, o taisote ranka. Kada liaujatės taisyti?

Kai neišmanau, kaip pagerinti. Taisau vieną puslapį po kito. Susikoncentruoju į vieną ir neatverčiu kito tol, kol nepadarau, kaip man atrodo geriausia. Dirbu kaip amatininkas. Galiu perspausdinti visą puslapį, kad pakeisčiau vieną būdvardį. Esu lunatikas, rašau naktimis. Turiu laikytis disciplinos. Ateina metas, kai tenka atsisakyti visų siūlymų. Romaną „Berta Isla“ rašiau 25 mėnesius, bet dėl straipsnių ir kelionių rašymui iš tiesų skyriau tik pusę minėto laiko.

Sportuojate? Ne paslaptis, kad esate rūkorius.

Vaikštinėju.

Ar kas nors buvo sustabdęs gatvėje ir pasakęs, kad nepatiko romanas?

Dažniausiai žmonės prieina tam, kad pasakytų ką nors malonaus. Bet neseniai gavau perspėjimą dėl straipsnio, kuriame užsipuoliau kai kuriuos šunų augintojus. Moteris sustabdė gatvėje ir išrėžė: „Ketinome ateiti pas jus su savo šunimis.“ Nusijuokiau... Ką pridursi.

Galimybė nardyti kalboje – privilegija. Kalbu apie darbą Ispanijos karališkojoje akademijoje.

Įdomu, smagu pagelbėti kuriant sąvokas, žodžių reikšmių atspalvius, kurie iš niekur neatsiranda. Taip, tai gražu. Ypač įdomu atsakinėti į žmonių klausimus.

Jūs vadinamas gyva legenda. Ar pats tai žinote?

Tiesą sakant, ne. Džiaugiuosi girdėdamas, nes kartais atrodo, kad nauja literatų karta ignoruoja ar net atakuoja vyresniuosius. Aš pats taip elgiausi, kai buvau jaunas, todėl nesiskundžiu. Tai natūralu.

Ar jums neatrodo, jog esate autoritetas kai kuriems rašytojams ar studentams?

Studentams – tikrai ne. Manęs niekada nesupo tuntai gerbėjų. Nedalyvauju literatų susibūrimuose, vengiu festivalių. Susirinkti, šnekėti, meilikauti kolegoms – vargu ar tai ištverčiau. Neturiu nieko prieš juos – tarp rašytojų yra nuostabių asmenybių. Taip pat ir itin nemalonių.

Daugybę kartų skaičiau, kad gyvenate su tėvu kaip „du našliai“, rašote mašinėle ir be plano, ant sienos turite paveikslą, taip pat turite dėžutę cigaretėms su Josepho Radyardo Kiplingo citata ir segtuką su Šekspyro atvaizdu, priklausiusį aktoriui Robertui Donatui... Daug apie save atskleidžiate duodamas interviu?

Ne, nes tokie dalykai lėkšti. Gal klystu, bet manau, kad esu gana „hermetiškas“, uždaro būdo, nors publikuojuosi jau seniai ir esu viešas žmogus. Kai kurie kolegos tikisi būti atpažinti gatvėje. Aš į tai nekreipiu dėmesio. Kartais žmona kumšteli: „Žiūrėk, tave atpažino.“ O aš nepastebėjau. Lyg niekur nieko praėjau gatve. Toks pats esu ir duodamas interviu: nors kalbu daug, pasakau mažai. Visi turi paslapčių.

Romaną pirmąsyk pavadinote veikėjos vardu – „Berta Isla“.

Dėl įvairovės. Gali kilti pagunda Islą (liet. sala, – vert. past.) suvokti kaip konceptą, vienatvę ar atsiskyrimą, bet tai tik pavardė... Rinkdamasis pavardę atsiverčiu pavardžių gidą – paskutinį spausdintą gidą saugau kaip savo akį – ir patikrinu, ar pavardė nėra itin žinoma arba itin reta. Sendamas darausi vis nepakantesnis alegorijoms, utopijoms, antiutopijoms... Niekada jų nemėgau. Deja, tai tampa madinga.

Romane negalima nepastebėti nuorodų, atpažįstamų išsilavinusiam skaitytojui – H. de Balzaco „Pulkininkas Šaberas“, E. Hamingway’aus „Žudikai“...

Kitaip nei dauguma rašytojų, neslepiu savo šaltinių. Kai kurie autoriai pamini aštuonis šimtus kitų autorių, bet neatskleidžia, kas iš tikrųjų juos įkvėpė. Lyg tyčia norėtų suklaidinti. Žmogaus dingimo motyvas senas kaip literatūros istorija, pirmasis dingęs personažas – Ulisas. Dingimas ir sugrįžimas – temos, kurios jau senokai sukasi galvoje. Mane įkvėpė trumpas Janet Lewis romanas „Martino Guerre’o žmona“ („The Wife of Martin Guerre“, – vert. past.) – tikras perliukas. Nežinau, kodėl neturėčiau atskleisti to, kas įkvepia, suteikia stimulą rašyti. Nematau čia nieko paslaptingo. Visada pripažįstu savo skolas. Šia prasme stengiuosi būti garbingas.

Ar nuo pirmųjų romanų pakito jūsų rašymo stilius?

Dauguma romanų, ypač rašyti nuo „Sentimentalaus žmogaus“ (1986) iki „Įsimylėjimų“ (2011), – apie dabartį. Tačiau dviejuose paskutiniuosiuose veiksmas vyksta 1980 m. ir 1969–1995 metais. Galbūt atsigręžiau į praeitį, nes konfliktai, personažai, įtampa šiais laikais per mažai įtikinami. Prieš 15 metų septyniasdešimtmečiai nemėtė pomidorų per Tomatinos šventę ir nesidarė asmenukių.

Ekspertų teigimu, išpuolis Barselonoje įrodė, kad vien technologijos mūsų neapgins – trūksta infilt­ruotų žmonių, slaptųjų agentų, seklių, tokių kaip pagrindinis jūsų naujausio romano veikėjas.

Manau, be jų neapsieisim. Viename skyriuje aptariama slaptojo agento moralė. Berta Isla su vyru komentuoja Šekspyro „Henriką V“. Ji sako, kad pelnyti kito pasitikėjimą ir jį išduoti – žeminantis darbas. Jos vyras atsako, kad taip buvo visada, kad ir Trojos arklys – maskuotė, išdavystė, apgaulė. Nešvaru, bet būtina.

Romane taip pat teigiama, jog nepadoru rašyti knygą apie savo vaiko mirtį.

Yra daugybė knygų apie tėvo, motinos, vaiko mirtis. Žmonės rašo dienoraščius, nes raštu išreikštos mintys padeda daug ką išsiaiškinti, skauduliai atlėgsta... Tačiau masinė tokių autobiografijų leidyba – pigi priemonė papirkti skaitytoją.

Visada gynėte gėdos jausmą.

Mano tėvas prarado pirmagimį. Apie tai pasakoju romane „Juoda laiko nugara“ („Negra espalda del tiempo“), tėvas tai aprašė atsiminimuose – 9 dešimtmetyje parašė tris tomus. Vyriausias brolis gimė 1945 m., o mirė po trejų su puse metų. Naujajame romane pasakoju, kaip ilgai kariai neprasitardavo apie tai, ką iškentėjo, matė, patyrė. Koncentracijos stovyklų aukos gėdijosi pasakoti, kas joms nutiko. Vieni tylėjo, nes potyriai buvo neapsakomi, kiti nenorėjo darkart išgyventi patirto siaubo. Vėliau požiūris į gėdą, santūrumą, saiką labai pasikeitė. Dauguma žmonių apie tai neturi jokio supratimo, šiandien visi nori būti aukomis. Tikromis arba suvaidintomis. Visi nori priklausyti kokiai nors engiamai mažumai.

Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko
Parengta pagal „El País Semanal“ (1992-08-23, 2017-09-03) ir „El Confidencial“ (2017-09-05)